Diokletianas

Politinė struktūra

Diokletianas įvedė tetrarchijos valdymo formą. Pagal ją imperija buvo suskirstyta į keturias dalis, kurių kiekvieną valdė vienas imperatorius. Diokletianas vadovavo Rytų imperijai. Vyresnysis bendras imperatorius buvo Maksimianas Augustas, jo bendražygis karininkas. Jis vadovavo Vakarų imperijai. Vėliau buvo pridėti du jaunesnieji bendraimperatoriai: Galerijus ir Konstantinas Chloras.

Galiausiai 305 m. abu vyresnieji imperatoriai atsisakė sosto ir pasitraukė, o du jaunesnieji tapo Augustais. Juos savo ruožtu palaikė du jaunesnieji: Vakaruose - Severas II, vadovaujamas Konstancijaus, o rytuose - Maksiminas, vadovaujamas Galerijaus. Tokiu būdu tetrarchija parodė, kaip ji gali save atgaminti.

Ilyrija

Šie vyrai buvo iš Romos Ilyrijos provincijos, keli iš jų - Sirmio mieste, kuris pagal šią sistemą turėjo tapti viena iš keturių sostinių. Nuo Domiciano laikų (81-96 m.), kai daugiau kaip pusė Romos kariuomenės buvo dislokuota Dunojaus regionuose, Ilyrijos provincijos buvo svarbiausia pagalbinių dalinių, o vėliau - legionų verbavimo vieta.

III a. romanizuoti ilyrai ėmė dominuoti kariuomenės vyresniųjų karininkų sluoksniuose. Galiausiai ilyrų karininkų klasė užvaldė pačią valstybę.

Regionai ir sostinės

Keturi tetrarchai įsikūrė ne Romoje, o kituose miestuose, esančiuose arčiau sienų, daugiausia skirtuose imperijos gynybai. Jie susidūrė su Persija ir germanų gentimis. Be to, prie Reino ir Dunojaus buvo daug genčių iš rytinių stepių.

Šie keturi centrai vadinami tetrarchijos sostinėmis. Nors Roma nebebuvo veikianti sostinė, ji tebebuvo nominali visos imperijos sostinė. Ji turėjo savo miesto prefektą - šią idėją vėliau perėmė Konstantinopolis. Keturios tetrarchinės sostinės buvo šios:

• Nikomedija Mažosios Azijos šiaurės vakaruose (dabartinis Izmitas Turkijoje), gynybos nuo invazijos iš Balkanų ir Persijos Sasanidų bazė, buvo Diokletiano, rytinio (ir vyriausiojo) Augusto, sostinė. Konstantinui Didžiajam 318 m. galutinai reorganizavus valdas, kurios buvo nukreiptos į Sasanidų Persiją, jos tapo pretorijos prefektūra Oriens "Rytai", vėlesnės Bizantijos branduoliu.
• Sirmija (dabartinė Sremska Mitrovica) dabartinės Serbijos Vojvodinos regione, netoli Belgrado, Dunojaus pasienyje, buvo rytų cezario Galerijaus sostinė; ji turėjo tapti Balkanų ir Dunojaus prefektūra Illyricum.
• Mediolanum (dabartinis Milanas, netoli Alpių) buvo vakarų Augusto Maksimijono sostinė; jo valdos tapo "Italia et Africa", tik su trumpa išorine siena.
• Augusta Treverorum (dabartinis Tryras, Vokietijoje) buvo Konstancijaus Chloro, vakarų cezario, sostinė netoli strateginės Reino sienos, anksčiau ji buvo galų imperatoriaus Tetriko I sostinė; šis kvartalas tapo prefektūra Galliae.

Akvilėja, uostas Adrijos jūros pakrantėje, ir Eborakumas (dabartinis Jorkas, šiaurės Anglijoje, netoli škotų genčių) taip pat buvo svarbūs Maksimijano ir Konstantino centrai.

Kalbant apie regioninę jurisdikciją, keturi tetrarchai nebuvo tiksliai suskirstyti, ir šiuo laikotarpiu Romos valstybė iš tikrųjų nebuvo suskilusi į keturias atskiras subemperijas. Kiekvienas imperatorius turėjo savo įtakos zoną Romos imperijoje, bet ne ką daugiau, daugiausia - vyriausiąją vadovybę "karo teatre". Kiekvienas tetrarchas dažnai pats būdavo karo lauke, o didžiąją dalį administravimo funkcijų perduodavo hierarchinei biurokratijai, kuriai vadovavo atitinkamas pretorių prefektas, prižiūrintis kelis vikarus - generalinius gubernatorius, atsakingus už kitą naują administracinį lygmenį - civilines vyskupijas. Provincijų, dabar vadinamų eparchijomis, sąrašą kiekviename kvartale (vadinamame pretoriaus prefektūra) žr. straipsnyje Romos provincija.

Vakaruose į vakarus nuo Adrijos jūros ir Sirtų provincijas kontroliavo Augustas Maksimianas, o jo Cezaris Konstantinas kontroliavo Galiją ir Britaniją. Rytuose susitarimai tarp Augusto Diokletiano ir jo cezario Galerijaus buvo daug lankstesni.

Išėjimas į pensiją ir mirtis

Diokletiano reformos iš esmės pakeitė Romos imperijos valdymo struktūrą ir stabilizavo imperijos ekonominę bei karinę padėtį. Tai padėjo imperijai išlikti nepaliestai dar šimtą metų, nors Diokletiano jaunystėje ji atrodė ties žlugimo riba.

Susirgęs Diokletianas 305 m. gegužės 1 d. paliko imperatoriaus postą ir tapo pirmuoju Romos imperatoriumi, savanoriškai atsisakiusiu savo pareigų. Pensiją jis nugyveno savo rūmuose Dalmatijos pakrantėje, prižiūrėdamas daržus. Jo rūmai ilgainiui tapo šiuolaikinio Splito miesto branduoliu.

Maksimijonas bandė grįžti į valdžią. Diokletianas įsakė jam visam laikui atsistatydinti. Galiausiai Maksimijonas buvo priverstas nusižudyti, ir tetrarchija ėmė byrėti. Diokletianas mirė apimtas nevilties.