Vyskupas - krikščionių bažnyčios dvasininkų rangas. Vyskupija, kuriai vyskupas vadovauja, vadinama vyskupija. Vyskupui gali būti suteiktas arkivyskupo rangas arkivyskupijoje.

Paprastai yra kunigai, paskui vyskupai. Tačiau kai kuriose protestantų bažnyčiose vyskupų ar arkivyskupų nėra. Presbiterionų bažnyčia yra toks pavyzdys. Škotijos Bažnyčiai vadovauja moderatorius, kurį kasmet renka visuotinis susirinkimas. Kiti krikščioniškieji judėjimai neturi nei vyskupų, nei kunigų: Geras pavyzdys - kvakeriai.

Katalikų bažnyčioje popiežių renka visi kardinolai iš savo tarpo. Pagal Bažnyčios teisę taip nebūtinai turi būti: popiežiumi gali tapti bet kuris vyriškos lyties, nevedęs, pakrikštytas krikščionis, pripažintas tinkamu eiti šias pareigas. Tačiau paskutinis popiežius, kuris nebuvo vyskupas, buvo Urbonas VI (išrinktas 1378 m.).

Popiežius taip pat yra "Romos vyskupas". Iš tikrųjų jis valdo nepriklausomą valstybę Romoje, vadinamą Vatikanu. Visi Romos katalikų vyskupai pavaldūs popiežiui (arba patriarchams kai kuriose ortodoksų bažnyčiose). Anglikonų bažnyčioje vyskupus valdo arkivyskupai.

Paprastai vyskupą galima atpažinti iš specialios kepurės, vadinamos mitra.

Vyskupo vaidmuo ir pareigos

Vyskupas savo pareigomis apima mokymo, šventinimo ir valdymo funkcijas. Tradiciškai sakoma, kad vyskupas turi tris pagrindines pareigas: mokslo (teologinio mokymo ir doktrinos saugojimas), šventinimo (sakramentų administravimas, ypač kunigų įšventinimas ir krikščioniškųjų apeigų vadovavimas) ir valdymo (vyskupijos tvarkymas, kunigų priežiūra, kanaunų ir parapijų organizavimas).

Liturginėje praktikoje vyskupas atlieka tokias veiklas kaip kunigų įšventinimas, krizmos (sutvirtinimo) teikimas, bažnyčių konsekracija, altorių pašventinimas, katalikų tradicijoje – chrizmo teikimas ir kt. Administraciniu požiūriu vyskupas prižiūri bažnytinę teisę savo vyskupijoje, skiria arba siūlo kandidatūras kunigų pareigoms, rūpinasi katecheze, socialine veikla ir seminarijų darbu.

Šventinimas, reikalavimai ir įgaliojimai

Pagal tradicijas ir bažnyčių taisykles vyskupo šventinimui (konsekrecijai) dažniausiai būtina bent trijų vyskupų dalyvavimas (tai ypač pabrėžiama Romos katalikų ir daugumos ortodoksų praktikoje), taip užtikrinama apostolinė nuoseklumas (vadinamoji apostolinė grandinė). Romos katalikų Kanonų teisėje nurodoma, kad kandidatas turi būti vyras, pakrikštytas, pašvęstas kunigu, tam tikro amžiaus ir patirties (pvz., dažnai reikalaujama, kad būtų ne jaunesnis kaip 35 metų ir būtų kunigu mažiausiai 5 metus), nors yra ir išimčių.

Katalikų Bažnyčioje vyskupai paprastai skiriami popiežiaus dekretu; kandidatus dažnai siūlo vietinis nuncijus ar sinodas, apie sprendimą svarsto Romos kurija (pvz., Kongregacija vyskupams). Ortodoksų bažnyčiose naują vyskupą paprastai renka ar patvirtina vietinis Sinodas, anglikonų tradicijose – derinami vietiniai rinkimai, sinodai arba valstybės institucijų rolė (pvz., Anglijoje karalius ar karalienė turi formalią reikšmę).

