Diokletianas (Gajus Aurelijus Valerijus Diokletianas, apie 245-312 m.) - Romos imperatorius nuo 284 m. lapkričio 20 d. iki 305 m. gegužės 11 d. Jis gimė Dalmatijoje iš neturtingų tėvų. Diokletianas užbaigė laikotarpį, vadinamą Trečiojo amžiaus krize (235-284 m.). Jis stengėsi sugrąžinti Romai buvusią šlovę, atlikdamas pokyčius svarbiausiose srityse.
Religija: Jis persekiojo krikščionis ir nukryžiavo jų daugiau nei bet kuris kitas imperatorius. Jis įvedė tradicinę politeistinę romėnų religiją.
Ekonomika: Jis pripažino, kad iš vakarinės Viduržemio jūros dalies į rytus išteka auksas, todėl įstatymais bandė sustabdyti regiono infliaciją. Tai nepadėjo. Jis įsakė, kad monetos gali būti gaminamos tik iš aukso arba sidabro, taip sustabdydamas tendenciją jų gamybai naudoti šviną. Jis pagerino mokesčių sistemos veikimą.
Valdymo reforma ir tetrarchija
Vienas svarbiausių Diokletiano žingsnių buvo administracinė ir valdžios struktūros pertvarka. 293 m. jis įkūrė tetrarchiją — sistemą, kurioje imperiją valdė du Augusti (vyriausieji imperatoriai) ir du jiems padedantys Caesares (įpėdiniai ir kariniai vadai). Tokiu būdu siekta pagerinti valdymą plačioje imperijoje ir užtikrinti nuoseklų valdžios perėmimą.
Diokletianas taip pat padidino provincijų skaičių ir sugrupavo jas į didesnes administracines vienetas — dioceses, kurioms vadovavo vicarius. Aukštesnį administracinį lygmenį sudarė praetorianų prefektūros. Šios permainos padidino biurokratiją, bet leido efektyviau surinkti mokesčius ir greičiau reaguoti į grėsmes.
Karinės pertvarkos
Diokletianas modernizavo kariuomenę. Jis aiškiai atskyrė pasienio pajėgas (vadinamas limitanei) nuo judriųjų vidaus arba lauko kariuomenių (comitatenses). Reino ir Dunojaus upių pakraščiuose įrengtos stacionarios stotys ir mažesni postai užtikrino nuolatinę apsaugą — daugelis limitanei karių tikrai gyveno kaimo aplinkoje, augino ūkį ir turėjo šeimas, kaip minėta pradžioje. Didelė naujovė buvo ir mobilios karo pajėgos, kurios galėjo greitai reaguoti į invazijas ar sukilimus vidinėje imperijos teritorijoje.
Taip pat Diokletianas pertvarkė karinę karjeros sistemą: nustatė aiškesnius reikalavimus ir atlyginimų bei paskatinimų tvarką (jūsų tekste minėti „kariniai kreditai“ atspindi šią praktiką), dėl ko tapo įmanoma labiau skatinti ištikimybę ir ilgesnį tarnybos laiką.
Ekonomika ir monetų politika
Diokletianas suvokė, kad finansinė krizė ir monetos nuvertėjimas yra pavojingi imperijai. Jis ėmėsi griežtinti monetų gamybos standartus, draudė tolesnį jų „praskiedimą“ mažiau vertingais metalais ir siekė atkurti aukso bei sidabro monetų stabilumą. 301 m. buvo paskelbtas garsusis kainų maksimumo įsakymas (Edictum de Pretiis Rerum Venalium), kuriuo bandyta nustatyti fiksuotas prekių ir paslaugų kainas bei sumažinti spekuliaciją. Šios priemonės dažnai buvo sunkiai įgyvendinamos ir praktiškai ne visada davė ilgalaikį rezultatą.
Be to, Diokletianas pertvarkė mokesčių surinkimą, įvedė apmokestinimą, grindžiamą gyventojų skaičiumi ir žemės pajėgumu, kas leido stabiliau prognozuoti imperijos pajamas.
Religija ir persekiojimai
Nors originaliame tekste pabrėžta jo persekiojimų griežtumas, svarbu pateikti kontekstą: 303 m. Diokletianas paskelbė keletą ediktų, nukreiptų prieš krikščionių bendruomenes — buvo uždaryti kai kurie jų susirinkimų namai, konfiskuoti raštai, reikalauta atlikti aukojimus tradicionaliems dievams, o kunigai buvo areštuojami. Tai buvo vienas iš paskutinių ir plataus masto krikščionių persekiojimo epizodų imperijoje. Persekiojimo mastas skyrėsi įvairiose provincijose, o vėliau, po Diokletiano valdžios, situacija pasikeitė.
Atsistatydinimas ir paskutiniai metai
Neįprastai tarp imperatorių, Diokletianas 305 m. atsistatydino ir pasitraukė į privačią rezidenciją — savo rūmus Dalmatijoje, netoli dabartinio Splito. Ten jis gyveno likusius gyvenimo metus, prižiūrėdamas sodus ir ūkininkavimo reikalus bei kartais gilindamasis į filosofines ir teologines diskusijas. Jo rūmai — vadinamasis Diokletiano rūmų kompleksas — išliko ir tapo Splito senamiesčio pamatu; tai vienas geriausiai išsilaikiusių romėnų rūmų pavyzdžių.
Paveldo reikšmė
Diokletiano reformos turėjo ilgalaikį poveikį: jis sustiprino centrinę valdžią, sukūrė administracinius mechanizmus, kurie leido imperijai išlikti dar keli šimtmečiai, ir pertvarkė kariuomenę taip, kad ji geriau atlaikytų tiek išorines, tiek vidaus krizes. Tačiau jo ekonominės priemonės ne visada pasiteisino, o persekiojimai paliko gilų moralinį ir religijos sektorių palikimą. Istorikai vertina Diokletianą kaip vieną iš labiausiai sistemingai reformavusių ir kartu prieštaringiausių Romos imperatorių.
