Jėzus (Jėzus iš Nazareto) – biografija, mokymai ir reikšmė

Jėzaus vardas kilo iš aramėjiško vardo "Ješua", iš hebrajų kalbos Yah-shua, angliškai reiškiančio "Dievas yra išgelbėjimas (arba išganymas)", ir buvo populiarus to meto vardas. Jėzus dažnai vadinamas "Jėzumi Kristumi" arba "Kristumi". Žodis Kristus kilęs iš graikų kalbos žodžio christos ir reiškia "tas, kuris ant galvos pažymėtas aliejumi" arba "pateptasis". Jėzaus šalyje patepimas buvo atliekamas norint parodyti, kad asmuo išrinktas būti karaliumi ar vadovu. Jėzus taip pat vadinamas Mesiju, kuris yra kilęs iš hebrajiško termino Mashiakh ir taip pat reiškia "pateptasis".

Jėzaus vardas kilo iš aramėjiško vardo "Ješua", iš hebrajų kalbos Yah-shua, angliškai reiškiančio "Dievas yra išgelbėjimas (arba išganymas)", ir buvo populiarus to meto vardas. Jėzus dažnai vadinamas "Jėzumi Kristumi" arba "Kristumi". Žodis Kristus kilęs iš graikų kalbos žodžio christos ir reiškia "tas, kuris ant galvos pažymėtas aliejumi" arba "pateptasis". Jėzaus šalyje patepimas buvo atliekamas norint parodyti, kad asmuo išrinktas būti karaliumi ar vadovu. Jėzus taip pat vadinamas Mesiju, kuris yra kilęs iš hebrajiško termino Mashiakh ir taip pat reiškia "pateptasis".

Gimimas

Mato ir Luko evangelijose rašoma, kad prieš gimstant Jėzui tiek Jo motina Marija, tiek vyras, kuriam ji buvo pažadėta, Juozapas, žinojo, kad Jėzus bus Mesijas arba Karalius, kuris buvo pažadėtas žydų tautai senovės žydų knygose.

Luko evangelijoje pasakojama didžioji šios istorijos dalis. Kai gimė Jėzus, didžiąją Artimųjų Rytų dalį valdė Romos imperija. Valdžia norėjo, kad kiekvienos šeimos vardas būtų užrašytas mokesčiams, todėl visi turėjo grįžti ten, iš kur atvyko. Juozapas buvo kilęs iš mažo Betliejaus miestelio, esančio netoli Jeruzalės, todėl, nors Marija buvo netoli gimdymo, jiems teko keliauti, kartu su tūkstančiais kitų žmonių.

Kai jie atvyko į Betliejų, visi kambariai buvo pilni. Jėzus buvo paguldytas į ėdžias, nes užeigoje nebuvo vietos. Piemenys, kurie ant kalvos šlaito prižiūrėjo savo avis, atėjo pažiūrėti Kūdikio ir nuėjo giedodami Dievui padėką už gimusį karalių.

Mato evangelijoje rašoma, kad išminčiai iš tolimos šalies pamatė danguje naują žvaigždę ir iškeliavo ieškoti mažojo Jėzaus, nes žinojo, kad Mesijas gims po žvaigžde, o žvaigždė buvo ženklas, kad Jėzus gimė kaip karalius.

Dauguma krikščionių Jėzaus gimimo dieną švenčia kaip Kalėdų šventę. Nors Evangelijose nenurodoma, kurią dieną Jėzus gimė, pasirinkta gruodžio 25-oji, nes tą dieną jau buvo Romos šventė.

Ministerija

Apie Jėzaus atėjimą žinojo Jonas Krikštytojas. Jis pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Krikšto metu ant Jėzaus kaip balandis nusileido Dievo Dvasia ir pasigirdo Dievo balsas. Pasak Biblijos, Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą, kur Jis pasninkavo 40 dienų. Ten Jis atsispyrė velnio gundymams. Paskui Jėzus nuvyko į Galilėją, apsigyveno Kafarnaume ir pradėjo skelbti apie Dievo karalystę. Jam buvo apie 30 metų.

Jėzus daugiausia mokė pasakodamas istorijas. Jis mokė, kad tik Dievas yra tikrasis karalius ir kad žmonės turi mylėti Dievą ir mylėti vieni kitus taip, kaip jiems liepia Raštai. Jis mokė savo sekėjus, kaip melstis. Jėzus darė stebuklus, kurie buvo Dievo galybės ženklai, pavyzdžiui, alkaniems žmonėms davė valgyti ir vyno, gydė ligonius ir atgaivino mirusius žmones. Jis taip pat išlaisvino žmones iš piktųjų dvasių.

Jėzus subūrė dvylika vyrų, vadinamųjų dvylikos apaštalų, kuriuos išsirinko ir apmokė skleisti jo žinią. Jis turėjo daug kitų mokinių, tarp jų ir daug moterų, tačiau dėl žydų papročių moterys mokinės negalėjo savarankiškai keliauti į tolimas vietoves kaip mokytojos.

Biblijoje rašoma, kad Jėzus tapo garsus. Jis nuvyko į Jeruzalę, kur daug žmonių lankėsi Pesacho šventės proga. Išgirdę, kad Jis ateina, jie sveikino Jį kaip karalių. Jie manė, kad Jis išlaisvins juos iš romėnų valdžios, tačiau Jėzus į Jeruzalę įvažiavo ant asiliuko, kaip ženklą, kad atėjo su taika.

Jėzus darė tam tikrus dalykus, kurie papiktino žydų religinius vadovus. Jie manė, kad Jis parodė nepagarbą papročiams, kurių žydai laikėsi daugelį amžių. Pavyzdžiui, septintąją savaitės dieną, šabą, žydai nedirbdavo jokio darbo, nes tai buvo šventa diena. Jono evangelijos 5 skyriuje pasakojama, kaip Jėzus išgydo invalidą. Jėzus pamatė žmogų, gulintį ant čiužinio. Jis išgydė žmogų ir liepė jam pakelti čiužinį bei eiti namo. Čiužinio nešimas per šabą prieštaravo religiniams papročiams, todėl religiniai vadovai dėl to susiginčijo su Jėzumi. Tada jie stebėjo viską, ką Jis darė, ir prisiminė visus dalykus, kurie prieštaravo religiniams papročiams.

Morkaus evangelijos 11 skyriuje rašoma, kad atvykęs į Jeruzalę Jėzus nuėjo į žydų šventyklą. Jis supyko dėl to, ką pamatė. Ten buvo žmonių, kurie pardavinėjo daiktus, ir pinigų skolintojų, kurie apgaudinėjo vargšus žmones. Jėzus išvijo visus prekiaujančius žmones. Jis sakė, kad aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai šventyklą pavertė plėšikų buveine, nes jie pelnėsi iš vargšų ir atėmė namus iš vargšų moterų, kurios neturėjo kitos galimybės susimokėti už šventyklos apeigas.

Mirtis

Evangelijose rašoma, kad šventyklos vadovai supyko ir norėjo jį nužudyti. Jie pasakė Romos valdžiai, kad Jėzaus sekėjai nori, jog Jis taptų šalies karaliumi ir ją užvaldytų. Evangelijose sakoma, kad romėnų valdytojas manė, jog Jėzų reikia paleisti, bet žydų vadovai sakė: "Jei taip padarysi, vadinasi, nesi Cezario draugas!" (Cezaris buvo Romos valdovas.)

Gubernatorius nuteisė jį mirties bausme, nes jo pasekėjai tvirtino, kad jis yra karalius. Romos kareiviai Jėzų nužudė nukryžiuodami. Jis buvo prikaltas prie aukšto kryžiaus už rankų ir kojų. Tai buvo įprastas būdas romėnams žudyti sukilėlius ir nusikaltėlius.

Jėzaus kūnas buvo palaidotas kape, kuris priklausė vienam iš jo pasekėjų. Kitą dieną po šabo, anksti ryte, moterys nuėjo apdoroti kūno prieskoniais ir kvepiančiu aliejumi. Tačiau Evangelijose rašoma, kad Jėzaus kūno nebebuvo, o vėliau Jis buvo matomas gyvas. Tai vadinama prisikėlimu.

