Šv. Petro bazilika

Istorija

Šventojo Petro palaidojimo vieta

Vienoje iš Biblijos knygų, vadinamoje Apaštalų darbai, pasakojama, kas nutiko Jėzaus mokiniams po to, kai I mūsų eros amžiuje Jėzus buvo nužudytas nukryžiuojant. Vienas iš dvylikos jo mokinių tapo vadovu. Jo vardas buvo Simonas Petras ir jis buvo žvejys iš Galilėjos. Petras tapo vienu svarbiausių žmonių, pradėjusių krikščionių Bažnyčią. Kitas svarbus mokinys buvo Paulius iš Tarso, kuris keliavo po daugelį vietų ir parašė daug laiškų, kad mokytų ir padrąsintų žmones naujose krikščionių grupėse, kurios pradėjo kurtis įvairiose Romos imperijos dalyse. Šventasis Paulius keliavo į Romą. Manoma, kad šventasis Petras taip pat keliavo į Romą ir kad tiek Paulius, tiek Petras ten buvo nužudyti kaip krikščionių kankiniai. Šventajam Pauliui buvo nukirsta galva kalaviju. Petras buvo nukryžiuotas aukštyn kojomis. Manoma, kad šventojo Petro kūnas buvo palaidotas kapinėse netoli Via Cornelia, kelio, vedančio iš miesto, ant kalvos, vadinamos Vaticanus. Petro kapas buvo paženklintas raudona uola, jo vardo simboliu. Vietą, kurioje mirė Petras, 1400 m. žymėjo Bramantės suprojektuota nedidelė apvali šventykla, vadinama "Tempietto".

Šventasis Petras yra labai svarbus Romos katalikų tradicijoje, nes tikima, kad jis buvo krikščionių Bažnyčios Romoje galva, taigi jis buvo pirmasis vyskupas. Mato evangelijoje (16 skyrius, 18 eilutė) pasakojama, kad Jėzus pasakė Petrui šiuos žodžius:

"Ir aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią."

Petro vardas reiškia "uola". Romos Katalikų Bažnyčia tiki, kad Jėzus paskyrė Petrą krikščionių Bažnyčios galva, todėl visi Romos vyskupai (popiežiai) turi būti viso pasaulio krikščionių Bažnyčios vadovai. Protestantų ir stačiatikių bažnyčios tiki, kad Jėzus kalbėjo apie svarbius žodžius, kuriuos ką tik pasakė Petras: "Tu esi Kristus ir gyvojo Dievo Sūnus" (Mt 16, 16) ir kad šis tikėjimo išpažinimas yra uola, ant kurios pastatyta krikščionių Bažnyčia.

1950 m. gruodžio 23 d. per kalėdinę radijo transliaciją pasauliui popiežius Pijus XII paskelbė, kad atrastas šventojo Petro kapas. Archeologai dešimt metų ieškojo po bazilika esančioje vietoje, kuri maždaug tūkstantį metų buvo uždengta. Jie rado nedidelio pastato, pastatyto netrukus po šventojo Petro mirties, dalį ir keletą kaulų, tačiau niekas negalėjo būti tikras, ar tai šventojo Petro kaulai.

Senasis Šv. Petro bažnyčia

Dabartinė Šv.Petro bazilika buvo pradėta statyti 1506 m. Pirmąją baziliką, kuri dabar vadinama "Senąja Šventojo Petro bazilika", pradėjo statyti imperatorius Konstantinas 326-333 m. po Kristaus. Tai buvo didelė plati lotyniškojo kryžiaus formos bažnyčia, kurios ilgis siekė daugiau kaip 103,6 m (350 pėdų). Centrinė dalis, vadinama "nava", iš abiejų pusių turėjo dvi navas, atskirtas tūrių romėniškų kolonų eilėmis. Priešais pagrindinį įėjimą buvo didelis kiemas su dengtu taku aplink. Ši bažnyčia buvo pastatyta virš nedidelės "šventovės" (mažos koplytėlės), kuri, kaip manoma, žymėjo šventojo Petro palaidojimo vietą. Senojoje bazilikoje buvo labai daug antkapių ir paminklų, tarp jų - daugumos popiežių nuo šv.

