Žuvys (daugiskaita: žuvys) yra vandenyje gyvenančių stuburinių grupė, kurios dauguma rūšių kvėpuoja (gauna deguonies) per žiaunas. Jos paprastai neturi sausumos tipo galūnių — rankų ar kojų — ir neturi pirštų. Šis apibrėžimas nėra visiškai griežtas: kai kurios amfibijos taip pat gyvena vandenyje ir turi išorines žiaunas ar kvėpavimo adaptacijas, tačiau jos sistematiškai nepriskiriamos žuvims.

Klasifikacija

Anksčiau žuvys buvo laikomos viena klase stuburinių. Šiuolaikinė sistematika supranta, kad „žuvis“ nėra vienalytė (monofilinė) grupė, todėl terminas taikomas kelioms skirtingoms klasėms ir linijoms. Tarp jų paprastai išskiriamos penkios pagrindinės grupės:

Žuvys be žandikaulių — šią grupę sudaro gyvi pirmapradžiai rūšys, pavyzdžiui, lampės ir stambioji juostinė žuvis; jos neturi tikrų žandikaulių.

† Šarvuota žuvis — išnykusi fosilinė grupė (placodermai), svarbi evoliucijai, nes jose pasirodė pirmieji tikrieji žandikauliai.

Kremzlinės žuvys — tai ryklių, skraidančių ryklio giminaičių ir rajų (stingrūnų) grupė; jų skeletas daugiausia iš kremzlių.

Spindulinės žuvys — didžiausia šiandieninių žuvų grupė (Actinopterygii), į kurią įeina dauguma mums pažįstamų gėlavandenių ir vandenynų žuvų; jų pelekais remiasi spinduliai.

Plunksnuotosios žuvys — retesnė grupė (Sarcopterygii), kuriai priklauso lašalūnai, plaučių žuvys ir gyvosios fosilijos kaip koelakantas; iš šios grupės kilę tetrapodai.

Anatomija ir fiziologija

Žuvų kūną dažniausiai dengia žvynai (skirtingų tipų: plakoidiniai, ganoidiniai, cikloidiniai ar ktenoidiniai). Dauguma turi du porinių pelekų komplektus (krūtininius ir pilvinius) bei keletą neporinių pelekų (nugarinis, uodegos, analinis). Žuvys dažnai turi žuvų specifines struktūras, pavyzdžiui, plaukimosi pūslę (kai kuriose rūšyse adaptuotą kaip plaučius), lateralinę liniją — sensorinę grandinę judesiams ir slėgiui aptikti — bei išvystytas žiaunas, kuriomis vanduo filtruoja deguonį.

Dauguma žuvų yra šaltakraujės (poikiloterminės), t. y. jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos. Vis dėlto kai kurios rūšys (pvz., tam tikri tunų ir kai kurių ryklių giminaičiai) gali palaikyti aukštesnę kūno temperatūrą dėl specialių termoreguliacijos adaptacijų.

Žiaunomis žuvys iš vandens įsiurbia deguonies) — žiaunos išskiria deguonį iš vandens srauto, tekėjusio per žiaunų vokus ar plyšius. Vidaus kvėpavimo organų struktūra ir žiaunų grotelės priklauso nuo rūšies ir gyvenimo būdo.

Įvairovė, buveinės ir dydžiai

Žuvų yra daugiau nei keturkojų (sausumos stuburinių): aprašyta daugiau nei 33 000 žuvų rūšių, o mokslininkai kasmet atranda naujų. Jos gyvena įvairiose aplinkose — nuo gėlavandenių ežerų ir upių iki sūraus vandenyno vandenyno zonų, taip pat specifinėse aplinkose kaip požeminiai vandenys ar atogrąžų koralinės rifai.

Rūšių dydžiai labai svyruoja: kai kurios karštakraujės ar rūšių jauniklių formos yra mažesnės nei vienas centimetro, o didžiausia žuvis — bangininis ryklys, gali siekti beveik 15 metrų ilgio ir sverti iki 15 tonų. Rūšių ekologinės nišos taip pat labai įvairios — nuo mažų planktoną filtruojančių iki didelių plėšrūnų.

Elgsena, dauginimasis ir adaptacijos

Žuvų elgsena apima migracijas (pvz., lašišų nerštą), socialinį elgesį (būriai), maitinimosi strategijas (plėšrūnai, filtratoriai, augalėdžiai) ir morfologines adaptacijas (kamufliažas, nuodai, elektros signalai kai kuriuose telkiniuose). Dauginimasis įvairuoja: dauguma rūšių kiaušinius deda išoriniu būdu (oviparija), kai kurios — išveda jauniklius viduje ar turi gyvąjį gimdymą (viviparija), o kitos rūšys naudoja specialias tėvystės strategijas (tėvų rūpinimasis ikrais, lizdų statymas ir pan.).

Yra ir specifinių adaptacijų: grupei žuvų, vadinamų plaučių žuvimis, išsivystė plaučiai, kad galėtų išgyventi sezoniškai išdžiūstančiuose upių baseinuose — jos gali įsirausti į dumblą ir patekti į neaktyvią tūno, kol vanduo grįžta.

Evoliucija ir sistematika

Terminas „žuvis“ klaidistikoje yra parafiletinis terminas: jis apima įvairias linijas, bet ne visas jų palikuonis. Pavyzdžiui, sausumos stuburiniai arba tetrapodai, kurie kilo iš tam tikrų plunksnuotųjų (lobe-finned) žuvų, nėra vadinami žuvimis. Tai reiškia, kad „žuvių“ grupė nėra monofilinė — ji neapima visų palikuonių iš bendro protėvio.

Istoriniai fosiliniai duomenys (pvz., placodermų ir geležtinių žuvų liekanos) ir molekuliniai tyrimai padeda rekonstruoti žuvų evoliuciją ir santykius tarp grupių. Žuvų evoliucija leido atsirasti svarbiems žemės gyvūnams, įskaitant tetrapodus (amfibijas, roplius, paukščius ir žinduolius).

Žuvys ir žmogus

Žuvys turi didelę reikšmę maisto grandinėse ir žmonių kultūrose: žuvininkystė, akvakultūra ir sportinė žūklė prisideda prie ekonomikos ir maisto tiekimo. Daugelis žuvų rūšių yra svarbios ekologinei pusiausvyrai, o tarša, pergaudymas ir klimato kaita kelia grėsmę kai kurioms populiacijoms.

Žuvų tyrinėjimas apima morfologiją, genetiką, ekologiją ir elgseną — tai padeda geriau suprasti jų įvairovę, apsaugos poreikius ir evoliucinius ryšius.