Kai kurie žmonės, kaip ir mokinys Tomas, sakė: "Aš tuo nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis!" Tačiau Biblijoje rašoma, kad daugiau nei 500 žmonių, tarp jų ir Tomas, matė Jėzų gyvą. Evangelijose yra daug pasakojimų apie tai, ką Jėzus darė po prisikėlimo. Galiausiai Luko evangelijoje rašoma, kad Jėzus nusivedė savo mokinius ant kalvos, kur juos palaimino ir liepė jiems skleisti Jo mokymą visame pasaulyje, o paskui nusileido debesys, ir Jis buvo pakeltas į dangų.

Dauguma krikščionių švenčia Velykų šventę, kai, kaip rašoma evangelijose, Jis mirė ir buvo prikeltas iš numirusių.

Gimimas

Mato ir Luko evangelijose rašoma, kad prieš gimstant Jėzui tiek Jo motina Marija, tiek vyras, kuriam ji buvo pažadėta, Juozapas, žinojo, kad Jėzus bus Mesijas arba Karalius, kuris buvo pažadėtas žydų tautai senovės žydų knygose.

Luko evangelijoje pasakojama didžioji šios istorijos dalis. Kai gimė Jėzus, didžiąją Artimųjų Rytų dalį valdė Romos imperija. Valdžia norėjo, kad kiekvienos šeimos vardas būtų užrašytas mokesčiams, todėl visi turėjo grįžti ten, iš kur atvyko. Juozapas buvo kilęs iš mažo Betliejaus miestelio, esančio netoli Jeruzalės, todėl, nors Marija buvo netoli gimdymo, jiems teko keliauti, kartu su tūkstančiais kitų žmonių.

Kai jie atvyko į Betliejų, visi kambariai buvo pilni. Jėzus buvo paguldytas į ėdžias, nes užeigoje nebuvo vietos. Piemenys, kurie ant kalvos šlaito prižiūrėjo savo avis, atėjo pažiūrėti Kūdikio ir nuėjo giedodami Dievui padėką už gimusį karalių.

Mato evangelijoje rašoma, kad išminčiai iš tolimos šalies pamatė danguje naują žvaigždę ir iškeliavo ieškoti mažojo Jėzaus, nes žinojo, kad Mesijas gims po žvaigžde, o žvaigždė buvo ženklas, kad Jėzus gimė kaip karalius.

Dauguma krikščionių Jėzaus gimimo dieną švenčia kaip Kalėdų šventę. Nors Evangelijose nenurodoma, kurią dieną Jėzus gimė, pasirinkta gruodžio 25-oji, nes tą dieną jau buvo Romos šventė.

Ministerija

Apie Jėzaus atėjimą žinojo Jonas Krikštytojas. Jis pakrikštijo Jėzų Jordano upėje. Krikšto metu ant Jėzaus kaip balandis nusileido Dievo Dvasia ir pasigirdo Dievo balsas. Pasak Biblijos, Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą, kur Jis pasninkavo 40 dienų. Ten Jis atsispyrė velnio gundymams. Paskui Jėzus nuvyko į Galilėją, apsigyveno Kafarnaume ir pradėjo skelbti apie Dievo karalystę. Jam buvo apie 30 metų.

Jėzus daugiausia mokė pasakodamas istorijas. Jis mokė, kad tik Dievas yra tikrasis karalius ir kad žmonės turi mylėti Dievą ir mylėti vieni kitus taip, kaip jiems liepia Raštai. Jis mokė savo sekėjus, kaip melstis. Jėzus darė stebuklus, kurie buvo Dievo galybės ženklai, pavyzdžiui, alkaniems žmonėms davė valgyti ir vyno, gydė ligonius ir atgaivino mirusius žmones. Jis taip pat išlaisvino žmones iš piktųjų dvasių.

Jėzus subūrė dvylika vyrų, vadinamųjų Dvylikos apaštalų, kuriuos išsirinko ir apmokė skleisti jo žinią. Jis turėjo daug kitų mokinių, tarp jų ir daug moterų, tačiau dėl žydų papročių moterys mokinės negalėjo savarankiškai keliauti į tolimas vietoves kaip mokytojos.

Biblijoje rašoma, kad Jėzus tapo garsus. Jis nuvyko į Jeruzalę, kur daug žmonių lankėsi Pesacho šventės proga. Išgirdę, kad Jis ateina, jie sveikino Jį kaip karalių. Jie manė, kad Jis išlaisvins juos iš romėnų valdžios, tačiau Jėzus į Jeruzalę įvažiavo ant asiliuko, kaip ženklą, kad atėjo su taika.

Jėzus darė tam tikrus dalykus, kurie papiktino žydų religinius vadovus. Jie manė, kad Jis parodė nepagarbą papročiams, kurių žydai laikėsi daugelį amžių. Pavyzdžiui, septintąją savaitės dieną, šabą, žydai nedirbdavo jokio darbo, nes tai buvo šventa diena. Jono evangelijos 5 skyriuje pasakojama, kaip Jėzus išgydo invalidą. Jėzus pamatė žmogų, gulintį ant čiužinio. Jis išgydė žmogų ir liepė jam pakelti čiužinį bei eiti namo. Čiužinio nešimas per šabą prieštaravo religiniams papročiams, todėl religiniai vadovai dėl to susiginčijo su Jėzumi. Tada jie stebėjo viską, ką Jis darė, ir prisiminė visus dalykus, kurie prieštaravo religiniams papročiams.

Morkaus evangelijos 11 skyriuje rašoma, kad atvykęs į Jeruzalę Jėzus nuėjo į žydų šventyklą. Jis supyko dėl to, ką pamatė. Ten buvo žmonių, kurie pardavinėjo daiktus, ir pinigų skolintojų, kurie apgaudinėjo vargšus žmones. Jėzus išvijo visus prekiaujančius žmones. Jis sakė, kad aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai šventyklą pavertė plėšikų buveine, nes jie pelnėsi iš vargšų ir atėmė namus iš vargšų moterų, kurios neturėjo kitos galimybės susimokėti už šventyklos apeigas.

Mirtis

Evangelijose rašoma, kad šventyklos vadovai supyko ir norėjo jį nužudyti. Jie pasakė Romos valdžiai, kad Jėzaus sekėjai nori, jog Jis taptų šalies karaliumi ir ją užvaldytų. Evangelijose sakoma, kad romėnų valdytojas manė, jog Jėzų reikia paleisti, bet žydų vadovai sakė: "Jei taip padarysi, vadinasi, nesi Cezario draugas!" (Cezaris buvo Romos valdovas.)

Gubernatorius nuteisė jį mirties bausme, nes jo pasekėjai tvirtino, kad jis yra karalius. Romos kareiviai Jėzų nužudė nukryžiuodami. Jis buvo prikaltas prie aukšto kryžiaus už rankų ir kojų. Tai buvo įprastas būdas romėnams žudyti sukilėlius ir nusikaltėlius.

Jėzaus kūnas buvo palaidotas kape, kuris priklausė vienam iš jo pasekėjų. Kitą dieną po šabo, anksti ryte, moterys nuėjo apdoroti kūno prieskoniais ir kvepiančiu aliejumi. Tačiau Evangelijose rašoma, kad Jėzaus kūno nebebuvo, o vėliau Jis buvo matomas gyvas. Tai vadinama prisikėlimu.

Kai kurie žmonės, kaip ir mokinys Tomas, sakė: "Aš tuo nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis!" Tačiau Biblijoje rašoma, kad daugiau nei 500 žmonių, tarp jų ir Tomas, matė Jėzų gyvą. Evangelijose yra daug pasakojimų apie tai, ką Jėzus darė po prisikėlimo. Galiausiai Luko evangelijoje rašoma, kad Jėzus nusivedė savo mokinius ant kalvos, kur juos palaimino ir liepė jiems skleisti Jo mokymą visame pasaulyje, o paskui nusileido debesys, ir Jis buvo pakeltas į dangų.

Dauguma krikščionių švenčia Velykų šventę, kai, kaip rašoma evangelijose, Jis mirė ir buvo prikeltas iš numirusių.