Atstatymo planas

XV a. pabaigoje (1400 m.) senoji bazilika pradėjo griūti. Popiežius Mikalojus V (1447-1447-55) susirūpino dėl jos ir pavedė dviem architektams - Leonui Batistai Alberti (Leone Battista Alberti) ir Bernardui Roselonui (Bernardo Rossellino) - parengti planus, kaip ją atstatyti arba pastatyti naują. Tačiau popiežius Mikalojus turėjo tiek daug politinių problemų, kad jam mirus buvo atlikta labai mažai darbų. 1505 m. popiežius Julijus II nusprendė nugriauti (išardyti) senąją Šventojo Petro bažnyčią ir pastatyti baziliką, kuri būtų didingiausia bažnyčia pasaulyje ir išgarsintų Romą (ir jį patį). Jis surengė konkursą ir pakvietė daugybę menininkų ir architektų nupiešti projektus. Buvo išrinktas planas ir pradėta statyba, tačiau popiežius Julijus savo naujosios bazilikos nesulaukė. Tiesą sakant, ji nebuvo baigta 120 metų. Planavimas ir statyba (arba "statybos darbai") truko 21 popiežiaus ir 8 architektų valdymo laikotarpiu.

Architektūra

Vienas planas po kito

Besikeičiantys planai dėl Šv. Architektūriniai terminai paaiškinti straipsnyje.

Bramante

Kai popiežius Julijus nusprendė pastatyti "didingiausią krikščionybės bažnyčią", buvo pasirinktas Donato Bramantės projektas, o 1506 m. popiežius Julijus padėjo kertinį akmenį. Bramantės planas buvo milžiniško graikiško kryžiaus formos, t. y. turėjo keturias vienodo ilgio rankas ir didelį kupolą viduryje. Per ateinančius šimtą metų pamatų planas buvo keičiamas tai graikiškojo kryžiaus, kaip Bramantės planas, tai lotyniškojo kryžiaus, kaip senoji bazilika, tačiau vienas dalykas niekada nesikeitė - tai idėja, kad abiejų rankų susikirtimo vietoje turi būti didžiulis kupolas.

Tuo metu visame pasaulyje buvo tik trys labai dideli kupolai. Vienas iš jų buvo toli Konstantinopolyje, Hagia Sophia bažnyčioje, ir Italijoje nedaug kas jį matė. Kiti du kupolai buvo labai gerai žinomi. Vienas iš jų buvo Senovės Romos dievų šventyklos, vadinamos Panteonu, kupolas. Kitą kupolą XV a. pradžioje (1400 m.) ant Florencijos katedros pastatė Filippo Brunelleschi. Panteono kupolo skersmuo yra 43,3 m (142,06 pėdų), o Florencijos katedros kupolas yra apie 42,1 m (138 pėdų), tačiau gerokai aukštesnis. Pagal Bramantės planą Šventojo Petro katedros kupolas turėjo būti maždaug tokio pat pločio kaip Florencijos kupolas ir dar aukštesnis.

Nė vienas architektas, turintis bent kiek proto, nebandytų projektuoti kupolo, prieš tai nepasidomėjęs, kaip buvo sukurti šie du kupolai. Bramantė juos patikrino. Jis išsiaiškino, kad Panteono kupolas, kuris stovėjo beveik 1500 metų, buvo pagamintas iš betono. Kad betonas nebūtų per sunkus, jis buvo sumaišytas su pemza, kuri gaunama iš ugnikalnio ir yra pilna dujų skylučių, todėl yra labai lengva. Bramantė išmoko gaminti betoną kaip senovės romėnai.

