Diokletianas — Romos imperatorius, reformatorius ir krikščionių persekėjas
Diokletianas (Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas, apie 245-312 m.) - Romos imperatorius nuo 284 m. lapkričio 20 d. iki 305 m. gegužės 11 d. Jis gimė Dalmatijoje iš neturtingų tėvų. Diokletianas užbaigė laikotarpį, vadinamą Trečiojo amžiaus krize (235-284 m.). Jis stengėsi sugrąžinti Romai buvusią šlovę, atlikdamas pokyčius svarbiausiose srityse.
Religija: Jis persekiojo krikščionis ir nukryžiavo jų daugiau nei bet kuris kitas imperatorius. Jis įvedė tradicinę politeistinę romėnų religiją.
Ekonomika: Jis pripažino, kad iš vakarinės Viduržemio jūros dalies į rytus išteka auksas, todėl įstatymais bandė sustabdyti regiono infliaciją. Tai nepadėjo. Jis įsakė, kad monetos gali būti gaminamos tik iš aukso arba sidabro, taip sustabdydamas tendenciją jų gamybai naudoti šviną. Jis pagerino mokesčių sistemos veikimą.
Valdymo reforma ir tetrarchija
Vienas svarbiausių Diokletiano žingsnių buvo administracinė ir valdžios struktūros pertvarka. 293 m. jis įkūrė tetrarchiją — sistemą, kurioje imperiją valdė du Augusti (vyriausieji imperatoriai) ir du jiems padedantys Caesares (įpėdiniai ir kariniai vadai). Tokiu būdu siekta pagerinti valdymą plačioje imperijoje ir užtikrinti nuoseklų valdžios perėmimą.
Diokletianas taip pat padidino provincijų skaičių ir sugrupavo jas į didesnes administracines vienetas — dioceses, kurioms vadovavo vicarius. Aukštesnį administracinį lygmenį sudarė praetorianų prefektūros. Šios permainos padidino biurokratiją, bet leido efektyviau surinkti mokesčius ir greičiau reaguoti į grėsmes.
Karinės pertvarkos
Diokletianas modernizavo kariuomenę. Jis aiškiai atskyrė pasienio pajėgas (vadinamas limitanei) nuo judriųjų vidaus arba lauko kariuomenių (comitatenses). Reino ir Dunojaus upių pakraščiuose įrengtos stacionarios stotys ir mažesni postai užtikrino nuolatinę apsaugą — daugelis limitanei karių tikrai gyveno kaimo aplinkoje, augino ūkį ir turėjo šeimas, kaip minėta pradžioje. Didelė naujovė buvo ir mobilios karo pajėgos, kurios galėjo greitai reaguoti į invazijas ar sukilimus vidinėje imperijos teritorijoje.
Taip pat Diokletianas pertvarkė karinę karjeros sistemą: nustatė aiškesnius reikalavimus ir atlyginimų bei paskatinimų tvarką (jūsų tekste minėti „kariniai kreditai“ atspindi šią praktiką), dėl ko tapo įmanoma labiau skatinti ištikimybę ir ilgesnį tarnybos laiką.
Ekonomika ir monetų politika
Diokletianas suvokė, kad finansinė krizė ir monetos nuvertėjimas yra pavojingi imperijai. Jis ėmėsi griežtinti monetų gamybos standartus, draudė tolesnį jų „praskiedimą“ mažiau vertingais metalais ir siekė atkurti aukso bei sidabro monetų stabilumą. 301 m. buvo paskelbtas garsusis kainų maksimumo įsakymas (Edictum de Pretiis Rerum Venalium), kuriuo bandyta nustatyti fiksuotas prekių ir paslaugų kainas bei sumažinti spekuliaciją. Šios priemonės dažnai buvo sunkiai įgyvendinamos ir praktiškai ne visada davė ilgalaikį rezultatą.
Be to, Diokletianas pertvarkė mokesčių surinkimą, įvedė apmokestinimą, grindžiamą gyventojų skaičiumi ir žemės pajėgumu, kas leido stabiliau prognozuoti imperijos pajamas.
Religija ir persekiojimai
Nors originaliame tekste pabrėžta jo persekiojimų griežtumas, svarbu pateikti kontekstą: 303 m. Diokletianas paskelbė keletą ediktų, nukreiptų prieš krikščionių bendruomenes — buvo uždaryti kai kurie jų susirinkimų namai, konfiskuoti raštai, reikalauta atlikti aukojimus tradicionaliems dievams, o kunigai buvo areštuojami. Tai buvo vienas iš paskutinių ir plataus masto krikščionių persekiojimo epizodų imperijoje. Persekiojimo mastas skyrėsi įvairiose provincijose, o vėliau, po Diokletiano valdžios, situacija pasikeitė.
