Romos senatas buvo ilgiausiai gyvavusi Senovės Romos institucija. Jis prasidėjo pirmaisiais miesto gyvavimo metais — tradiciškai laikoma, kad Roma įkurta 753 m. pr. Kr. — ir išgyveno karalių laikus, Romos respubliką (apie 509 m. pr. Kr. – 27 m. pr. Kr.), Romos imperiją (27 m. pr. Kr. – 395 m. e.) ir Vakarų Romos imperijos žlugimą bei pokyčius (395–476 m. e.).

Kilmė ir pavadinimas

Senato pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio senex, reiškiančio „senolis“ arba „vyresnysis“. Iš pradžių senatas veikė kaip vyresniųjų patariamoji taryba — didelių žemių savininkų ir buvusių valdžios atstovų sambūris, teikdavęs patarimus karaliui ar magistratams.

Sudėtis ir narystė

  • Nariai: pirminė senato branduolį sudarė aristokratai (patricijai), vėliau į jį plūdo ir kilmingi plebejai. Narystė daugiausia buvo priklausoma nuo turto, socialinio statuso ir buvusių magistratūrų.
  • Paskyrimas: Respublikos laikais senatorius oficialiai įrašydavo cenzorius; pareiga dažnai tapdavo gyvenimiška, kol cenzoriai nevykdydavo atrankų arba neatimdavo statuso už moralinius ar kitus pažeidimus.
  • Narių skaičius: skaičius kito. Tradiciškai Romulo laikais sakoma buvus apie 100 narių; vėliau skaičius padidėjo — Sulos laikais iki maždaug 600, Julijaus Cezario laikais — iki 900, o Augusto valdymu vėl sumažintas.

Pagrindinės funkcijos ir vaidmuo

  • Patarimai magistratams: Senatas teikdavo patarimus konsulams, pretoriams ir kitiems valdžios atstovams.
  • Užsienio politika: Senatas spręsdavo daugumą tarptautinių klausimų, tvirtindavo sutartis ir skirdavo imperijų delegacijas.
  • Finansai ir administracija: valdė valstybės iždą, kontroliavo kai kurias provincijas (ypač senatoriškas provincijas) ir prižiūrėjo viešuosius darbus.
  • Teisė ir moralė: per cenzorius senatas prižiūrėjo piliečių moralę, sudarinėjo bendruomenės elgesio normas, kartais dalyvavo teisminėse bylose arba skelbė specialias senato rezoliucijas (senatus consulta).

Viršūnė Respublikoje

Republikos laikotarpiu senatas pasiekė didžiausią įtaką: jis praktiškai koordinavo kariuomenės finansavimą, užsienio politiką ir valstybinę administraciją. Nors formaliai aukščiausios teisės turėjo rinktiniai magistratai (pvz., konsulai), senato autoritetas (auctoritas) leido jam formuoti politikos kryptis.

Imperijos laikotarpis ir nuosmukis

Su imperatoriumi (pradėjus principatą) senato reali valdžia laipsniškai mažėjo. Nors pirmieji imperatoriai (pvz., Augustas) stengėsi išlaikyti senatą kaip svarbią instituciją ir jam suteikė tam tikrą administracinę ir ceremoninę reikšmę, faktinę politinę ir karinę valdžią ėmė koncentravosi imperatoriaus rankose. Vėlesniuose etapuje, ypač Dominate formavimosi laikotarpiu, senatas tapo vis labiau simboline institucija.

Diokletiano pertvarkos ir Konstantinopolio senatas

Diokletiano valdymas (284–305 m. e.) atnešė dideles administracines ir karinines permainas: įvedus tetrarchiją ir centralizuojant biurokratiją, senato reikšmė sumažėjo, o daug valdžios funkcijų perėjo imperijos administracijai. Nors Diokletianas tiesiogiai „neperkėlė“ vieno visuotinio sostinės statuso iš Romos, jo reformos ir vėlesni imperatorių sprendimai lėmė, kad valdžios centrai ėmė persikelti į kitus miestus (pvz., Milanas, Nikomedija).

Vėliau, imperatoriaus Konstantino Didžiojo (Konstantinas I) iniciatyva 330 m. buvo įsteigta nauja sostinė — Konstantinopolė, kuriai taip pat sudaryta savita senato forma. Konstantinopolio senatas skyrėsi savo sudėtimi ir funkcijomis nuo romėniškojo, tačiau pratęsė senatoriškos institucijos tradicijas Rytų Romos (Bizantijos) valdyme.

Vėlesnė raida ir palikimas

Vakarų Romos imperijos žlugus 476 m. e., Romos senatas kaip svarbi politinė jėga jau buvo smarkiai menkesnis. Tačiau romėniškos senatoriškos idėjos ir institucinė patirtis išliko — jos adaptuotos tiek Bizantijoje, tiek viduramžių ir moderniose valstybėse. Terminas „senatas“ ir paties organo koncepcija (vyresniųjų taryba, konsultacinis organas) tapo plačiai paplitę ir įkvėpė daug vėlesnių parlamentarinių bei patariamųjų institucijų.

Santrauka: Romos senatas — ilgai gyvavusi, kintanti institucija — evoliucionavo nuo patriarchalinės vyresniųjų tarybos iki respublikos galios centro ir vėliau tapo imperijos institucine tradicija su sumažėjusia realia valdžia. Net ir sumažėjus jo reikšmei, senato idėja paliko gilų pėdsaką Vakarų politinėje kultūroje.