Bramantės kupolas turėjo būti panašus į Panteono kupolą. Tačiau tarp Panteono kupolo ir Bramantės projekto buvo vienas labai didelis skirtumas. Panteono kupolas stovi ant apvalios sienos kaip būgnas, kuriame yra tik vienos durys, o Bramantės kupolas buvo suprojektuotas taip, kad stovėtų ant būgno, kuris aukštai iškilęs stovėjo ant keturių plačių arkų. Achai rėmėsi į keturias didžiules atramas (akmeninius stulpus). Šią idėją jis perėmė iš Florencijos katedros, kurios didžiulis kupolas rėmėsi į aštuonis didelius stulpus. Kita Bramantės idėja, kurią jis perėmė iš Florencijos katedros, buvo mažo akmeninio bokštelio, esančio ant kupolo viršaus ir vadinamo žibintu, projektas.

Rafaelis, Peruzzi ir Sangallo jaunesnysis

1513 m. mirus popiežiui Julijui, kitas popiežius Leonas X pasikvietė tris architektus: Džulianą da Sangallo, Fra Džokondą ir Rafaelį. Sangallo ir Fra Giocondo mirė 1515 m. Rafaelis padarė didelį plano pakeitimą. Vietoj graikiškojo kryžiaus jis nusprendė pakeisti planą į lotyniškojo kryžiaus, kuris turėjo ilgą navą ir navas kaip senoji bazilika.

Rafaelis taip pat mirė 1520 m., būdamas trisdešimties, ir nespėjo atlikti jokių svarbių pastato pakeitimų. Kitas architektas buvo Peruzzi, kuriam patiko kai kurios Rafaelio idėjos, bet nepatiko lotyniškojo kryžiaus planas. Peruzzi grįžo prie Bramantės graikiškojo kryžiaus plano. Tačiau bažnyčioje kilo tiek daug ginčų, kad statyba visiškai sustojo. Tada 1527 m. Romą užėmė imperatorius Karolis V. Peruzzi mirė 1536 m. taip ir nepastatęs savo plano. Vienintelės pagrindinės pastato dalys, kurios buvo pastatytos, buvo Bramantės keturios didelės atramos kupolui laikyti.

Antonio da Sangallo (žinomas kaip "Sangallo Jaunesnysis") peržiūrėjo visus skirtingus Peruzzi, Rafaelio ir Bramantės planus. Jis sujungė kai kurias jų idėjas į projektą, kuriame buvo labai trumpa nava (o ne ilga, kaip Rafaelio projekte) ir didelė veranda priekyje. Jis pakeitė Bramantės kupolą, kad jis būtų daug tvirtesnis ir labiau dekoruotas. Pagrindinė nauja idėja, kurią jis pridėjo, buvo 16 akmeninių briaunų kupolui sutvirtinti. Ši idėja kilo iš Florencijos katedros, kurioje buvo aštuonios akmeninės briaunos. Tačiau Sangalo planas taip pat nebuvo įgyvendintas. Pagrindinis jo darbas buvo sutvirtinti Bramantės atramas, kurios buvo pradėjusios skilinėti.

Michelangelo

1547 m. sausio 1 d., valdant popiežiui Pauliui III, Mikelandželas, kuriam jau buvo per 70 metų, tapo Šventojo Petro katedros architektu. Jis yra pagrindinis pastato, koks jis yra šiandien, projektuotojas. Mikelandželas mirė nebaigęs darbo, tačiau iki to laiko jis buvo privedęs statybą iki tokio lygio, kad kiti žmonės galėjo ją užbaigti. Mikelandželas jau buvo atlikęs daug darbų popiežiams: išdrožė figūras popiežiaus Julijaus II kapui, nutapė Siksto koplyčios lubas, kas užtruko penkerius metus, ir milžinišką freską "Paskutinis teismas" ant Siksto koplyčios sienos. Mikelandželui buvo labai sunku dirbti su popiežiais ir kardinolais. Kai popiežius Paulius paprašė jo tapti naujuoju Šventojo Petro bazilikos architektu, Mikelandželas nenorėjo šio darbo. Tiesą sakant, popiežius Paulius iš tikrųjų nenorėjo Mikelandželo. Tačiau jo pirmasis pasirinkimas, Džiulijus Romanas, staiga mirė. Mikelandželas pasakė popiežiui, kad jis atliks šį darbą tik tada, jei galės jį atlikti taip, kaip jam atrodys geriausia.

