Romos konsulas: pareigos, valdžia ir vaidmuo Romos Respublikoje

Romos konsulas buvo aukščiausios rinktos politinės pareigos Romos Respublikoje. Konsulai buvo svarbiausi kasmetiniai magistratai – jie vadovavo valstybės administracijai, teismams ir, esant reikalui, kariuomenei.

Rinkimai ir kadencija

Kiekvienais metais kartu būdavo renkami du konsulai vienerių metų kadencijai. Rinkimus paprastai vykdydavo liaudies susirinkimai (Comitia Centuriata). Jei konsulas mirė arba atsistatydino, jisą pildydavo suffect consulas iki kadencijos pabaigos. Dėl to, kad abu konsulai turėjo vienodą teisę vadovauti, praktikavosi ir tam tikras pareigų pasidalijimas: pareigūnai keisdavosi kas mėnesį arba sutardavo, kuris atliks konkrečius kasdienius ar karinius įgaliojimus.

Valdžia ir funkcijos taikos metu

Taikos metu konsulai vykdė platų administracinį, teisminį ir politinį darbą:

pirmininkavo Senatui ir liaudies susirinkimams;
inicijavo bei siūlė įstatymus;
spręsdavo bylas, ypač svarbias valstybės reikalams;
reprezentavo Romą oficialiuose santykiuose su kitomis tautomis ir miestas;
turėjo teisę skirti žemesnius pareigūnus, leisti ediktus ir prižiūrėti viešąją tvarką.

Karinė vadovybė ir imperium

Konsulai turėjo aukščiausią karinę valdžią (imperium) ir dažnai vadovavo kariuomenei karo metu. Jie galėjo:

vesti legijas į kovą;
skirti legionų vadus bei legatus;
reikalauti karo priemonių iš Senato;
gavus ir Senato pritarimą, reikalauti triumfo – viešo pagerbimo po pergalės.

Po kadencijos konsulas galėjo gauti pratęstą imperium kaip prokonsulas, tapdamas provincijos vadovu.

Kolegialumas ir veto

Valdant kartu dviems konsulams, taikytasi kolegialumo principui: kiekvienas konsulas galėjo naudoti veto teisę savo kolegos sprendimams ir aktams užblokuoti. Ši priemonė ribojo savivalę ir padėjo išlaikyti pusiausvyrą valdžioje. Be to, tam tikromis aplinkybėmis konsulų veiklą galėjo vetuoti plebėjų tribūnai arba Senatorius, priklausomai nuo situacijos.

Tautinė kilmė ir patekimas į konsulų luomą

Iš pradžių konsulais dažniausiai tapdavo patricijai, tačiau po 367 m. pr. m. e. plebėjų laimėjimų politinėje kovoje į konsulus galėjo kandidatuoti ir plebėjai (paprasti žmonės; plebėjai). Šis pokytis atvėrė aukščiausias pareigas platesniam visuomenės sluoksniui ir keitė Respublikos politinį balansą.

Religinės pareigos

Konsulai atlikdavo tam tikras religines apeigas, kurios buvo prieinamos tik aukščiausiems valstybės pareigūnams. Jie atlikdavo aukojimus, prižiūrėdavo auspicijų praktiką – pranašysčių skaitymą ir interpretaciją prieš karinius žygius arba svarbius politinius veiksmus. Tokios apeigos buvo būtinos, kad veiksmai būtų laikomi dieviškosios tvarkos patvirtintais.

Ribojimai ir atsakomybė

Nors konsulai turėjo dideles galias, jas ribojo keli mechanizmai:

kolegų veto ir plebėjų tribūnų teisė sustabdyti įsakymus;
metinė kadencija – konsulai negalėjo ilgam įsitvirtinti valdžioje be specialaus įstatymo;
po kadencijos galimas teisinis persekiojimas už piktnaudžiavimą ar nukrypimus (pvz., kriminalinės bylos prieš buvusius magistratus);
senatoriškas kontrolės ir viešasis spaudimas.

Konsulų reikšmė Romos Respublikoje

Konsulai buvo kertiniai Respublikos elementai: jie užtikrino laikiną vykdomosios valdžios stabilumą, vadovavo kariniams žygiams, atliko religines pareigas ir formavo politinę rutiną. Nors vėlesniais laikais imperatoriškos transformacijos pakeitė šią sistemą, konsulų institucija išliko svarbi iki pat Respublikos pabaigos ir tapo istoriškai reikšmingu Romos valdžios modelio pavyzdžiu.

Civilinė administracija

Konsulai galėjo sušaukti Senatą ir pirmininkauti jo posėdžiams. Kiekvienas konsulas mėnesį buvo Senato pirmininkas. Jie taip pat galėjo sušaukti bet kurį Romos susirinkimą ir jam pirmininkauti. Taigi konsulai vykdė rinkimus ir balsuodavo dėl teisėkūros priemonių. Kai nė vienas iš konsulų nebūdavo mieste, jų pilietines pareigas perimdavo miesto pretorius (miesto prefektas).