Krikščionių Bažnyčia remiasi Jėzumi. Krikščionių tikėjimas apie Jėzų remiasi keturiomis Biblijos evangelijomis ir laiškais arba "Laiškais", kurie buvo parašyti I amžiuje ir kuriuose aiškinamas Jėzaus mokymas jo sekėjams.

Jėzus šių laiškų nerašė. Juos daugiausia parašė žydas Paulius. Iš pradžių jis bandė sustabdyti krikščionybės plitimą. Vėliau pats tapo krikščionimi ir buvo svarbus vadovas. Kai įvairiuose miestuose ir šalyse pradėjo kurtis krikščionių bažnyčios, Paulius rašė joms laiškus. Daug idėjų, kuriomis tiki krikščionys, užrašytos Pauliaus laiškuose. Juose taip pat daug nurodymų, kaip vadovauti bažnyčioms ir šeimoms.

Naujajame Testamente yra ir kitų rašytojų, įskaitant Petrą, Jokūbą ir Joną, laiškų. Visi šie laiškai padeda formuoti šiuolaikinių krikščionių tikėjimą.

Žr. skyrių: Kitos nuomonės apie Jėzų

Jėzus kaip Dievas

Dėl to, ar Jėzus yra Dievas, ar ne, ginčijamasi jau seniai. Dauguma krikščionių, įskaitant katalikus, stačiatikius ir protestantus, tiki, kad Jėzus buvo ir Dievas, ir žmogus. Skirtingose Naujojo Testamento vietose Jėzus apibūdinamas kaip "Dievo Žodis", "Dievo Sūnus", "Žmogaus Sūnus" ir pats Dievas.

Šiais mokymais, kuriais tiki dauguma krikščionių, netiki daugelis kitų žmonių. Islamo mokymas teigia, kad Jėzus buvo pranašas, bet jis nebuvo Dievo dalis ar "Dievo Sūnus". Pačio Jėzaus laikais daugelis žydų labai supyko ant Jėzaus už tai, kad jis sakė, jog yra "Dievo Sūnus", taip pat dėl to, kad jo pasekėjai teigė, jog jis yra "Mesijas". Dauguma žydų tuo netiki.

Šiose Biblijos eilutėse išdėstytas krikščionių mokymas, kad Jėzus yra Dievas:

" Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis buvo pradžioje pas Dievą." Jono 1:1-3, ESV

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme jo šlovę, šlovę kaip viengimio Sūnaus iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos." Jono 1:14, ESV

"Aš ir Tėvas esame viena. "Jono 10:30, ESV

"Jiems priklauso patriarchai, o iš jų giminės pagal kūną yra Kristus, kuris yra visų Dievas, palaimintas per amžius. Amen." Romiečiams 9,5

"Laukdami mūsų palaimintos vilties, mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo". Titui 2:13, ESV

"Juk jame kūniškai gyvena visa dievybės pilnatvė". Kolosiečiams 2:9, ESV

Jėzus taip pat vadinamas "Dievo Sūnumi".

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme jo šlovę, šlovę kaip viengimio Sūnaus iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos. "Jono 1:14, ESV

"bet šiomis paskutinėmis dienomis Jis mums kalbėjo per savo Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulį. 3 Jis yra Dievo šlovės spindesys ir tikslus Jo prigimties atspaudas, Jis palaiko visatą savo galios žodžiu. Atlikęs apvalymą už nuodėmes, jis atsisėdo aukštybių Didybės dešinėje", Hebrajams 1,2-3, ESV

"Ir mes žinome, kad Dievo Sūnus atėjo ir davė mums supratimą, kad pažintume tą, kuris yra tikras, ir esame tame, kuris yra tikras, jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Jis yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas." 1 Jono 5:20. Manoma, kad šį laišką parašė tas pats Jonas, kuris parašė Jono evangeliją.

Daugelis krikščionių mano, kad šiose eilutėse sakoma, jog Jėzus yra Dievas. Visi krikščionys tiki, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus leidžia visiems žmonėms gauti Dievo atleidimą už savo nuodėmes (blogus dalykus, kuriuos jie padarė). Dauguma krikščionių tiki, kad jei žmogus paprašys Dievo atleisti jam nuodėmes, Jis tai padarys, ir jis galės amžinai gyventi su Juo danguje.

Dievas žmogaus pavidalu

Daugelis krikščionių tiki, kad pagal Biblijos mokymą Jėzus buvo ne tik tikras Dievas, bet ir tikras žmogus, ir kad tai buvo Dievo plano dalis, siekiant priartinti žmones prie Jo supratimo. Žmonės, kurie neturi krikščioniškų įsitikinimų, apie Jėzų įsivaizduoja kitaip.

Biblijos eilutės:-

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų." Jono 1:14

Mato evangelijoje Jėzus dažnai vadinamas Žmogaus Sūnumi. Šiuos žodžius Matas pasiskolino iš Senojo Testamento, kur jie dažnai vartojami norint parodyti, kad žmonija yra labai toli nuo Dievo. Biblijoje Dievas dažnai giriamas ir jam dėkojama už pagalbą paprastiems žmonėms, kurie vadinami "žmogaus sūnumis". 8 psalmėje rašytojas karalius Dovydas klausia Dievo: "Kas yra žmogus, kad Tu juo rūpiniesi, ir žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?".

Mato evangelijos 24:30 Jėzus sako: "Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir tada visos žemės giminės liūdės, ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį ant dangaus debesų su galybe ir didžia šlove". Kaip ir karalius Dovydas 8 psalmėje, Jėzus daro skirtumą tarp savo įprasto žmogiško gyvenimo ir savo, kaip Dievo Sūnaus, didžiulės galios.

"Gerasis ganytojas"

Viena iš labiausiai mėgstamų Senojo Testamento dalių yra giesmė, vadinama 23 psalme. Ji prasideda:

"Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūks. Jis leidžia man ilsėtis žaliose ganyklose. Jis veda mane prie ramių vandenų."

Evangelijose Jėzus dažnai kalbėjo apie save kaip apie ganytoją, kuris rūpinasi avimis. Jis vadino save Geruoju Ganytoju, kuris net savo gyvybę atiduoda, kad apsaugotų savo avis. Žydų tautai, turėdamas omenyje tikinčiuosius ne žydus arba pagonis, Jis sakė, kad turi "kitų avių", kurios nepriklauso šiai bandai. (Jn 21, 16). Viename iš paskutiniųjų pokalbių su savo mokiniu Petru Jis jam pasakė: "Ganyk mano avis!", kitaip tariant, "Rūpinkis mano žmonėmis".

"Šventasis Gelbėtojas"

Judaizme nuo seno žmonės laikomi nuodėmingais arba blogais. Dievas turi jiems atleisti. Jie tikėjo, kad yra du būdai gauti Dievo atleidimą: malda ir auka. Melstis buvo galima bet kur, bet aukos buvo aukojamos šventykloje. Žmogus atnešdavo gyvulį, dažniausiai ėriuką, o jei buvo neturtingas, atnešdavo balandį. Jie uždėdavo rankas ant gyvūno, kad užkrautų ant jo savo nuodėmes. Tada gyvūnas būdavo nužudomas kaip bausmė už nuodėmę. Toks aukojimo būdas tęsėsi, kol 71 m. po Kr. buvo sugriauta Jeruzalės šventykla. Pinigų mokėjimas šventyklai taip pat buvo savotiška auka. Kai Jėzus išvijo iš šventyklos prekiautojus, tai buvo žmonės, kurie pardavinėjo ėriukus ir balandžius, ir žmonės, kurie romėnų pinigus keitė į specialius šventyklos pinigus.

Dalis krikščionių tikėjimo yra ta, kad Jėzus Kristus atėjo kaip žmogus ne tik tam, kad galėtų mokyti geresnio gyvenimo būdo. Krikščionys taip pat tiki, kad Jėzus buvo galutinė auka už žmonijos nuodėmes, kad Jėzus yra "Gelbėtojas" - tas, kuris atėjo išgelbėti. Krikščionys tiki, kad, skirtingai nei paprasti žmonės, Jėzus buvo visiškai tyras ir laisvas nuo nuodėmės, tačiau, mirdamas ant kryžiaus, Jis, kaip šventykloje paaukotas avinėlis, prisiėmė ant savęs visas kiekvieno Jį tikinčio žmogaus nuodėmes.