Atsistatydinimas ir paskutiniai metai
Neįprastai tarp imperatorių, Diokletianas 305 m. atsistatydino ir pasitraukė į privačią rezidenciją — savo rūmus Dalmatijoje, netoli dabartinio Splito. Ten jis gyveno likusius gyvenimo metus, prižiūrėdamas sodus ir ūkininkavimo reikalus bei kartais gilindamasis į filosofines ir teologines diskusijas. Jo rūmai — vadinamasis Diokletiano rūmų kompleksas — išliko ir tapo Splito senamiesčio pamatu; tai vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų rūmų pavyzdžių.
Paveldo reikšmė
Diokletiano reformos turėjo ilgalaikį poveikį: jis sustiprino centrinę valdžią, sukūrė administracinius mechanizmus, kurie leido imperijai išlikti dar keli šimtmečiai, ir pertvarkė kariuomenę taip, kad ji geriau atlaikytų tiek išorines, tiek vidaus krizes. Tačiau jo ekonominės priemonės ne visada pasiteisino, o persekiojimai paliko gilų moralinį ir religijos sektorių palikimą. Istorikai vertina Diokletianą kaip vieną iš labiausiai sistemingai reformavusių ir kartu prieštaringiausių Romos imperatorių.
Diokletianas: marmuras, pagamintas Florencijoje, XVII a.
Politinė struktūra
Diokletianas įvedė tetrarchijos valdymo formą. Pagal ją imperija buvo suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekvieną valdė vienas imperatorius. Diokletianas vadovavo Rytų imperijai. Vyresnysis bendras imperatorius buvo Maksimianas Augustas, jo bendražygis karininkas. Jis vadovavo Vakarų imperijai. Vėliau buvo pridėti du jaunesnieji bendraimperatoriai: Galerijus ir Konstantinas Chloras.
Galiausiai 305 m. abu vyresnieji imperatoriai atsisakė sosto ir pasitraukė, o du jaunesnieji tapo Augustais. Juos savo ruožtu palaikė du jaunesnieji: Vakaruose - Severas II, vadovaujamas Konstancijaus, o rytuose - Maksiminas, vadovaujamas Galerijaus. Tokiu būdu tetrarchija parodė, kaip ji gali save atgaminti.
Ilyrija
Šie vyrai buvo iš Romos Ilyrijos provincijos, keli iš jų - Sirmio mieste, kuris pagal šią sistemą turėjo tapti viena iš keturių sostinių. Nuo Domiciano laikų (81-96 m.), kai daugiau kaip pusė Romos kariuomenės buvo dislokuota Dunojaus regionuose, Ilyrijos provincijos buvo svarbiausia pagalbinių dalinių, o vėliau - legionų verbavimo vieta.
III a. romanizuoti ilyrai ėmė dominuoti kariuomenės vyresniųjų karininkų sluoksniuose. Galiausiai ilyrų karininkų klasė užvaldė pačią valstybę.
Regionai ir sostinės
Keturi tetrarchai įsikūrė ne Romoje, o kituose miestuose, esančiuose arčiau sienų, daugiausia skirtuose imperijos gynybai. Jie susidūrė su Persija ir germanų gentimis. Be to, prie Reino ir Dunojaus buvo daug genčių iš rytinių stepių.
Šie keturi centrai vadinami tetrarchijos sostinėmis. Nors Roma nebebuvo veikianti sostinė, ji tebebuvo nominali visos imperijos sostinė. Ji turėjo savo miesto prefektą - šią idėją vėliau perėmė Konstantinopolis. Keturios tetrarchinės sostinės buvo šios:
- Nikomedija Mažosios Azijos šiaurės vakaruose (dabartinis Izmitas Turkijoje), gynybos nuo invazijos iš Balkanų ir Persijos Sasanidų bazė, buvo Diokletiano, rytinio (ir vyriausiojo) Augusto, sostinė. Konstantinui Didžiajam 318 m. galutinai reorganizavus valdas, kurios buvo nukreiptos į Sasanidų Persiją, jos tapo pretorijos prefektūra Oriens "Rytai", vėlesnės Bizantijos branduoliu.
- Sirmija (dabartinė Sremska Mitrovica) dabartinės Serbijos Vojvodinos regione, netoli Belgrado, Dunojaus pasienyje, buvo rytų cezario Galerijaus sostinė; ji turėjo tapti Balkanų ir Dunojaus prefektūra Illyricum.
