Krikščionis: apibrėžimas, tikėjimas, Biblija ir bažnyčios reikšmė

Krikščionis En-us-Christian.ogg - asmuo, tikintis krikščionybę, monoteistinę religiją. Krikščionybė daugiausia susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu Naujajame Testamente ir pranašystėmis, išaiškintomis hebrajų Biblijoje / Senajame Testamente. Krikščionybė yra didžiausia pasaulyje religija, turinti 2,1 mlrd. pasekėjų visame pasaulyje.

Krikščionys Šventąjį Raštą laiko šventa Dievo įkvėpta knyga. Šventąją Bibliją sudaro hebrajų Biblija, arba Tora, ir raštų rinkinys, vadinamas Naujuoju Testamentu. Nuomonės apie šių raštų svarbą skiriasi. Kai kurios krikščionių grupės pirmenybę teikia Naujajam Testamentui, o kitos mano, kad visa Biblija yra vienodai svarbi. Be to, nors daugelis krikščionių pirmenybę teikia Biblijai, ne visos krikščionių grupės tiki, kad Biblija yra visiškai teisinga.

Klausimas "kas yra krikščionis?" gali būti labai sudėtingas. Krikščionys dažnai nesutaria dėl to, nes skiriasi jų nuomonės dvasiniais klausimais. Šalyse, kuriose dauguma asmenų buvo pakrikštyti valstybinėje bažnyčioje arba daugumos krikščionių bažnyčioje, sąvoka "krikščionis" yra numanoma pilietiškumo arba "tokių kaip mes" etiketė. Šiame kontekste religinės ar etninės mažumos gali vartoti "krikščionys" arba "jūs, krikščionys" kaip daugumos visuomenės narių, kurie nepriklauso jų grupei, įvardijimą - net ir labai sekuliarioje (nors anksčiau buvusioje krikščioniškoje) visuomenėje.

Krikščionių tikėjimui labiau atsidavę žmonės mieliau vartoja šį žodį ne taip plačiai, o tik tiems, kurie aktyviai dalyvauja krikščioniškoje religijoje ir tikrai tiki Jėzaus ir savo bažnyčios mokymu. Kai kuriose krikščioniškose srovėse (ypač fundamentalizme ir evangelizme) būti gimusiu krikščioniu reiškia patirti "dvasinį atgimimą" tikint Biblijos mokymu apie Jėzų ir nusprendus juo sekti.

Daugelis krikščionių renkasi eiti į bažnyčią. Dauguma krikščionių mano, kad tai yra jų religinio atsidavimo Dievui ženklas ir garbinimo aktas. Tačiau kai kurios krikščionių grupės mano, kad krikščioniu galima būti ir nevaikščiojant į bažnyčią. Nors šiuo klausimu yra daug skirtingų nuomonių, dauguma protestantų mano, kad visi krikščionys yra dvasinės Kristaus bažnyčios dalis, nepriklausomai nuo to, ar tie krikščionys kiekvieną savaitę eina į tikrą bažnyčią, ar ne. Kita vertus, katalikai praeityje tikėjo, kad Šventoji Katalikų Bažnyčia yra vienintelė tikroji Bažnyčia.

Tikėjimas: pagrindinės doktrinos

Visos pagrindinės krikščioniškos tradicijos dalijasi keliais esminiais tikėjimo punktais:

• tikėjimas vienu Dievu (monoteizmas);
• Jėzaus Kristaus dieviškumas ir jo kančia, mirtis ir prisikėlimas kaip žmonijos išgelbėjimo pagrindas;
• Dievo malonė ir tikėjimas kaip būdas gauti atleidimą bei išganymą (nors paaiškinimai apie malonės ir darbų santykį skiriasi);
• šventa raštija (Biblija) kaip svarbus tikėjimo ir gyvenimo nurodymas;
• bažnyčios reikšmė bendruomenei, sakramentams ir garbinimui.

Biblija: sudėtis ir reikšmė

Šventoji Biblija krikščionims yra pagrindinis tikėjimo ir moralės šaltinis. Tradiciškai Biblija skirstoma į Senąjį Testamentą (dažnai sutapatinamą su hebrajų Biblija) ir Naująjį Testamentą. Svarbu pažymėti, kad hebrajų Biblija sudaryta iš Toros (penkių Mozės knygų), Pranašų ir Raštų rinkinio, o krikščionių kanonas ir tvarka gali skirtis pagal tradiciją.