Michelangelo rašė:

"Aš tai darau tik iš meilės Dievui ir Apaštalo garbei."

Kai 1547 m. Mikelandželas ėmėsi statybų aikštelės, senosios bazilikos nava dar stovėjo ir buvo naudojama. Ten, kur stovėjo vakarinė senosios bazilikos dalis, stovėjo keturios milžiniškiausios pasaulyje atramos. Statybos darbai buvo sustoję taip ilgai, kad tarp nebaigto statyti pastato akmenų tarsi uola augo piktžolės ir krūmai. Mikelandželas pažvelgė į visus planus, kuriuos nubraižė vieni didžiausių XVI a. architektų ir inžinierių. Jis žinojo, kad gali daryti, ką tik nori, tačiau gerbė kitus projektuotojus, ypač Bramantę. Jis žinojo, kad iš jo tikimasi sukurti projektą, kuris taptų Romos miesto simboliu, panašiai kaip Brunelleschi kupolas buvo Florencijos, kurioje Michelangelo gyveno būdamas jaunas, simbolis. Jis grįžo prie graikiškojo kryžiaus idėjos ir perpiešė Bramantės planą, kiekvieną jo dalį padarydamas daug tvirtesnę ir paprastesnę. Jis turėjo būti pakankamai tvirtas, kad išlaikytų aukščiausią pasaulyje kupolą.

Mikelandželas buvo skulptorius. Kai ketino ką nors išdrožti, jis pradėdavo nuo molinio modelio. Mikelandželas galėjo įsivaizduoti pastatą kaip molio gabalą. Kas būtų, jei pastatą būtų galima stumdyti, traukti ir spausti? Jei pavyktų suspausti kampus, tada kiti gabaliukai išsipūstų. Jei būtų galima apglėbti rankomis visą pastatą ir jį suspausti, tada kupolas išsipūstų į viršų. Idėja įsivaizduoti pastatus kaip lenktus ir išsipūtusius buvo visiškai nauja. Tačiau kiti menininkai, pavyzdžiui, Gianlorenzo Bernini, pažvelgė į tai, ką Mikelandželas padarė Šventojo Petro bažnyčioje, ir panaudojo šią gudrią naują idėją savo darbuose. Tai vadinama baroko stiliumi.

Dabartinė bazilikos dalis su graikiškuoju kryžiumi yra Mikelandželo projektas, o vėliau pridėtą navą sukūrė Karlas Maderna. Lyginant Mikelandželo planą su Rafaelio planu matyti, kad Rafaelio plano išorinė linija turi aiškias kvadrato ir apskritimo formas, o Mikelandželo plano išorinė linija turi daug krypties pokyčių. Būtent taip jis ir buvo pastatytas. Aplink visą pastato išorę išdėstyti didžiuliai "piliastrai" (kurie yra tarsi milžiniškos kolonos, priklijuotos prie pastato). Beveik kiekvienas piliastras yra pasuktas skirtingu kampu nuo kito, tarsi plokščios sienos būtų sulankstytos. Tiesiai aplink pastato viršų yra juosta, vadinama karnizu. Karnizas paprastai būna gana plokščias, tačiau dėl visų krypties pokyčių šis karnizas banguoja tarsi milžiniškas kaspinas, apjuostas aplink pastato išorę. Meno istorikė Helen Gardner rašė, kad atrodo, tarsi visas pastatas būtų surištas iš viršaus į apačią.