Kiekvieną konsulą, kai jis pasirodydavo viešumoje, lydėdavo dvylika liktorių, kurie demonstruodavo pareigų puošnumą ir buvo jo asmens sargybiniai. Kiekvienas liktorius laikė fasces - strypų ryšulį, kuriame buvo kirvis. Lazdos simbolizavo plakimo galią, o kirvis - mirties bausmės galią. Būdami miesto viduje, liktoriai nuimdavo kirvius nuo fascijų, kad parodytų, jog piliečiui negalima įvykdyti mirties bausmės be teismo. Įžengę į demokratinį susirinkimą liktoriai nuleisdavo fasces, kad parodytų, jog konsulų galios kyla iš tautos (populus romanus).

Karinės galios

Už Romos sienų konsulų, kaip vyriausiųjų visų Romos legionų vadų, galios buvo daug didesnės. Būtent ši funkcija konsulams suteikė visišką imperium (valdžią).

Kai legionai buvo įsakyti Senato dekretu, šaukimą vykdė konsulai. Stojant į kariuomenę visi kariai turėjo prisiekti ištikimybę konsulams. Konsulai taip pat prižiūrėjo Romos sąjungininkų teikiamų karių surinkimą.

Mieste konsulas galėjo nubausti ir suimti pilietį, bet neturėjo teisės skirti mirties bausmės. Tačiau žygio metu konsulas galėjo skirti bet kokią, jo manymu, tinkamą bausmę bet kuriam kariui, pareigūnui, piliečiui ar sąjungininkui.

Kiekvienas konsulas vadovavo kariuomenei, paprastai dviem legionams, padedamas karinių tribūnų ir kvestoriaus, kuris turėjo finansinių pareigų. Tais retais atvejais, kai abu konsulai žygiuodavo kartu, kiekvienas iš jų vadovavo vieną dieną paeiliui. Įprastą konsulų kariuomenę, kurią sudarė du piliečių ir du sąjungininkų legionai, sudarė apie 20 000 vyrų. Pirmaisiais respublikos metais Romos priešai buvo centrinėje Italijoje, todėl kampanijos trukdavo kelis mėnesius.

II a. pr. m. e. Romos sienoms išsiplėtus, kampanijos tapo ilgesnės. Roma buvo karinga visuomenė ir labai retai nekariavo. Todėl senatas ir žmonės tikėjosi, kad pradėjęs eiti pareigas konsulas žygiuos su savo kariuomene prieš Romos priešus ir išplės Romos sienas. Jo kariai tikėjosi po kampanijos grįžti į savo namus su grobiu. Jei konsulas laimėdavo triuškinančią pergalę, jo kariai jį sveikindavo kaip imperatorių ir galėjo prašyti, kad jam būtų suteiktas triumfas.

Konsulas galėjo vykdyti kampaniją savo nuožiūra ir turėjo neribotus įgaliojimus. Tačiau po kampanijos jis galėjo būti persekiojamas už savo netinkamus veiksmus.

Statusas imperijos laikotarpiu

Romos imperijoje konsulai buvo tik figūrinis Romos respublikoniškojo paveldo atstovas. Tuomet konsulatas turėjo daug mažiau galios ir valdžios, nes aukščiausiasis vadovas buvo imperatorius. Vis dėlto konsulai dažnai buvo aukšto rango ir svarbūs patys savaime. Kai kurie jų buvo paskirti savo imperatoriaus įpėdiniais. Be to, imperatoriai dažnai patys save skirdavo konsulais.

Biuras (gerokai pakeistas) išliko iki IX a. pradžios.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokios buvo aukščiausios renkamos politinės pareigos Romos Respublikoje?

A: Aukščiausias renkamas politinis postas Romos Respublikoje buvo Romos konsulas.

K: Kiek konsulų buvo renkama kiekvienais metais?

A: Kasmet buvo renkami du konsulai vienerių metų kadencijai.

K: Kas turėjo veto teisę savo kolegai?

A: Kiekvienas konsulas turėjo veto teisę savo kolegos atžvilgiu.

K: Kas galėjo kandidatuoti į konsulus po 367 m. pr. m. e.?

A: Po 367 m. pr. m. e. į konsulus galėjo kandidatuoti plebėjai (paprasti žmonės; plebėjai).

K: Kokias galias konsuliai turėjo taikos metu?

A: Taikos metu konsulai turėjo plačius administracinius, įstatymų leidybos ir teisminius įgaliojimus.

K: Kokį vaidmenį jie atliko karo metu?

A: Karo metu konsulai dažnai turėjo aukščiausią karinę vadovybę.

K: Kokias religines apeigas galėjo atlikti tik aukščiausi valstybės pareigūnai?

A: Aukščiausi valstybės pareigūnai buvo atsakingi už kai kurių religinių apeigų, kurias galėjo atlikti tik jie, atlikimą.