Šventasis Petras (gr. Πετρος, "uola"), dar vadinamas Simonu (Kefu) Petras – vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Apie jį gausiai rašoma Naujajame Testamente, o daugiausia žinių suteikia pačios Evangelijos ir Apaštalų darbai. Evangelijoje yra žinomas Jėzaus pareiškimas: Tu esi Petras (uola) ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią (Mt 16, 18). Iš to kyla interpretuotinis Petrui suteiktas autoritetas bei simbolika – pavyzdžiui, dangaus karalystės raktai (Mt 16, 19), kuriuos dažnai matome meno kūriniuose kaip Romos katalikų aiškinamą jo pirmavimo Bažnyčiai ženklą.

Gyvenimas ir apaštalavimas

Manoma, kad Petras buvo žvejas iš Bethsaidės, vėliau gyvenęs Kafarnaume. Evangelijose jis pristatomas kaip Simonas, kurį Jėzus pavadino Kepha (aram. „uola“, graikiškai Πέτρος). Jis buvo brolio Andriejaus sutuoktinis ir vienas iš Jėzaus artimiausių mokinių. Petras dalyvavo daugelyje svarbių įvykių: jis buvo liudininkas Kristaus nukryžiavimo bei prisikėlimo, stovėjo šalia Jėzaus per atsimainymą (transfiguraciją), bandė žengti ant vandens (ši scena atkreipia dėmesį į jo tikėjimo keliamas svyravimo akimirkas) ir tris kartus šeškino Jėzų prieš nukryžiavimą.

Petras vaidino vadovaujančią rolę ankstyvajame krikščionių bendruomenėje. Biblija pasakoja apie jo kalbas ir apaštalavimą per Penketines (Apaštalų darbuose), apie stebuklingą išgydymą prie šventyklos vartų bei apie nutikimą su Kornelijumi, kurio metu Petras priima Dievo viziją ir supranta, kad Evangelija skirta ir nežydams. Šie įvykiai turėjo lemiamos reikšmės krikščionybės plitimui tarp pagonių.

Tradicijos apie mirtį ir kapas

Nėra tiksliai žinoma, kada gimė Petras; tradiciškai manoma, kad jis mirė apie 64–67 m. mūsų eros laikotarpiu. Pagal ilgai gyvavusias krikščioniškas tradicijas jis buvo nukankintas Romoje per Neroną, nukryžiuotas galva žemyn – apie tai rašoma ir apokrifiniuose tekstuose (pvz., apokrifiniuose Petro darbuose), kur Petras, nepajėgdamas savęs laikyti verta mirti taip pat kaip Jėzus, esą paprašė būti nukryžiuotas atvirkščiai. Dauguma istorikų ir tradicijų pritaria mintims apie jo nukankinimą Romoje, tačiau istorinės detalės lieka diskutuotinos.

Vatikane, šv. Petro bazilikos požemiuose, tradiciškai laikoma jo kapas; archeologiniai ir religiniai duomenys šį įsitikinimą palaiko, tačiau mokslinis ir istorinės interpretacijos diskursas irgi rodo tam tikrą neapibrėžtumą. Petrui skirta didelė pagarba ir jis dažnai minima kaip pirmasis Romos vyskupas (mišrios tradicijos pagrindu), todėl aptariama jo vieta popiežių eilėje – nors tokie teiginiai priklauso ir nuo teologinių, ir nuo istorinių interpretacijų.

Raštai ir autoriaus klausimai

Tradicija sieja su Petro vardu dvi Naujojo Testamento knygas: 1-ojo ir 2-ojo Petro laiškus. Tačiau jų autoriaus klausimas yra istorikų ir teologų diskusijų objektas: 1-asis laiškas tradiciškai laikomas Petro raštu, 2-ojo autoriaus klausimas kelia daugiau abejonių dėl stiliaus, teologinių temų ir istorinių aplinkybių.

Ikonografija ir reikšmė

  • Petras dažnai vaizduojamas su raktais – simbolizuoja raktus nuo dangaus karalystės.
  • Rožė (gali būti gaidys) primena apie tris kartus įvykusią Petrų prisakymą (šeškynimą).
  • Dažnai jį vaizduoja ir su knyga arba rašytu tekstu (apaštalo raštai) arba laivu/žvejo atributika (praeitis kaip žvejas).
  • Upside-down kryžius yra dažnas atributas, nuoroda į tradiciją, kad jis būtų nukryžiuotas galva žemyn.

Svarbios scenos Evangelijose (kai kurios pagrindinės)

  • Pakvietimas sekti Jėzų ir žvejo pašaukimas.
  • Prisipažinimas: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“; Jėzaus atsakymas apie „uolą“ (Mt 16, 18–19).
  • Tris kartus išsižadėjimas prieš Jėzaus nukryžiavimą ir vėlesnis apsikabinimas/atsigavimas (Jono 21 pokalbis apie atstatymą).
  • Penketinės kalba ir vadovavimas pirmajai bendruomenei (Apaštalų darbai).
  • Kornelijaus šeimos atvejis – atvira duris pagoniams (Apaštalų darbai), svarbus žingsnis misijoje tarp nežydų.

Šaltiniai ir istorinis vertinimas

Petro asmenybės ir veiklos istorinis tikslumas yra nuolat diskutuojamas. Be Biblijos, apie jį rašo ir vėlesnės krikščioniškos tradicijos, Bažnyčios tėvai bei įvairūs apokrifiniai tekstai. Istorikai nagrinėja tiek teksto vidinius požymius, tiek archeologinius radinius, tačiau daug kas (pavyzdžiui, konkretūs Petro veiksmai Romoje) lieka verta interpretacijų ir mokslinių diskusijų.

Petras išlieka viena iš ryškiausių figūrų krikščionybės istorijoje: apaštalas, kuris liudija tikėjimą, padaro klaidų, bet ir gauna atsakomybę vesti bendruomenę. Jo atminimas švenčiamas birželio 29 d. (šventųjų Petro ir Pauliaus diena) – tai pabrėžia jo ryšį su Antiochija, Romos apaštalavimu ir ankstyvąja Bažnyčia.