Šventojo Petro kupolas

Mikelandželas vėl suprojektavo kupolą, pasinaudodamas Bramantės ir Sangalo Jaunesniojo idėjomis. Trys svarbios idėjos kilo iš kupolo, kurį Brunelleschi pastatė Florencijoje daugiau nei prieš 100 metų.

• Mikelandželas suprojektavo mūrinį kupolą su akmeninėmis briaunomis, panašų į Sangalo planą, o ne į Bramantės suplanuotą betoninį kupolą.
• Jis suprojektavo kupolą su dviem korpusais, o ne su vienu. Tai buvo gerai dėl kelių priežasčių. Aukštas kupolas gerai atrodo iš išorės, bet žemesnis kupolas geriau atrodo iš vidaus. Tarp kupolų esančiame tarpelyje įrengti laiptai, kad žmonės galėtų remontuoti kupolą. Tarpas taip pat padeda išlaikyti vidinį apvalkalą sausą, todėl apdaila nesugadinama.
• Trečiasis Šventojo Petro katedros kupolo panašumas į Florencijos katedros kupolą yra tas, kad jis kyla į viršų kaip kiaušinis. Tai reiškia, kad kupolo šonai yra statesni ir nespaudžia į išorę tiek, kiek visiškai apvalus kupolas. Niekas tiksliai nežino, kokios formos kupolo norėjo Mikelandželas, nes jis mirė prieš jį pastatant. Tačiau yra tam tikrų įrodymų. Pirma, yra Mikelandželo piešinys, kuriame pavaizduotas kiaušinio formos kupolas. Antra, yra kito dailininko atspaudas, kuriame kupolas pavaizduotas apvalios formos. Dailininkas sakė, kad tai buvo Mikelandželo projektas. Trečia, yra labai didelis medinis maketas, kurį Mikelandželas padarė, kad parodytų statybos komitetui ir popiežiui. Kupolas yra smailesnis nei atspaude, bet ne toks smailus kaip piešinyje.

Kai Mikelandželas 1564 m. mirė, buvo statomos sienos, sutvirtinti piliastrai ir viskas buvo paruošta kupolo statybai. Popiežius norėjo, kad jį užbaigtų Mikelandželo padėjėjas Vignola, bet jis nespėjo. Po dvidešimties metų popiežius Sikstas V darbą pavedė architektui Džakomui della Portai ir inžinieriui Domenikui Fontanai. Giacomo Della Porta sėkmingai pastatė kupolą. Jis šiek tiek pakeitė projektą, pavyzdžiui, į dekoracijas įtraukė liūtų galvas, nes jos buvo popiežiaus Siksto šeimos simbolis. Pagrindinis kupolo skirtumas nuo medinio modelio yra tas, kad jis daug smailesnis.

Kai kurie autoriai mano, kad Mikelandželas pakeitė savo pirmąjį planą ir nenorėjo smailėjančio kupolo. Jie mano, kad jis norėjo apvalaus kupolo, kuris atrodytų ramiau. Kiti rašytojai mano, kad Mikelandželas norėjo smailėjančio kupolo ne tik todėl, kad jį buvo saugiau statyti, bet ir todėl, kad jis atrodė įdomiau, tarsi pastatas veržtųsi į viršų. Popiežius Sikstas V gyveno pakankamai ilgai, kad 1590 m. kupolas būtų baigtas. Jo pavardė aukso raidėmis užrašyta viduje, tiesiai po žibintu.

Popiežius Klemensas III ant žibinto viršaus iškėlė kryžių. Tai užtruko visą dieną, visiems Romoje buvo suteiktos atostogos, skambėjo visų miesto bažnyčių varpai. Kryžiaus rankose įtaisytos dvi švino dėžutės: vienoje jų - tikrojo kryžiaus fragmentas ir šventojo Andriejaus kaulas, kitoje - "Šventojo Avinėlio" medaliai.