- Mediolanum (dabartinis Milanas, netoli Alpių) buvo vakarų Augusto Maksimijono sostinė; jo valdos tapo "Italia et Africa", tik su trumpa išorine siena.
- Augusta Treverorum (dabartinis Tryras, Vokietijoje) buvo Konstancijaus Chloro, vakarų cezario, sostinė netoli strateginės Reino sienos, anksčiau ji buvo galų imperatoriaus Tetriko I sostinė; šis kvartalas tapo prefektūra Galliae.
Akvilėja, uostas Adrijos jūros pakrantėje, ir Eborakumas (dabartinis Jorkas, šiaurės Anglijoje, netoli škotų genčių) taip pat buvo svarbūs Maksimijano ir Konstantino centrai.
Kalbant apie regioninę jurisdikciją, keturi tetrarchai nebuvo tiksliai suskirstyti, ir šiuo laikotarpiu Romos valstybė iš tikrųjų nebuvo suskilusi į keturias atskiras subemperijas. Kiekvienas imperatorius turėjo savo įtakos zoną Romos imperijoje, bet ne ką daugiau, daugiausia - vyriausiąją vadovybę "karo teatre". Kiekvienas tetrarchas dažnai pats būdavo karo lauke, o didžiąją dalį administravimo funkcijų perduodavo hierarchinei biurokratijai, kuriai vadovavo atitinkamas pretorių prefektas, prižiūrintis kelis vikarus - generalinius gubernatorius, atsakingus už kitą naują administracinį lygmenį - civilines vyskupijas. Provincijų, dabar vadinamų eparchijomis, sąrašą kiekviename kvartale (vadinamame pretoriaus prefektūra) žr. straipsnyje Romos provincija.
Vakaruose į vakarus nuo Adrijos jūros ir Sirtų provincijas kontroliavo Augustas Maksimianas, o jo Cezaris Konstantinas kontroliavo Galiją ir Britaniją. Rytuose susitarimai tarp Augusto Diokletiano ir jo cezario Galerijaus buvo daug lankstesni.
Išėjimas į pensiją ir mirtis
Diokletiano reformos iš esmės pakeitė Romos imperijos valdymo struktūrą ir stabilizavo imperijos ekonominę bei karinę padėtį. Tai padėjo imperijai išlikti nepaliestai dar šimtą metų, nors Diokletiano jaunystėje ji atrodė ties žlugimo riba.
Susirgęs Diokletianas 305 m. gegužės 1 d. paliko imperatoriaus postą ir tapo pirmuoju Romos imperatoriumi, savanoriškai atsisakiusiu savo pareigų. Pensiją jis nugyveno savo rūmuose Dalmatijos pakrantėje, prižiūrėdamas daržus. Jo rūmai ilgainiui tapo šiuolaikinio Splito miesto branduoliu.
Maksimijonas bandė grįžti į valdžią. Diokletianas įsakė jam visam laikui atsistatydinti. Galiausiai Maksimijonas buvo priverstas nusižudyti, ir tetrarchija ėmė byrėti. Diokletianas mirė apimtas nevilties.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Diokletianas?
A: Diokletianas (Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas) buvo Romos imperatorius nuo 284 m. lapkričio 20 d. iki 305 m. gegužės 11 d. Jis gimė Dalmatijoje iš neturtingų tėvų.
K.: Kokiu laikotarpiu jis baigėsi?
A: Diokletianas užbaigė laikotarpį, vadinamą Trečiojo amžiaus krize (235-284 m.).
K: Kaip jis tvarkėsi su religija?
A: Jis persekiojo krikščionis, jų nukryžiavo daugiau nei bet kuris kitas imperatorius ir įvedė tradicinę politeistinę romėnų religiją.
K: Ką jis darė, kad išspręstų ekonominius klausimus?
A: Supratęs, kad iš vakarinės Viduržemio jūros dalies į rytus išteka auksas, jis įstatymais bandė sustabdyti infliaciją ir įsakė, kad monetos gali būti gaminamos tik iš aukso arba sidabro. Jis taip pat patobulino mokesčių sistemą.
K: Kaip jis pakeitė karinę praktiką?
A: Diokletianas pakeitė kariuomenės praktiką: nuo garnizono gynybos iki mažų pasienio postų su vietiniais kareiviais, kurie ūkininkavo ir gyveno su šeimomis kaimuose. Jie bokštuose uždegė signalines ugnis, kad įspėtų apie galimus germanų įsiveržimus per sienas, o kariams už jų paslaugas buvo mokamas reguliarus atlyginimas. Jis taip pat leido jiems kilti į aukštesnius rangus, atsižvelgiant į tarnybos metus ir veiksmus mūšyje.