Remiantis Jono evangelija, krikščionių mokymas teigia, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra jo galios atleisti nuodėmes kiekvienam žmogui, kuris kreipiasi į Jį ir nuoširdžiai prašo atleidimo, ženklas. Biblijoje sakoma, kad nusidėjėliai, kuriems atleista, turėtų stengtis gyventi naują gyvenimą ir negrįžti prie savo nuodėmingo elgesio. Krikščionys tiki, kad žinojimas apie Dievo meilę padeda žmonėms gyventi naują ir geresnį gyvenimą.

Štai trys Biblijos eilutės, kurios yra svarbios šiam krikščioniškam tikėjimui.

"Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." Jono evangelija, 3, 16.

Jėzus jam tarė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." Jono evangelija, 14, 6.

"Jei sakome, kad neturime nuodėmių, apgaudinėjame save ir nesakome tiesos. Bet jei nuolankiai pasakome Dievui savo nuodėmes, Jis pažadėjo išklausyti, atleisti mums nuodėmes ir padaryti mus švarius nuo visų blogybių", - iš Pirmojo Jono laiško.

Krikščionių Bažnyčia remiasi Jėzumi. Krikščionių tikėjimas apie Jėzų remiasi keturiomis Biblijos evangelijomis ir laiškais arba "Laiškais", kurie buvo parašyti I amžiuje ir kuriuose aiškinamas Jėzaus mokymas jo sekėjams.

Jėzus šių laiškų nerašė. Juos daugiausia parašė žydas Paulius. Iš pradžių jis bandė sustabdyti krikščionybės plitimą. Vėliau pats tapo krikščionimi ir buvo svarbus vadovas. Kai įvairiuose miestuose ir šalyse pradėjo kurtis krikščionių bažnyčios, Paulius rašė joms laiškus. Daug idėjų, kuriomis tiki krikščionys, užrašytos Pauliaus laiškuose. Juose taip pat daug nurodymų, kaip vadovauti bažnyčioms ir šeimoms.

Naujajame Testamente yra ir kitų rašytojų, įskaitant Petrą, Jokūbą ir Joną, laiškų. Visi šie laiškai padeda formuoti šiuolaikinių krikščionių tikėjimą.

Žr. skyrių: Kitos nuomonės apie Jėzų

Jėzus kaip Dievas

Dėl to, ar Jėzus yra Dievas, ar ne, ginčijamasi jau seniai. Dauguma krikščionių, įskaitant katalikus, stačiatikius ir protestantus, tiki, kad Jėzus buvo ir Dievas, ir žmogus. Skirtingose Naujojo Testamento vietose Jėzus apibūdinamas kaip "Dievo Žodis", "Dievo Sūnus", "Žmogaus Sūnus" ir pats Dievas.

Šiais mokymais, kuriais tiki dauguma krikščionių, netiki daugelis kitų žmonių. Islamo mokymas teigia, kad Jėzus buvo pranašas, bet jis nebuvo Dievo dalis ar "Dievo Sūnus". Pačio Jėzaus laikais daugelis žydų labai supyko ant Jėzaus už tai, kad jis sakė, jog yra "Dievo Sūnus", taip pat dėl to, kad jo pasekėjai teigė, jog jis yra "Mesijas". Dauguma žydų tuo netiki.

Šiose Biblijos eilutėse išdėstytas krikščionių mokymas, kad Jėzus yra Dievas:

" Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis buvo pradžioje pas Dievą." Jono 1:1-3, ESV

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme jo šlovę, šlovę kaip viengimio Sūnaus iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos." Jono 1:14, ESV

"Aš ir Tėvas esame viena. "Jono 10:30, ESV

"Jiems priklauso patriarchai, o iš jų giminės pagal kūną yra Kristus, kuris yra visų Dievas, palaimintas per amžius. Amen." Romiečiams 9,5

"Laukdami mūsų palaimintos vilties, mūsų didžiojo Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo". Titui 2:13, ESV

"Juk jame kūniškai gyvena visa dievybės pilnatvė". Kolosiečiams 2:9, ESV

Jėzus taip pat vadinamas "Dievo Sūnumi".

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes matėme jo šlovę, šlovę kaip viengimio Sūnaus iš Tėvo, pilną malonės ir tiesos. "Jono 1:14, ESV

"bet šiomis paskutinėmis dienomis Jis mums kalbėjo per savo Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulį. 3 Jis yra Dievo šlovės spindesys ir tikslus Jo prigimties atspaudas, Jis palaiko visatą savo galios žodžiu. Atlikęs apvalymą už nuodėmes, jis atsisėdo aukštybių Didybės dešinėje", Hebrajams 1,2-3, ESV

"Ir mes žinome, kad Dievo Sūnus atėjo ir davė mums supratimą, kad pažintume tą, kuris yra tikras, ir esame tame, kuris yra tikras, jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Jis yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas." 1 Jono 5:20. Manoma, kad šį laišką parašė tas pats Jonas, kuris parašė Jono evangeliją.

Daugelis krikščionių mano, kad šiose eilutėse sakoma, jog Jėzus yra Dievas. Visi krikščionys tiki, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus leidžia visiems žmonėms gauti Dievo atleidimą už savo nuodėmes (blogus dalykus, kuriuos jie padarė). Dauguma krikščionių tiki, kad jei žmogus paprašys Dievo atleisti jam nuodėmes, Jis tai padarys, ir jis galės amžinai gyventi su Juo danguje.

Dievas žmogaus pavidalu

Daugelis krikščionių tiki, kad pagal Biblijos mokymą Jėzus buvo ne tik tikras Dievas, bet ir tikras žmogus, ir kad tai buvo Dievo plano dalis, siekiant priartinti žmones prie Jo supratimo. Žmonės, kurie neturi krikščioniškų įsitikinimų, apie Jėzų įsivaizduoja kitaip.

Biblijos eilutės:-

"Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų." Jono 1:14

Mato evangelijoje Jėzus dažnai vadinamas Žmogaus Sūnumi. Šiuos žodžius Matas pasiskolino iš Senojo Testamento, kur jie dažnai vartojami norint parodyti, kad žmonija yra labai toli nuo Dievo. Biblijoje Dievas dažnai giriamas ir jam dėkojama už pagalbą paprastiems žmonėms, kurie vadinami "žmogaus sūnumis". 8 psalmėje rašytojas karalius Dovydas klausia Dievo: "Kas yra žmogus, kad Tu juo rūpiniesi, ir žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?".

Mato evangelijos 24:30 Jėzus sako: "Tada danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, ir tada visos žemės giminės liūdės, ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį ant dangaus debesų su galybe ir didžia šlove". Kaip ir karalius Dovydas 8 psalmėje, Jėzus daro skirtumą tarp savo įprasto žmogiško gyvenimo ir savo, kaip Dievo Sūnaus, didžiulės galios.

"Gerasis ganytojas"

Viena iš labiausiai mėgstamų Senojo Testamento dalių yra giesmė, vadinama 23 psalme. Ji prasideda:

"Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūks. Jis leidžia man ilsėtis žaliose ganyklose. Jis veda mane prie ramių vandenų."

Evangelijose Jėzus dažnai kalbėjo apie save kaip apie ganytoją, kuris rūpinasi avimis. Jis vadino save "geruoju ganytoju", kuris net savo gyvybę atiduotų, kad apsaugotų savo avis. Žydų tautai, turėdamas omenyje tikinčiuosius ne žydus arba pagonis, Jis sakė, kad turi "kitų avių", kurios nepriklauso šiai bandai. (Jn 21, 16). Viename iš paskutiniųjų pokalbių su savo mokiniu Petru Jis jam pasakė: "Ganyk mano avis!", kitaip tariant, "Rūpinkis mano žmonėmis".