Petro bazilikos kupolas nuo bazilikos grindų pakyla į 136,57 m aukštį. Tai aukščiausias kupolas pasaulyje. Jo vidinis skersmuo yra 41,47 m (136,06 pėdos), tik šiek tiek mažesnis už Panteono ir Florencijos katedros.

Aplink kupolo vidų 2 metrų aukščio raidėmis užrašyta: "Dangus - tai vieta, kur galima išvysti, kad jis stovi:

TV ES PETRVS ET SVPER HANC PETRAM AEDIFICABO ECCLESIAM MEAM. TIBI DABO CLAVES REGNI CAELORVM

("...tu esi Petras ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią... Tau duosiu dangaus karalystės raktus....". Vulgata, Mt 16, 18-19).

Plano pakeitimas

1602 m. popiežius Paulius V pastatui vadovauti pavedė Carlo Maderna. 1606 m. vasario 18 d. darbininkai pradėjo griauti likusią senosios bazilikos dalį. Kai kurie žmonės buvo labai nusiminę. Statybos komitetas jautėsi kaltas. Jie nusprendė, kad bažnyčia yra netinkamos formos, ir norėjo lotyniškojo kryžiaus plano, nes tai buvo Jėzaus mirties simbolis. Jie norėjo navos, kuri uždengtų visą Šventąją žemę, kur buvo senasis pastatas. 1607 m. buvo priimti Maderno navos ir fasado (prieangio) planai. Viduje jis panaudojo labai didelius piliastrus su piliastrais kaip Mikelandželas, tačiau aiškiai sujungė abi pastato dalis. Statybos darbai prasidėjo 1607 m. gegužės 7 d., jiems atlikti buvo pasamdyta 700 vyrų. 1608 m. buvo pradėtas statyti fasadas. 1614 m. gruodį visas pastatas buvo baigtas, išskyrus lubų dekoracijas. 1615 m. pradžioje buvo nugriauta laikina siena tarp Mikelandželo pastato ir naujosios navos. Visa netvarka buvo išvežta, ir nava buvo paruošta naudoti iki Verbų sekmadienio.

Fasadą suprojektavo "Maderna". Jis yra 114,69 m (376,28 pėdų) pločio ir 45,55 m (149,44 pėdų) aukščio, pastatytas iš šviesiai pilko travertino akmens, su milžiniškomis korintinėmis kolonomis ir centriniu trikampiu frontonu. Palei stogą stovi Kristaus, Jono Krikštytojo ir vienuolikos apaštalų statulos.

Pagrindinių durų viduje yra portikas (ilga salė), einantis per visą pastato priekį ir turintis penkerias duris, vedančias į baziliką. Jos ilgas lenktas stogas dekoruotas auksu. Pro duris patenkanti šviesa apšviečia gražiai raštuotas marmurines grindis. Kiekviename portiko gale tarp kolonų stovi po figūrą ant žirgo. Pietuose tai Kornakinio (XVIII a.) skulptūra Karolis Didysis, o šiaurėje - Berninio (1670 m.) skulptūra imperatorius Konstantinas. Paskutinis Madernos darbas Šventojo Petro bažnyčioje buvo po kupolu suprojektuoti įgilintą kriptą, vadinamą "Confessio", į kurią žmonės gali užeiti, kad būtų arčiau apaštalo palaidojimo vietos. Aplink jos marmurinius turėklus išdėstyti 95 bronziniai šviestuvai.

Šv. Petro bažnyčios įrengimas

Popiežius Urbonas VIII ir Berninis

Jaunystėje Gianlorenzo Bernini (1598-1680) apsilankė Šventojo Petro bazilikoje ir pasakė, kad vieną dieną norėtų pastatyti "galingą apaštalo sostą". Jo noras išsipildė. Būdamas jaunuolis, 1626 m. popiežius Urbonas VIII paprašė jo dirbti bazilikos architektu. Kitus penkiasdešimt metų Berninis praleido galvodamas, ką naujo ir gražaus suprojektuoti. Jis laikomas didžiausiu baroko laikotarpio architektu ir skulptoriumi.

