Jonos knyga Senojo Testamento: siužetas, pranašas Jona ir Ninevė
Senojo Testamento Jonos knygą sudaro keturi skyriai ir keturiasdešimt aštuonios eilutės. Tai trumpas, bet turtingas pasakojimas, dažnai traktuojamas kaip pasaka ar pamokomasis pasakojimas apie pranašą Joną, kurį Dievas pašaukė vykti į pagonių miestą Ninevę, kad perspėtų gyventojus apie artėjančią Dievo bausmę, jei jie neatgailaus. Ninevė buvo pagrindinis asirų, kurie buvo Jonos šalies Izraelio priešininkai, miestas — politiškai ir karinėje prasme galingas centras. Dėl savo tema ir formos Jonos knyga sukelia daug interpretacijų: ji aptariama tiek kaip istorinis pranešimas, tiek kaip alegorinė pamoka apie Dievo gailestingumą ir žmogaus atsakomybę.
Siužetas – trumpos santraukos versija
Knygoje pasakojama, kad Dievas siunčia Joną į Ninevę, kad pranašautų jos sunaikinimą, jeigu žmonės neatgailaus. Tačiau vietoj to Jona pabėga nuo Dievo ir laivu išplaukia į vakarus. Dievas pasiuntė didelę audrą, ir laivas rizikavo nuskęsti. Jūreiviai, ieškodami kaltininko, per burtus nustatė, jog priežastis buvo Jona; nors jie nenorėjo, jie išmetė jį iš laivo, ir audra liovėsi. Joną prarijo didelė žuvis (tikriausiai banginis), kurioje jis liko tris dienas ir tris naktis. Ten jis atgailavo už savo nuodėmes ir meldėsi. Dievas privertė didžiąją žuvį išplukdyti Joną į sausumą. Tuomet Jonas pakluso Dievui ir nuėjo į Ninevę, kur pranašavo miesto gyventojams apie gresiantį teismą.
Ninevės atgaila ir Dievo gailestingumas
Jonos žinia miestui sukėlė masinę atgailą: gyventojai — tiek didieji, tiek paprasti — suklupo, apsivilko sielvartu simbolizuojančiais drabužiais ir meldėsi Dievui bei paskelbė pasninką. Net karalius apsirengė šarvais ir įsakė savo žmonėms atsisakyti puikybės. Dievas, pamatęs jų pasikeitimą ir nuoširdžią atgailą, pasigailėjo ir atsisakė nubausti miestą. Tačiau Jona liko nusivylęs ir netikėjo Dievo gailestingumu; jis nuėjo laukti ant aukštai iškilusios uolos, norėdamas pamatyti Dievo veiksmą.
Jonos pyktis ir Dievo pamoka
Jona buvo labai supyko, nes tikėjosi Dievo teismo. Dievui tai nepatiko, todėl Jis pirmiausia privertė augti augalą, suteikusį Jonui pavėsį nuo saulės kaitros. Vėliau Dievas atsiuntė mažą kirminą, kad jis nukąstų moliūgų ar kito augalo lapus, ir paliko Joną be šio atgaivos šaltinio. Jona taip sureagavo, kad išreiškė norą geriau mirti nei gyventi. Į tai Dievas atsakė, išryškindamas skirtumą tarp Jonos susirūpinimo dėl vieno augalo ir Jo pačio rūpesčio dėl daugybės žmonių Ninevėje: Dievas pabrėžia, kad Jam brangesnės žmonių sielos nei vienas augalas, ir taip pamokė Joną apie gailestingumą bei Dievo maldingumą.