"Šventasis Gelbėtojas"

Judaizme nuo seno žmonės laikomi nuodėmingais arba blogais. Dievas turi jiems atleisti. Jie tikėjo, kad yra du būdai gauti Dievo atleidimą: malda ir auka. Melstis buvo galima bet kur, bet aukos buvo aukojamos šventykloje. Žmogus atnešdavo gyvulį, dažniausiai ėriuką, o jei buvo neturtingas, atnešdavo balandį. Jie uždėdavo rankas ant gyvūno, kad užkrautų ant jo savo nuodėmes. Tada gyvūnas būdavo nužudomas kaip bausmė už nuodėmę. Toks aukojimo būdas tęsėsi, kol 71 m. po Kr. buvo sugriauta Jeruzalės šventykla. Pinigų mokėjimas šventyklai taip pat buvo savotiška auka. Kai Jėzus išvijo iš šventyklos prekiautojus, tai buvo žmonės, kurie pardavinėjo ėriukus ir balandžius, ir žmonės, kurie romėnų pinigus keitė į specialius šventyklos pinigus.

Dalis krikščionių tikėjimo yra ta, kad Jėzus Kristus atėjo kaip žmogus ne tik tam, kad galėtų mokyti geresnio gyvenimo būdo. Krikščionys taip pat tiki, kad Jėzus buvo galutinė auka už žmonijos nuodėmes, kad Jėzus yra "Gelbėtojas" - tas, kuris atėjo išgelbėti. Krikščionys tiki, kad, kitaip nei paprasti žmonės, Jėzus buvo visiškai tyras ir laisvas nuo nuodėmės, tačiau, mirdamas ant kryžiaus, Jis, kaip šventykloje paaukotas avinėlis, prisiėmė ant savęs visas kiekvieno Jį tikinčio žmogaus nuodėmes.

Remiantis Jono evangelija, krikščionių mokymas teigia, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra jo galios atleisti nuodėmes kiekvienam žmogui, kuris kreipiasi į Jį ir nuoširdžiai prašo atleidimo, ženklas. Biblijoje sakoma, kad nusidėjėliai, kuriems atleista, turėtų stengtis gyventi naują gyvenimą ir negrįžti prie savo nuodėmingo elgesio. Krikščionys tiki, kad žinojimas apie Dievo meilę padeda žmonėms gyventi naują ir geresnį gyvenimą.

Štai trys Biblijos eilutės, kurios yra svarbios šiam krikščioniškam tikėjimui.

"Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." Jono evangelija, 3, 16.

Jėzus jam tarė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane." Jono evangelija, 14, 6.

"Jei sakome, kad neturime nuodėmių, apgaudinėjame save ir nesakome tiesos. Bet jei nuolankiai pasakome Dievui savo nuodėmes, Jis pažadėjo išklausyti, atleisti mums nuodėmes ir padaryti mus švarius nuo visų blogybių", - iš Pirmojo Jono laiško.

Jėzus kaip mokytojas

Kai kurie žmonės, kurie nėra krikščionys, tiki, kad Jėzus gyveno tuo metu, apie kurį rašoma evangelijose, tačiau netiki, kad Jėzus buvo "Dievo Sūnus" ar "Gelbėtojas". Jie tiki, kad Jėzus buvo paprastas, bet labai geras žmogus, mokytojas ir galbūt pranašas.

Mohandas Gandis sakė: "Aš esu ir musulmonas, ir induistas, ir krikščionis, ir žydas", nors gimė džainistu.

Musulmonų įsitikinimai apie Jėzų

Musulmonai tiki, kad Jėzus (vardu Isa) buvo priešpaskutinis pranašas (Dievo pasiuntinys). Jie tiki, kad Mahometas buvo pats paskutinis pranašas. Jie tiki, kad ir Jėzus, ir Mahometas buvo paprasti žmonės, Dievo išrinkti būti Jo tarnais ir mokyti islamo žodžio.

Musulmonai netiki, kad Jėzus buvo Dievas arba "Dievo Sūnus". Islamas yra griežtai monoteistinis: jis teigia, kad yra tik vienas Dievas. Musulmonai tiki, kad Jėzus negali būti Dievo dalis, nes yra tik vienas Dievas. Jei garbinamas ne Dievas, o kas nors kitas, manoma, kad tai politeizmas (tikėjimas daugiau nei vienu dievu). Taip pat manoma, kad tai yra stabmeldystė: garbinimas ko nors kito, o ne Dievo.

Islamas moko, kad Jėzus nemirė ant kryžiaus, bet kitas žmogus, persirengęs juo, ėjo ant kryžiaus už Isą (Koranas 4:157). Tai labai skiriasi nuo krikščionybės. Jėzaus mirtis yra labai svarbi krikščionių tikėjimo apie išgelbėjimą dalis. Musulmonai, ištarę Jėzaus vardą, kaip pagarbos ženklą visada trumpai ir arabiškai a.a. sako "ramybė jam".

Musulmonai taip pat pripažįsta kai kuriuos kitus mokymus apie Jėzų. Šie mokymai teigia, kad Jėzus sugrįš į žemę dienų pabaigoje ir sunaikins netikrą mesiją arba Antikristą prieš teismo dieną. Musulmonai taip pat priima Jėzaus teiginius, kad jis yra gydytojas. Jie tiki daugeliu stebuklų, kuriuos jis esą padarė, pavyzdžiui, prikėlė mirusiuosius naujam gyvenimui ir suteikė regėjimą akliesiems. Jie tiki, kad visi Jo stebuklai Jam buvo suteikti Dievo.

Korane (kaip ir Biblijoje) minimas Jėzaus gimimas iš mergelės, bet po to rašoma ir apie Mariją (islamo Mariją). Biblijoje rašoma, kad Juozapas padėjo Marijai pagimdyti Jėzų, bet islame Juozapo nėra. Vietoj to, Marija gimdydama viena vaikščiojo po dykumą ir rado medį. Angelas Gabrielius (Džibreelis) paklausė, ar ji alkana, tada liepė jai pakratyti medį, ir jai nukrito datulės, kad galėtų valgyti. Tada jis paklausė, ar ji trokšta, ir pasakė, kad pažvelgtų žemyn prie savo kojų, o ten buvo vandens, ir ten ji pagimdė Jėzų. (Koranas 19) Štai kodėl musulmonai pasninkauja ir kaip jie nutraukia pasninką. Marija žinojo, kad turi grįžti į savo miestą, ir kai ji grįžo su Jėzumi ant rankų, žmonės šaukė ant jos už svetimavimą. Marija norėjo pasiaiškinti, bet angelas liepė jai nekalbėti.

Žydų įsitikinimai apie Jėzų

Nors Jėzus buvo žydas ir jo mokymas kilo iš žydų religijos, dauguma žydų netiki, kad Jėzus buvo Mesijas, pažadėtas žydų Raštuose.

Evangelijose rašoma, kad Jėzus savo mokymu labai supykdė žydų mokytojus. Rašoma, kad iš dalies jie supyko dėl to, kad Jis jiems pasakė, jog jie yra "veidmainiai", t. y. išoriškai atrodo, kad gyvena šventą gyvenimą, bet viduje jų širdys yra toli nuo Dievo.

Evangelijose rašoma, kad kita priežastis, dėl kurios jie supyko, buvo ta, kad Jėzus elgėsi taip, tarsi būtų Mesijas, ir sakė, jog yra "Dievo Sūnus". Tai reiškė, kad jis arba baisiai melavo, arba buvo pamišęs ir tik įsivaizdavo, arba tai buvo tiesa. Tačiau neatrodė, kad Jėzus būtų išprotėjęs. Taigi liko tik du pasirinkimai. Jei Jėzus melavo, vadinasi, Jis darė kažką blogo prieš žydų religiją. Būtent dėl teiginių, kad Jėzus yra "Dievo Sūnus", kai kurie žydų vadovai norėjo jį nužudyti ir perdavė romėnų valdovams. Romėnams nerūpėjo, kad Jėzus pasakė ką nors, kas prieštaravo žydų tikėjimui. Tačiau jie žinojo, kad žmonės taip pat sakė, jog Jėzus yra "žydų karalius". Žydų vadovai tvirtino, kad tai prieštarauja Romos valdžios įstatymams. Nors romėnų vadovai su tuo nesutiko, jie liepė Jėzų nužudyti, kad išvengtų galimų riaušių.

Nors šiandien ir per visą istoriją dauguma žydų netiki tuo, ką krikščionys sako apie Jėzų, yra žydų, kurie tiki, kad Jėzus buvo žydų Raštuose pažadėtasis Mesijas. Tuo tikintys žydai vadinami "mesijiniais žydais".