Baldacchino ir nišos

Pirmasis Berninio darbas Šventojo Petro bažnyčioje buvo suprojektuoti "baldakimą", kuris yra tarsi palapinė ar paviljonas virš Didžiojo altoriaus. Šis nuostabus dalykas yra 30 metrų (98 pėdų) aukščio ir, ko gero, yra didžiausias bronzos kūrinys pasaulyje. Jis stovi po kupolu ir turi keturias didžiules bronzines susuktas kolonas, papuoštas alyvmedžių lapais ir bitėmis, nes bitės buvo popiežiaus Urbono simbolis. Popiežius Urbonas turėjo dukterėčią, kurią labai mylėjo, todėl liepė Berniniui ant kolonų nupiešti ir jos bei jos naujagimio berniuko veidą.

Berninis turėjo puikią idėją dėl Bramantės didžiulių didelių prieplaukų. Jis liepė juose iškalti keturias tuščiavidures "nišas", kuriose galėtų stovėti keturios didžiulės statulos. Bazilikoje yra keletas brangių relikvijų: tikrojo Jėzaus kryžiaus gabalėlis, šydas, kuriuo moteris nušluostė Jėzaus veidą, kai Jis nešė kryžių, ietis, kuria buvo perdurtas Jėzaus šonas, ir šventojo Andriejaus, šventojo Petro brolio, kaulai. Niekas tiksliai nežino, ar šie daiktai tikri, ar ne, tačiau šimtus metų jie buvo brangūs. Berninio planas buvo sukurti keturias marmurines keturių šventųjų žmonių statulas: Elenos, kuri rado kryžių, šventojo Longino, kuris buvo kareivis su ietimi, šventosios Veronikos, kuri nušluostė Jėzaus veidą, ir šventojo Andriejaus. (Žr. toliau)

Cattedra Petri ir Sakramento koplyčia

Kitas Berninio darbas buvo pagaminti specialų sostą iš bronzos, kuris turėjo atstoti senovinį medžio ir dramblio kaulo sostą, stovėjusį bazilikoje daugiau nei 500 metų. Jis pavadintas Cattedra Petri, arba "Šventojo Petro sostu". Bronzinis sostas, kurio viduje yra senasis medinis sostas, laikomas aukštai bazilikos gale, prie keturių svarbių šventųjų, kurie vadinami "Bažnyčios daktarais", nes visi jie buvo puikūs rašytojai ir mokytojai. Statulos pagamintos iš bronzos. Tai šventieji Ambraziejus ir Augustinas Romos Bažnyčiai ir šventieji Atanazijus ir Jonas Krizostomas Ortodoksų Bažnyčiai. Virš kėdės yra langas, kuris pagamintas ne iš stiklo, o iš plono permatomo akmens, vadinamo alabastru. Lango viduryje pavaizduotas Šventosios Dvasios balandis, o pro auksinių debesų ir angelų skulptūrą į baziliką sklinda šviesos spinduliai. Berninis sukūrė šį langą taip, kad jis atrodytų kaip langas į dangų. Kai 1666 m. sausio 16 d. kėdė buvo pastatyta, įvyko didelė šventė.

Paskutinis Berninio darbas Šv.Petro bazilikoje 1676 m. buvo Sakramento koplyčios puošyba. Jis sukūrė Bramantės "Tempietto" miniatiūrinę versiją ir padarė ją iš paauksuotos bronzos. Iš abiejų pusių yra po angelą: vienas žvelgia adoruodamas, o kitas sveikindamas žiūrovą. Berninis mirė 1680 m., sulaukęs 82-ejų metų.