Romos katalikų vyskupai privalo pateikti atsistatydinimą sulaukę 75 metų; popiežius sprendžia jo priėmimą. Vyskupai turi ir juridinių įgaliojimų: jie yra vyskupijos teisės vadovai, gali leidėti dekretus, spręsti disciplinos klausimus ir atstovauti savo vyskupijai tarptautiniuose ryšiuose.

Vyskupų rūšys ir titulai

  • Ordinariniai vyskupai – vadovauja realiai teritorinei vyskupijai (diocesė).
  • Arkivyskupai – paprastai vadovauja archidiecezei (arkivyskupijai) ir dažnai turi metropolinės provincijos vadovo, t. y. metropolito, funkcijas.
  • Auxiliariniai (pagalbiniai) vyskupai – padeda ordinariniam vyskupui, neturi pilnų ordinarinių įgaliojimų savo vyskupijoje.
  • Titulinių vyskupų – pavadinimo vyskupai, kuriems suteikiamas vyskupo titulas, bet jie nevadovauja realiai teritorijai (dažnai skiriami diplomatijai, kurijai, katalikų misionieriams).
  • Koadjutoriai – vyskupai, paskirti kaip pagalbininkai su teise paveldėti ordinarinį vyskupą.

Atributai ir simboliai

Vyskupo tradiciniai atributai dažnai apima mitrą (mitra) — specialią galvos apdangalą, žiedą (vyskupo žiedas), pastoriaus lazdą (žezlą arba skeptrą, angl. crosier) ir katedrą (vyskupo sostą). Metropolitams gali būti suteiktas pallium (lot. pallium) – simbolis tam tikrų privilegijų ir ryšio su apaštališkaoju sostu. Vyskupai taip pat dažnai turi herbą ir dvasinį šūkį, kurie naudojami oficialiuose dokumentuose.

Vyskupai skirtingose krikščioniškose tradicijose

Katalikų ir ortodoksų bažnyčiose vyskupai užima svarbią hierarchinę vietą ir yra laikomi apaštalinės tradicijos tąsa. Ortodoksų bažnyčiose yra autocefalinės vienetai su patriarchais ir sinodais; patriarchai panašiai atlieka aukščiausio rango vyskupų funkcijas savo bažnyčiose.

Anglikonų tradicijoje vyskupai taip pat vaidina svarbų vaidmenį — jie reguliuoja teologiją ir liturgiją savo provincijose; kai kuriose anglikonų bažnyčiose (pvz., Anglijoje) istoriškai išlaikytos valstybės poveikis ir senos privilegijos.

Kai kurios reformuotos ir protestantų tradicijos, kaip minėta anksčiau (Presbiterionų bažnyčia, kvakeriai ir kt.), gali neturėti vyskupų rūšies hierarchijos arba jų vaidmuo yra kitoks — gali būti renkamas kolegialiai arba pakeistas kitomis vadovavimo formomis. Daugelyje liuteronų bažnyčių vyskupai egzistuoja, tačiau jų teisės ir pareigos gali skirtis nuo katalikų ir ortodoksų modelių.

Praktiniai pastebėjimai

Vyskupija (diocesė) paprastai turi centrinę katedrą (kathedralę) — bažnyčią, kurioje yra vyskupo kėdė (katedra), – tai simbolizuoja jo mokymo ir vadovavimo funkciją. Vietinės bendruomenės gyvenime vyskupas inicijuoja ir remia katechezę, socialines programas, švietimą, diakonijas ir tarptautinį bendradarbiavimą.

Vyskupo asmeninis gyvenimas ir statusas priklauso nuo tradicijos: Lotynų Ritos katalikų bažnyčioje vyskupai paprastai yra celibatai (išskyrus išimtis ar atvejus su tolimesniais atleidimais), tuo tarpu Rytų katalikų ir ortodoksų tradicijose kunigai gali būti vedę, tačiau į vyskupus dažniausiai renkami nevedę arba vienuoliai.

Apibendrinant: vyskupas yra centrinė figūra daugelyje krikščioniškų tradicijų — tiek kaip liturginis vadovas, tiek kaip administracinis vadovas savo bendruomenėje. Jo tikslas — saugoti tikėjimą, teikti sakramentus ir vadovauti Bažnyčios gyvenimui savo jurisdikcijoje.