Skirtingos grupės ir denominacijos turi skirtingus požiūrius į Biblijos autoritetą:

• kai kurios bendruomenės laiko Bibliją neklystama visuose klausimuose;
• kitos laiko ją Dievo įkvėptu, tačiau reikalaujančiu istorinio ir literatūrinio aiškinimo;
• dar kitos pabrėžia tradicijos ir bažnyčios interpretacinės institucijos vaidmenį šventraščio aiškinime.

Bažnyčios reikšmė ir praktikos

Bažnyčia kaip institucija ir kaip tikinčiųjų bendruomenė atlieka kelias svarbias funkcijas:

• dvasinis gyvenimas: pamaldos, liturgija, malda, sakramentai (pvz., sakramentinis krikštas ir pirmaeucharistija / Komunija);
• bendruomenės palaikymas: parama, labdara, švietimas;
• moralinis ir socialinis veikimas: etiniai mokymai, socialinė pagalba, teisingumo klausimai;
• identiteto formavimas: parengimas tikėjimo praktikai, šventinių apeigų išlaikymas, tradicijų perdavimas.

Kas laikomas krikščionimi?

Viena iš dažniausiai keliamų dilemų – ką laikyti kriterijumi: ar pakanka kultūrinio, paveldėto identiteto (pvz., buvusio krikšto), ar reikia aiškaus asmeninio tikėjimo ir gyvenimo pokyčio. Skirtingos srovės atsako skirtingai:

• kai kurios tradicijos (ypač konservatyvesnės) reikalauja asmeninio atgimimo arba viešo tikėjimo pareiškimo;
• kitose pakanka būti pakrikštytam ir būti Bažnyčios nariu;
• dažnai praktinis savęs identifikavimas – dalyvavimas bažnyčioje, pamaldose ir tikėjimo gyvenimo rodymas – laikomas svarbiu požymiu.

Denominacijos ir atšakos

Krikščionybė suskirstyta į kelias pagrindines šakas, iš kurių didžiausios yra:

• katalikybė (Romos katalikų Bažnyčia);
• ortodoksija (rytų ir stačiatikių Bažnyčios);
• protestantizmas (įvairios denominacijos: liuteronai, reformatai, anglikonai, bapti... ir kt.).

Trumpa istorijos apžvalga

Krikščionybė atsirado I a. Palestinoje, remdamasi Jėzaus iš Nazareto gyvenimu ir mokymu. Pirmųjų šimtmečių metu ji plito Viduržemio jūros regione, vėliau tapo Romos imperijos valstybine religija. Per šimtmečius susiformavo įvairios teologinės tradicijos ir bažnytinės struktūros, o per Reformaciją XVI a. atsirado daug protestantinių srovių. Nuo XIX–XX a. krikščionybė išplito į visas žemynes ir tapo įvairių kultūrų dalimi.

Krikščionybės socialinis ir kultūrinis vaidmuo

Krikščioniškos bendruomenės ir institucijos daug prisidėjo prie švietimo, medicinos, meno, socialinio darbo ir teisės idėjų formavimo. Bažnyčios dažnai vaidina svarbų vaidmenį vietos bendruomenėse, teikdamos socialinę paramą ir kultūrines tradicijas.

Tarpininkavimas, ekumenizmas ir uždaviniai

Šiuolaikinėje visuomenėje krikščionys dalyvauja diskusijose apie etinius klausimus, žmogaus teises, klimato kaitą ir socialinį teisingumą. Ekumeniniai judėjimai siekia dialogo ir bendradarbiavimo tarp skirtingų krikščioniškų tradicijų, o inter-religinis dialogas stengiasi kurti taiką su kitomis tikėjimo bendruomenėmis.

Apibendrinant: krikščionis – tai ne tik etninė ar kultūrinė tapatybė, bet ir tikėjimo, bendruomenės priklausymo ir praktikos visuma. Konkretus supratimas, kas yra krikščionis, priklauso nuo teologinės tradicijos, asmeninių įsitikinimų ir bendruomenės normų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra krikščionis?

K: Į ką orientuojasi krikščionybė?

K: Kiek krikščionybė turi pasekėjų?

K: Ar krikščionybė yra monoteistinė?

K: Kur galime rasti informacijos apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus?

Paieška pagal raidę