Budajus (kin. 布袋), japonų kalba tariamas Hotei, dar žinomas kaip Besijuokiantis Buda, buvo budistų vienuolis Kinijoje. Daugelis kinų budistų tiki, kad jis buvo Maitrėjos, asmens, kuris taps kitu Buda po Gautamos Budos, reinkarnacija.

Jis įtrauktas į budizmo, daoizmo ir šintoizmo religijas. Jo atvaizdų galima rasti daugelyje šventyklų, restoranų ir įmonių. Kai kuriose daoizmo ir budizmo formose Budajus tapo laimės ir gausos dievu. Japonijoje Hotėjus yra vienas iš septynių laimės dievų (šiči fukujin). Jis beveik visada vaizduojamas besišypsantis arba besijuokiantis, todėl kinų kalba jis vadinamas "Besijuokiančiu Buda" (kinų kalba:笑佛).

Istorija ir kilmė

Istoriniai šaltiniai ir liaudies legendos Sutra ir zen tradicijoje nurodo, kad Budajus gyveno maždaug X–XI a. (kai kurios versijos sieja jį su vėlyvuoju Tang arba Penkių Dinastijų laikotarpiu). Jo vardas reiškia „medžiaginis maišas“ (布袋), nes jis visuomet vaikščiojo nešinas dideliu maišu, kuriame nešdavo maistą, žaislus ir dovanas. Apie jo asmeninį gyvenimą yra nedaug patikimų biografinių duomenų — daug informacijos gaunama iš folkloro ir šventyklų pasakojimų.

Ikonografija ir simbolika

Atpažinimo ženklai: Budajus dažniausiai vaizduojamas apkūnus, plikagalvis, su dideliu išlindusiu pilvu, plačia šypsena ir nešinas medžiaginiu maišu. Dažnai jis turi maldos vėrinį, plunksninį vėduoklės tipo abaną arba lazdelę, ant kurios pakabintas maišas. Kartais šalia jo matomi vaikai, simbolizuojantys džiaugsmą, gausą ir palikuonis.

Simbolinė reikšmė: Pilvas ir šypsena simbolizuoja pasitenkinimą, dosnumą ir viešpatavimą per paprastą džiaugsmą. Maišas — dovanojimo ir sutaupymo simbolis: jis kaupia gėrybes ir dalina jas kitiems. Kadangi Budajus siejamas su Maitrėja, jis taip pat reiškia ateities gerovę ir viltį.

Kultas, papročiai ir reikšmė visuomenėje

Budajus turi stiprų vietos garbinimo elementą Rytų Azijos populiarioje religingumo praktikoje. Jo atvaizdai dažnai statomi įėjimuose į parduotuves, restoranus ir namus — tikintieji mano, kad tai atneša sėkmę, klestėjimą ir apsaugą. Pagal liaudies tikėjimus, glostymas Budajaus pilvo gali nešti laimę ir gerą susiklostymą.

Tiek budizme, tiek daoizme Budajus kartais įgauna dieviškas savybes ir tampa vietinių apeigų bei švenčių dalimi. Japonijoje Hotei kaip septynių laimės dievų narys simbolizuoja dosnumą ir gerą nuotaiką, o jo figūros populiarumas meną ir ikonografiją daro lengvai atpažįstamą visoje Rytų Azijoje.

Menas ir paveldas

Budajaus vaizdai aptinkami tapyboje, skulptūroje, liaudies mene ir komerciniuose objektuose. Tradicinėse zen tapybose jis dažnai pavaizduotas paprastais potėpiais, akcentuojant besišypsančią veido išraišką ir maišą. Šiuolaikinėje kultūroje jo atvaizdas tapo ir populiariu suvenyru bei preke — kartais prarandant religinį kontekstą, tačiau išlaikant simbolį kaip džiaugsmo ir gausos ženklą.

Skirtumas nuo Gautamos Budos

Svarbu paminėti, kad, nors Budajus liaudyje vadinamas „Besijuokinčiu Budu“, jis nėra tas pats asmuo kaip istorinis Gautama Buda. Jo siejimas su Maitrėja ir Buda yra regioninė tradicija ir interpretacija, susidariusi istorijos eigoje. Todėl Budajaus garbinimas dažnai turi daugiau folklorinio ir populiarinio pobūdžio nei akademiškai griežtų budistinių doktrinų dalis.

Budajus – ryškus pavyzdys, kaip vienas personažas gali susilieti su religija, folkloru ir populiariąja kultūra, tapdamas plačiai pripažintu laimės, dosnumo ir geros nuotaikos simboliu.