Jėzus kaip mokytojas

Kai kurie žmonės, kurie nėra krikščionys, tiki, kad Jėzus gyveno tuo metu, apie kurį rašoma evangelijose, tačiau netiki, kad Jėzus buvo "Dievo Sūnus" ar "Gelbėtojas". Jie tiki, kad Jėzus buvo paprastas, bet labai geras žmogus, mokytojas ir galbūt pranašas.

Mohandas Gandis sakė: "Aš esu ir musulmonas, ir induistas, ir krikščionis, ir žydas", nors gimė džainistu.

Musulmonų įsitikinimai apie Jėzų

Musulmonai tiki, kad Jėzus (vardu Isa) buvo priešpaskutinis pranašas (Dievo pasiuntinys). Jie tiki, kad Mahometas buvo pats paskutinis pranašas. Jie tiki, kad ir Jėzus, ir Mahometas buvo paprasti žmonės, Dievo išrinkti būti Jo tarnais ir mokyti islamo žodžio.

Musulmonai netiki, kad Jėzus buvo Dievas arba "Dievo Sūnus". Islamas yra griežtai monoteistinis: jis teigia, kad yra tik vienas Dievas. Musulmonai tiki, kad Jėzus negali būti Dievo dalis, nes yra tik vienas Dievas. Jei garbinamas ne Dievas, o kas nors kitas, manoma, kad tai politeizmas (tikėjimas daugiau nei vienu dievu). Taip pat manoma, kad tai yra stabmeldystė: garbinimas ko nors kito, o ne Dievo.

Islamas moko, kad Jėzus nemirė ant kryžiaus, bet kitas žmogus, persirengęs juo, ėjo ant kryžiaus už Isą (Koranas 4:157). Tai labai skiriasi nuo krikščionybės. Jėzaus mirtis yra labai svarbi krikščionių tikėjimo apie išgelbėjimą dalis. Musulmonai, ištarę Jėzaus vardą, kaip pagarbos ženklą visada trumpai ir arabiškai a.a. sako "ramybė jam".

Musulmonai taip pat pripažįsta kai kuriuos kitus mokymus apie Jėzų. Šie mokymai teigia, kad Jėzus sugrįš į žemę dienų pabaigoje ir sunaikins netikrą mesiją arba Antikristą prieš teismo dieną. Musulmonai taip pat priima Jėzaus teiginius, kad jis yra gydytojas. Jie tiki daugeliu stebuklų, kuriuos jis esą padarė, pavyzdžiui, prikėlė mirusiuosius naujam gyvenimui ir suteikė regėjimą akliesiems. Jie tiki, kad visi Jo stebuklai Jam buvo suteikti Dievo.

Korane (kaip ir Biblijoje) minimas Jėzaus gimimas iš mergelės, bet po to rašoma ir apie Mariją (islamo Mariją). Biblijoje sakoma, kad Juozapas padėjo Marijai pagimdyti Jėzų, bet islame Juozapo nėra. Vietoj to, Marija gimdydama viena vaikščiojo po dykumą ir rado medį. Angelas Gabrielius (Džibreelis) paklausė, ar ji alkana, tada liepė jai pakratyti medį, ir jai nukrito datulės, kad galėtų valgyti. Tada jis paklausė, ar ji trokšta, ir pasakė, kad pažvelgtų žemyn prie savo kojų, o ten buvo vandens, ir ten ji pagimdė Jėzų. (Koranas 19) Štai kodėl musulmonai pasninkauja ir kaip jie nutraukia pasninką. Marija žinojo, kad turi grįžti į savo miestą, ir kai ji grįžo su Jėzumi ant rankų, žmonės šaukė ant jos už svetimavimą. Marija norėjo pasiaiškinti, bet angelas liepė jai nekalbėti.

Žydų įsitikinimai apie Jėzų

Nors Jėzus buvo žydas ir jo mokymas kilo iš žydų religijos, dauguma žydų netiki, kad Jėzus buvo Mesijas, pažadėtas žydų Raštuose.

Evangelijose rašoma, kad Jėzus savo mokymu labai supykdė žydų mokytojus. Rašoma, kad iš dalies jie supyko dėl to, kad Jis jiems pasakė, jog jie yra "veidmainiai", t. y. išoriškai atrodo, kad gyvena šventą gyvenimą, bet viduje jų širdys yra toli nuo Dievo.

Evangelijose rašoma, kad kita priežastis, dėl kurios jie supyko, buvo ta, kad Jėzus elgėsi taip, tarsi būtų Mesijas, ir sakė, jog yra "Dievo Sūnus". Tai reiškė, kad jis arba baisiai melavo, arba buvo pamišęs ir tik įsivaizdavo, arba tai buvo tiesa. Tačiau neatrodė, kad Jėzus būtų išprotėjęs. Taigi liko tik du pasirinkimai. Jei Jėzus melavo, vadinasi, Jis darė kažką blogo prieš žydų religiją. Būtent dėl teiginių, kad Jėzus yra "Dievo Sūnus", kai kurie žydų vadovai norėjo jį nužudyti ir perdavė romėnų valdovams. Romėnams nerūpėjo, kad Jėzus pasakė ką nors, kas prieštaravo žydų tikėjimui. Tačiau jie žinojo, kad žmonės taip pat sakė, jog Jėzus yra "žydų karalius". Žydų vadovai tvirtino, kad tai prieštarauja Romos valdžios įstatymams. Nors romėnų vadovai su tuo nesutiko, jie liepė Jėzų nužudyti, kad užkirstų kelią galimoms riaušėms.

Nors šiandien ir per visą istoriją dauguma žydų netiki tuo, ką krikščionys sako apie Jėzų, yra žydų, kurie tiki, kad Jėzus buvo žydų Raštuose pažadėtasis Mesijas. Tuo tikintys žydai vadinami "mesijiniais žydais".

Beveik visi šiuolaikiniai mokslininkai, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, sutinka, kad Jėzus buvo tikras žmogus. Ir krikščionys, ir nekrikščionys mokslininkai, tyrinėdami Jėzų, remiasi Evangelijomis. Manoma, kad jos buvo parašytos 60-90 m. po Kr.

Pagal tradiciją Evangelijas parašė keturi vyrai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas, kurie davė savo vardus šioms knygoms. Tokia tvarka jos išdėstytos Biblijos Naujajame Testamente, tačiau mokslininkai mano, kad jos buvo parašytos ne ta tvarka. Morkaus evangelija tikriausiai buvo parašyta anksčiau už Mato evangeliją. Visose keturiose Evangelijose pasakojama apie Jėzaus gyvenimą, tačiau tai daroma keturiais skirtingais požiūriais, nes jas rašė skirtingi žmonės ir kiekvienas rašytojas turėjo priežasčių pasakoti skirtingai.

Kiti mokslininkai teigia, kad ankstyvosios krikščionių Bažnyčios vadovai pakeitė Evangelijos raštus. Teigiama, kad šie pakeitimai buvo padaryti skirtingu laiku, skirtingais būdais ir dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, vienas pasakojimas buvo išbrauktas iš daugelio senųjų Evangelijų versijų. Jame pasakojama apie tai, kaip Jėzus išgelbėjo svetimaujančią (turėjusią lytinių santykių ne santuokoje) moterį, kurią ketinta nužudyti. Šventasis Augustinas iš Hipono (354-430 m.) rašė, kad ši istorija tikriausiai buvo išbraukta, nes kai kurie Bažnyčios vadovai manė, kad ši istorija gali paskatinti žmones elgtis nuodėmingai. Ši istorija yra visose šiuolaikinėse Biblijose ir manoma, kad joje yra labai svarbus mokymas krikščionims. ^[] Kiti skirtumai, kurių galima rasti evangelijų versijose, dažniausiai yra nedideli ir neturi reikšmės tam, kas žinoma apie Jėzaus gyvenimą ir jo mokymą. ^[]

Apie Marką

Morkaus evangelijoje, kurią biblistai laiko ankstyviausia, yra jauno apaštalo Pauliaus mokinio, kuris kelis kartus minimas "Apaštalų darbuose" ir Pauliaus laiškuose, vardas. Evangelija tikriausiai buvo parašyta Romoje ir, kaip mano tyrinėtojai, yra iš Jėzaus sekėjo ar mokinio Petro prisiminimų. Joje nepasakojama apie Jėzaus gimimą; pasakojimas prasideda, kai jam buvo 30 metų, tuo metu, kai mokiniai jį pažino. Jame Jėzus vaizduojamas kaip veiklus žmogus: keliaujantis po šalį, mokantis ir gydantis žmones.