Šventojo Petro aikštė

Į rytus nuo bazilikos yra San Pietro aikštė (Šv. Petro aikštė). Šią aikštę suprojektavo Berninis ir pastatė 1656-1667 m. Tai buvo nelengvas darbas, nes projektuotojas turėjo apgalvoti daugybę dalykų. Pirma, daugelis žmonių skundėsi, kad Maderno sukurtas Švento Petro aikštės fasadas atrodo per platus, todėl Berninis norėjo, kad aikštė atrodytų siauresnė, o ne platesnė. Antra, senojoje aikštėje, likusioje nuo senosios Šventojo Petro bažnyčios, popiežius Sikstas V buvo pastatęs paminklą. Šis paminklas buvo brangus senovės Egipto obeliskas (tai tarsi aukšta kolona, bet su keturiomis plokščiomis pusėmis). Nuo jo pagrindo iki kryžiaus (kurį popiežius pastatė ant viršaus) buvo 40 metrų (131 pėdos) aukščio ir į Romą buvo atgabentas senovėje. Obeliskas iš tiesų turėjo būti naujosios aikštės centre, tačiau jis buvo ne visai tinkamoje vietoje ir jį buvo labai sunku perkelti nesudaužant. Trečia problema buvo ta, kad Maderna buvo pastatęs fontaną iš vienos obelisko pusės, o Berniniui reikėjo padaryti dar vieną fontaną, kad jis derėtų prie jo, nes kitaip projektas atrodytų nesubalansuotas.

Berninis išsprendė šią problemą, vietoj vienos didžiulės erdvės įrengdamas dvi. Pirmoji erdvė yra beveik kvadrato formos erdvė priešais fasadą. Ji sumaniai suprojektuota su nuožulniais šonais, dėl kurių pastatas atrodo aukštesnis ir ne toks platus. Antroji aikštės dalis yra ovali. Jos centre stovi obeliskas, o plačiausioje dalyje iš abiejų pusių yra du fontanai. Abi aikštės dalis supa kolonada (dengtas praėjimas), kurią laiko aukštos kolonos. Aplink stovi didelės šventųjų statulos, kurios tarsi žvelgia iš aukšto į tūkstančius lankytojų, kasdien ateinančių į aikštę. Kolonadą sudaro du dideli lankai, kurie tarsi ištiesia mylinčias rankas, pasitinkančias žmones į baziliką. Pastaruoju metu kai kurie pastatai buvo nugriauti, taip suformuojant dar vieną aikštę, kuri prilygsta šalia aikštės esančiai aikštei.

Garsus architektūros istorikas seras Banisteris Fletcheris teigė, kad joks kitas pasaulio miestas nesuteikė tokio nuostabaus vaizdo žmonėms, lankantiems pagrindinę bažnyčią. Jis teigė, kad joks kitas architektas, išskyrus Berninį, nebūtų galėjęs įsivaizduoti tokio kilnaus dizaino. Jis sakė, kad tai nuostabiausias įėjimas į didžiausią krikščionių bažnyčią visame pasaulyje.

Šv. Petro aikštė, žvelgiant nuo bazilikos kupolo.


Berninio "Cathedra Petri" ir "Gloria"


Altorius su Berninio baldakimu


Fasadą suprojektavo Karlas Maderna, o jo statyba baigta 1614 m.


Kupolą užbaigė Giacomo della Porta ir Fontana.


Mikelandželo suprojektuotas Šventojo Petro bažnyčios kupolas


1536 m. Martinas van Heemskerckas nupiešė naujosios bazilikos brėžinį. Kairėje matomos senosios bazilikos liekanos.


Šv. Petro bazilika iš Angelo pilies


Nuo kupolo atsiveria vaizdas į Bramantės didžiules prieplaukas.

Turtai

Petro bazilikoje yra daugybė lobių. Tai krikščionių relikvijos, popiežių ir daugelio kitų svarbių žmonių kapai, garsūs meno kūriniai, daugiausia skulptūros, ir kiti įdomūs dalykai.