Istorinis ir literatūrinis kontekstas
Jonos knygos autoriaus tapatybė nėra tiksliai žinoma; tekstas gali būti parašytas po istorinių įvykių arba vėlesniame laikotarpyje kaip literatūrinė refleksija apie Izraelio santykį su pagonimis. Kai kurie mokslininkai datuoja kūrinį į 8 a. pr. m. e., kiti – į egzilinį arba postegzilinį laikotarpį. Ninevė — Asirijos imperijos sostinė — buvo Izraelio priešu laikoma dėl savo užkariavimų ir žiaurumo, todėl Dievo gailestingumo parodymas šiam miestui yra provokuojantis ir stiprus motyvas. Knyga pasižymi ironija, satyra ir stipria moraline pamoka: ja stengiamasi parodyti Universalią Dievo gerumą ir kviečiama į tikrą atgailą.
Simbolika ir vėlesnės interpretacijos
Jonos istorija turi daug simbolinių sluoksnių. Trijų dienų ir naktų praleidimas didelėje žuvyje buvo aiškinamas kaip mirties ir prisikėlimo simbolis; tokia Jonas vėliau naudojama krikščioniškoje tradicijoje kaip pranašas, rodantis į Jėzaus prisikėlimą — Jėzus pats mini Joną kaip ženklą (žr. Evangelijos). Augalo (kikajono) tapatybė Biblijoje nėra tiksliai aiški — tikėtina, kad tai buvo greitai augantis augalas, suteikęs trumpalaikį pavėsį; hebrajiškas pavadinimas irgi kelia diskusijų tarp botanikų ir vertėjų. Didelė žuvis tekste paminėta be rūšies; tradicijoje dažnai verčiama „banginis“, kaip parodyta aukščiau.
Temos ir prasmė šiuolaikiniam skaitytojui
- Dievo gailestingumas prieš tvirtą nuosprendį: istorija skatina manyti, kad Dievo teisingumas kartu su gailestingumu yra kvietimas į atgailą.
- Pranašo žmogiškumas: Jona — ne idealizuotas, bet tikras, kartais prieštaringas žmogus, kurio abejonės, baimė ir pyktis atskleidžia žmogiškas silpnybes.
- Tarpkultūrinė atsakomybė: pasakojimas parodo, kad Dievo rūpestis apima ne tik Izraelį, bet ir pagoniškus tautų gyventojus.
- Atgaila veiksmuose: Ninevės pavyzdys rodo, kad tikra atgaila apima pokyčius elgesyje, o ne vien ritualinę apgailestavimą.
Jonos knyga yra trumpa, bet daugiasluoksnė religinė ir literatūrinė apybraiža, kuri kviečia skaitytoją mąstyti apie teisumą, gailestingumą, asmeninę atsakomybę ir Dievo meilę visiems žmonėms. Dėl savo paprasto siužeto, stiprios simbolikos ir etinės įtampos ji ilgai išlieka viena iš labiausiai nagrinėjamų Senojo Testamento knygų.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kiek skyrių ir eilučių yra Jonos knygoje?
A: Jonos knygą sudaro keturi skyriai ir keturiasdešimt aštuonios eilutės.
K: Ką Dievas kvietė eiti į Ninevę?
Atsakymas: Dievas kvietė pranašą Joną eiti į pagonišką Ninevės miestą.
K: Kas atsitiko, kai jūreiviai išmetė Joną iš laivo?
A: Kai jūreiviai išmetė Joną iš laivo, didžiulė audra liovėsi.
Klausimas: Ką Dievas padarė pamatęs, kad Ninevė pakeitė savo širdį?
A: Pamatęs, kad Ninevė pakeitė savo širdis, Dievas pasigailėjo jų ir išgelbėjo nuo sunaikinimo.
K: Ką Dievas pasiuntė nukasti mažą moliūgų augalą, teikusį Jonui pavėsį?
Atsakymas: Dievas atsiuntė mažą kirminėlį, kuris nukando mažą moliūgų augalą, teikusį Jonui pavėsį.
Klausimas: Kodėl Dievas nepritarė tam, ką Jona norėjo daryti laukdamas ant aukštos uolos?
Atsakymas: Dievas nepritarė tam, ką Jona norėjo daryti laukdamas ant aukštos uolos, nes norėjo, kad jis parodytų užuojautą visiems Ninevės žmonėms, o ne rūpintųsi tik savimi.