Apie Matthew

Toliau buvo parašyta Mato evangelija. Matas buvo vienas iš Jėzaus mokinių. Jis buvo žydas, kurio nekentė kiti žydai, nes jis dirbo romėnų valdininkams muitininku. Matas pasakoja, kad vieną dieną Jėzus pamatė jį sėdintį turgavietėje prie stalo ir tarė: "Sek paskui mane". Dauguma Biblijos tyrinėtojų mano, kad Matas perskaitė Morkaus Evangeliją ir nusprendė papildyti kai kuriuos dalykus, kuriuos Morkus praleido, nes Morkus Evangeliją rašė Romos Bažnyčiai, o Matas norėjo rašyti žydų krikščionims visoje Romos imperijoje. Matas buvo išsilavinęs žydas, todėl išmanė žydų Šventąjį Raštą (kurį krikščionys taip pat naudoja ir vadina Biblijos Senuoju Testamentu). Matas žinojo Raštų mokymą, kad ateis Mesijas, arba Dievo pateptasis. Savo Evangelijoje jis dažnai mini šiuos mokymus. Jis taip pat pradeda nuo Jėzaus protėvių sąrašo, nes tai buvo svarbu žydų skaitytojams.

Apie Luką

Apaštalas Lukas buvo graikas ir apaštalo Pauliaus draugas. Jis buvo gydytojas. Apie Jėzų Lukas sužinojo iš mokinių. Lukas rašo apie Jėzaus gimimą ir vaikystę ir sako: "Marija visa tai laikė savo širdyje ir apie tai mąstė".

Lukas nebuvo žydas ir rašo taip, kad kiti žmonės, kurie nėra žydai, lengvai suprastų. Jis aiškina žydų papročius ir įstatymus. Jis parašė antrąją knygą, pavadintą Apaštalų darbai, kurioje pasakojama, ką mokiniai veikė po to, kai Jėzus juos paliko.

Apie Džoną

Biblijos tyrinėtojai mano, kad Jonas buvo Jėzaus mokinys ir tikriausiai jauniausias iš dvylikos vyrų, kurie buvo pagrindiniai Jėzaus sekėjai. Jis sulaukė senyvo amžiaus ir dėl savo mokymo apie Jėzų buvo išsiųstas į nedidelę salą, vadinamą Patmosu. Jonas rašo turėdamas galvoje vieną konkrečią mintį. Jis nori įrodyti skaitytojui, kad Jėzus yra Dievo būdas išgelbėti žmones nuo baisios nuodėmės arba blogio problemos. Jonas pradeda pasakodamas skaitytojui, kad Jėzus buvo ir yra Dievas. Jonas sako, kad Jėzus yra gyvasis Dievo ryšys (arba gyvasis Žodis). Kiekviena Jono evangelijos dalis parašyta siekiant parodyti, kad Jėzus atėjo iš Dievo, mokė Dievo žinios ir yra būdas žmonėms suprasti Dievo Meilę.

Beveik visi šiuolaikiniai mokslininkai, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, sutinka, kad Jėzus buvo tikras žmogus. Tiek krikščionys, tiek nekrikščionys mokslininkai, tyrinėdami Jėzų, remiasi Evangelijomis. Manoma, kad jos buvo parašytos 60-90 m. po Kr.

Pagal tradiciją Evangelijas parašė keturi vyrai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas, kurie davė savo vardus šioms knygoms. Tokia tvarka jos išdėstytos Biblijos Naujajame Testamente, tačiau mokslininkai mano, kad jos buvo parašytos ne ta tvarka. Morkaus evangelija tikriausiai buvo parašyta anksčiau už Mato evangeliją. Visose keturiose Evangelijose pasakojama apie Jėzaus gyvenimą, tačiau tai daroma keturiais skirtingais požiūriais, nes jas rašė skirtingi žmonės ir kiekvienas rašytojas turėjo priežasčių pasakoti skirtingai.

Kiti mokslininkai teigia, kad ankstyvosios krikščionių Bažnyčios vadovai pakeitė Evangelijos raštus. Teigiama, kad šie pakeitimai buvo padaryti skirtingu laiku, skirtingais būdais ir dėl skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, vienas pasakojimas buvo išbrauktas iš daugelio senųjų Evangelijų versijų. Jame pasakojama apie tai, kaip Jėzus išgelbėjo svetimaujančią (turėjusią lytinių santykių ne santuokoje) moterį, kurią ketinta nužudyti. Šventasis Augustinas iš Hipono (354-430 m. po Kr.) rašė, kad ši istorija tikriausiai buvo išbraukta, nes kai kurie bažnyčios vadovai manė, kad ši istorija gali paskatinti žmones elgtis nuodėmingai. Ši istorija yra visose šiuolaikinėse Biblijose ir manoma, kad joje yra labai svarbus mokymas krikščionims. ^[] Kiti skirtumai, kurių galima rasti evangelijų versijose, dažniausiai yra nedideli ir neturi reikšmės tam, kas žinoma apie Jėzaus gyvenimą ir jo mokymą. ^[]

Apie Marką

Morkaus evangelijoje, kurią biblistai laiko ankstyviausia, yra jauno apaštalo Pauliaus mokinio, kuris kelis kartus minimas "Apaštalų darbuose" ir Pauliaus laiškuose, vardas. Evangelija tikriausiai buvo parašyta Romoje ir, kaip mano tyrinėtojai, yra iš Jėzaus sekėjo ar mokinio Petro prisiminimų. Joje nepasakojama apie Jėzaus gimimą; pasakojimas prasideda, kai jam buvo 30 metų, tuo metu, kai mokiniai jį pažino. Jame Jėzus vaizduojamas kaip veiklus žmogus: keliaujantis po šalį, mokantis ir gydantis žmones.

Apie Matthew

Toliau buvo parašyta Mato evangelija. Matas buvo vienas iš Jėzaus mokinių. Jis buvo žydas, kurio nekentė kiti žydai, nes jis dirbo romėnų valdininkams muitininku. Matas pasakoja, kad vieną dieną Jėzus pamatė jį sėdintį turgavietėje prie stalo ir tarė: "Sek paskui mane". Dauguma Biblijos tyrinėtojų mano, kad Matas perskaitė Morkaus Evangeliją ir nusprendė papildyti kai kuriuos dalykus, kuriuos Morkus praleido, nes Morkus Evangeliją rašė Romos Bažnyčiai, o Matas norėjo rašyti žydų krikščionims visoje Romos imperijoje. Matas buvo išsilavinęs žydas, todėl išmanė žydų Šventąjį Raštą (kurį krikščionys taip pat naudoja ir vadina Biblijos Senuoju Testamentu). Matas žinojo Raštų mokymą, kad ateis Mesijas, arba Dievo pateptasis. Savo Evangelijoje jis dažnai mini šiuos mokymus. Jis taip pat pradeda nuo Jėzaus protėvių sąrašo, nes tai buvo svarbu žydų skaitytojams.

Apie Luką

Apaštalas Lukas buvo graikas ir apaštalo Pauliaus draugas. Jis buvo gydytojas. Apie Jėzų Lukas sužinojo iš mokinių. Lukas rašo apie Jėzaus gimimą ir vaikystę ir sako: "Marija visa tai laikė savo širdyje ir apie tai mąstė".

Lukas nebuvo žydas ir rašo taip, kad kiti žmonės, kurie nėra žydai, lengvai suprastų. Jis aiškina žydų papročius ir įstatymus. Jis parašė antrąją knygą, pavadintą Apaštalų darbais, kurioje pasakojama, ką mokiniai veikė po to, kai Jėzus juos paliko.

Apie Džoną

Biblijos tyrinėtojai mano, kad Jonas buvo Jėzaus mokinys ir tikriausiai jauniausias iš dvylikos vyrų, kurie buvo pagrindiniai Jėzaus sekėjai. Jis sulaukė senyvo amžiaus ir dėl savo mokymo apie Jėzų buvo išsiųstas į nedidelę salą, vadinamą Patmosu. Jonas rašo turėdamas galvoje vieną konkrečią mintį. Jis nori įrodyti skaitytojui, kad Jėzus yra Dievo būdas išgelbėti žmones nuo baisios nuodėmės arba blogio problemos. Jonas pradeda pasakodamas skaitytojui, kad Jėzus buvo ir yra Dievas. Jonas sako, kad Jėzus yra gyvasis Dievo ryšys (arba gyvasis Žodis). Kiekviena Jono evangelijos dalis parašyta siekiant parodyti, kad Jėzus atėjo iš Dievo, mokė Dievo žinios ir yra būdas žmonėms suprasti Dievo Meilę.

Evangelijose pasakojama daugybė istorijų, kurias Jėzus pasakojo mokydamas žmones apie tai, kaip Dievas juos myli ir kaip jie turėtų gyventi. Šie pasakojimai vadinami palyginimais. Tarp jų yra šie:

Gerasis samarietis

Šioje istorijoje iš Luko evangelijos 10 skyriaus Jėzus parodo, ką reiškia būti geru artimu. Netoli žydų gyveno žmonės, vadinami samariečiais. Jie nesutarė tarpusavyje dėl religinio mokymo ir buvo laikomi priešais. Vieną dieną vienas žydų vyras ėjo, kai keli plėšikai jį sumušė, apiplėšė ir paliko nuogą ir beveik negyvą prie kelio. Pro šalį ėjo žydų kunigas ir jį pamatė. Jis pagalvojo: "Jei paliesiu tą nuogą kraujuojantį žmogų, būsiu nešvarus ir negalėsiu eiti į šventyklą!" Žydas ištarė: "Jei paliesiu tą nuogą kraujuojantį žmogų, būsiu nešvarus ir negalėsiu eiti į šventyklą! Taigi jis apsimetė, kad jo nematė. Kitas žydas, šventasis vyras, ėjo šalia ir pasielgė taip pat. Galiausiai atėjo samarietis su asilu. Pamatęs sužeistąjį, jis sustojo. Jis nuplovė jo žaizdas vynu ir alyvų aliejumi. Paskui užsodino jį ant asilo ir nuvedė į artimiausią užeigą. Jis sumokėjo užeigos šeimininkui ir tarė: "Laikyk jį, kol pasveiks, o visa, kas liko skolingas, sumokėsiu, kai grįšiu šiuo keliu". Jėzus paklausė klausytojų: "Kuris iš šių žmonių pasielgė kaip geras kaimynas?" Jie atsakė: "Tas, kuris sustojo ir padėjo". Jėzus tarė: "Eikite ir jūs ir elkitės taip pat".

Sūnus palaidūnas

Šioje istorijoje iš Luko evangelijos 15 skyriaus Jėzus pasakoja, kaip turtingas žmogus turėjo du sūnus. Jie abu turėjo gauti jo pinigų dalį, kai jis mirs. Jaunesnysis sūnus tarė: "Tėve, duok man pinigus dabar, kad galėčiau eiti ir linksmintis, kol esu jaunas". Jis išsivežė pinigus į miestą ir visus juos išleido vakarėliams su draugais bei kitiems nuodėmingiems dalykams. Netrukus jis nebeturėjo iš ko maitintis ir jam buvo gėda. Jis įsidarbino prižiūrėdamas kiaules - nešventą mėsą, kad tik nenumirtų iš bado. Jis tarė sau: ,,Grįšiu namo pas tėvą ir pasakysiu: 'Tėve, aš nusidėjau! Prašau, leisk man būti tarnu tavo namuose!" Pamatęs jį ateinantį, tėvas nubėgo keliu, kad apkabintų sūnų. Tėvas tarė: "Atnešk geriausius drabužius! Užmušk riebiausią veršį, kad būtų šventė!" Visa tai išgirdęs vyresnysis brolis supyko ir tarė: "Aš tau geras sūnus, bet tu man niekada nedavei net vieno ožiuko, kad galėčiau surengti šventę su savo draugais!" Tėvas atsakė: "Tu visada buvai su manimi. Aš tave labai myliu, ir viskas, ką turiu, yra tavo, bet mano sūnus, kuris buvo pasiklydęs, dabar yra surastas! Mano sūnus, kuris atrodė miręs, yra gyvas! Būk su manimi laimingas!" Jėzus sakė, kad taip Dievas myli ir atleidžia savo žmonėms, kai jie prašo atleidimo.

Evangelijose pasakojama daugybė istorijų, kurias Jėzus pasakojo mokydamas žmones apie tai, kaip Dievas juos myli ir kaip jie turėtų gyventi. Šie pasakojimai vadinami palyginimais. Tarp jų yra šie:

Gerasis samarietis

Šioje istorijoje iš Luko evangelijos 10 skyriaus Jėzus parodo, ką reiškia būti geru artimu. Netoli žydų gyveno žmonės, vadinami samariečiais. Jie nesutarė tarpusavyje dėl religinio mokymo ir buvo laikomi priešais. Vieną dieną vienas žydų vyras ėjo, kai keli plėšikai jį sumušė, apiplėšė ir paliko nuogą ir beveik negyvą prie kelio. Pro šalį ėjo žydų kunigas ir jį pamatė. Jis pagalvojo: "Jei paliesiu tą nuogą kraujuojantį žmogų, būsiu nešvarus ir negalėsiu eiti į šventyklą!" Žydas ištarė: "Jei paliesiu tą nuogą kraujuojantį žmogų, būsiu nešvarus ir negalėsiu eiti į šventyklą! Taigi jis apsimetė, kad jo nematė. Kitas žydas, šventasis vyras, ėjo šalia ir pasielgė taip pat. Galiausiai atėjo samarietis su asilu. Pamatęs sužeistąjį, jis sustojo. Jis nuplovė jo žaizdas vynu ir alyvų aliejumi. Paskui užsodino jį ant asilo ir nuvedė į artimiausią užeigą. Jis sumokėjo užeigos šeimininkui ir tarė: "Laikyk jį, kol pasveiks, o visa, kas liko skolingas, sumokėsiu, kai grįšiu šiuo keliu". Jėzus paklausė klausytojų: "Kuris iš šių žmonių pasielgė kaip geras kaimynas?" Jie atsakė: "Tas, kuris sustojo ir padėjo". Jėzus tarė: "Eikite ir jūs ir elkitės taip pat".

Sūnus palaidūnas

Šioje istorijoje iš Luko evangelijos 15 skyriaus Jėzus pasakoja, kaip turtingas žmogus turėjo du sūnus. Jie abu turėjo gauti jo pinigų dalį, kai jis mirs. Jaunesnysis sūnus tarė: "Tėve, duok man pinigus dabar, kad galėčiau eiti ir linksmintis, kol esu jaunas". Jis išsivežė pinigus į miestą ir visus juos išleido vakarėliams su draugais bei kitiems nuodėmingiems dalykams. Netrukus jis nebeturėjo iš ko maitintis ir jam buvo gėda. Jis įsidarbino prižiūrėdamas kiaules - nešventą mėsą, kad tik nenumirtų iš bado. Jis tarė sau: ,,Grįšiu namo pas tėvą ir pasakysiu: 'Tėve, aš nusidėjau! Prašau, leisk man būti tarnu tavo namuose!" Pamatęs jį ateinantį, tėvas nubėgo keliu, kad apkabintų sūnų. Tėvas tarė: "Atnešk geriausius drabužius! Užmušk riebiausią veršį, kad būtų puota!" Visa tai išgirdęs vyresnysis brolis supyko ir tarė: "Aš tau geras sūnus, bet tu man niekada nedavei net vieno ožiuko, kad galėčiau surengti šventę su savo draugais!" Tėvas atsakė: "Tu visada buvai su manimi. Aš tave labai myliu, ir viskas, ką turiu, yra tavo, bet mano sūnus, kuris buvo pasiklydęs, dabar yra surastas! Mano sūnus, kuris atrodė miręs, yra gyvas! Būk su manimi laimingas!" Jėzus sakė, kad taip Dievas myli ir atleidžia savo žmonėms, kai jie prašo atleidimo.