Pintys

Kuo jie skiriasi

	Kempinės	Cnidariai ir ctenophores
Nervų sistema	Ne	Taip, paprasta
Sluoksnyje esančios ląstelės surištos tarpusavyje	Ne, išskyrus tai, kad Homoscleromorpha turi bazines membranas.	Taip: tarpląstelinės jungtys; bazinės membranos
Ląstelės viduriniame "želė" sluoksnyje	Daugelis	Keletas
Ląstelės gali persikelti, pakeisti funkcijas	Taip	Ne

Kempinės yra paprasti gyvūnai. Nuo kitų gyvūnų jos skiriasi keliais dalykais.

• Gyva kempinė gali keisti savo kūno formą. Dauguma jos kūno ląstelių gali judėti; kelios ląstelės netgi gali pereiti iš vieno tipo ląstelių į kito tipo ląsteles.
• Kempinių, kaip ir cnidarių (medūzų ir kt.) bei ctenophorų (šukuotinių drebučių), ir kitaip nei visų kitų žinomų metazoanų, kūnas sudarytas iš negyvos drebučių masės, įsiterpusios tarp dviejų pagrindinių ląstelių sluoksnių.
• Kempinės neturi nervų sistemos. Jų viduriniuose drebučių sluoksniuose yra daugybė įvairių tipų ląstelių. Kai kurių tipų išorinių sluoksnių ląstelės gali persikelti į vidurinį sluoksnį ir pakeisti savo funkcijas.

Įvairių rūšių kempinės

Yra keturios kempinių klasės. Šios rūšys skiriasi tuo, kaip sudarytas jų skeletas.

• Demosponges - tai klasė, kuriai priklauso dauguma kempinių. Šiai klasei priklausančių kempinių skeletas sudarytas iš spongino. Sponginas yra specialus baltymas. Visi stambūs kempininiai grybai priklauso šiai klasei.
• Kaulinių kempinių skeletui sudaryti naudojamas kalcio karbonatas. Jos vadinamos Calcarea. Paprastai jos būna labai mažos, vos 3-4 colių aukščio. Iš maždaug 15 000 žinomų kempinių apie 400 yra Calcarea.
• Stiklo kempinės savo skeletams gaminti naudoja silicio dioksidą. Kartais jos vadinamos Hexactinellida. Dauguma jų gyvena labai giliai vandenyne. Yra apie 500 skirtingų stiklo kempinių rūšių, priklausančių 17 skirtingų šeimų. Šios kempinės sudaro apie 7 % visų žinomų kempinių.
• Homoscleromorpha - tai klasė, kuri priklausė Demosponges. Iš tikrųjų jos yra gerai atskirtos nuo demospongų.

Gyvenimo funkcijos

Judėjimas

Kempinės yra sėdimosios, jos gyvena vienoje vietoje, kur yra prisitvirtinusios prie žemės. Keletas kempinių gali keisti savo padėtį, jos gali judėti nuo 1 mm iki 4 mm greičiu per dieną. Jos tai daro panašiai kaip amebos. Kelios rūšys gali susitraukti visu kūnu. Daugelis jų gali uždaryti savo angas (skyles).

Mėsėdės kempinės

Kelios rūšys gyvena vandenyse, kuriuose yra labai mažai maisto. Todėl jos pasikeitė ir tapo plėšrūnėmis. Jie minta mažais vėžiagyviais ir kitais smulkiais gyvūnais. Dauguma šių kempinių priklauso Cladorhizidae šeimai, tačiau keli Guitarridae ir Esperiopsidae šeimos atstovai taip pat yra mėsėdžiai. Daugeliu atvejų mažai žinoma, kaip jie iš tikrųjų gaudo grobį. Manoma, kad kai kurios rūšys naudoja lipnius siūlus arba kabliukus. Dauguma mėsėdžių kempinių gyvena giliuose vandenyse, iki 8840 metrų, o tobulėjant giliavandenių tyrinėjimo technologijoms tikimasi atrasti dar keletą rūšių. Tačiau viena rūšis buvo rasta Viduržemio jūros urvuose 17-23 m gylyje greta įprastesnių filtru besimaitinančių kempinių. Šie urvuose gyvenantys plėšrūnai gaudo mažesnius nei 1 milimetro ilgio vėžiagyvius, supindami juos plonais siūlais, per kelias dienas juos suvirškina, apvyniodami kitais siūlais, ir vėl įgauna įprastą formą; nėra įrodymų, kad jie naudoja nuodus.

Dauguma žinomų mėsėdžių kempinių yra visiškai praradusios vandens tekėjimo sistemą ir choanocitus. Tačiau Chondrocladia gentis naudoja labai modifikuotą vandens tekėjimo sistemą, kad išpūstų į balionus panašias struktūras, kurios naudojamos grobiui gaudyti.

Gumbų dauginimasis

Lytinis dauginimasis

Kempinėlės paprastai dauginasi, kai atskyla maži gabalėliai. Jei tokiame gabalėlyje yra tinkamo tipo ląstelių, jis gali išaugti ir tapti nauja kempine. Keletas kempinių taip pat gali naudoti pumpuriavimą. Pumpuruojant maža kempinėlė auga ant motininės kempinės; kai baigia augti, ji paprasčiausiai nukrenta. Kai sąlygos blogos, kai kurios kempinės taip pat gali išauginti nespecializuotų ląstelių gumulus. Jos nesivysto, kol sąlygos vėl nepagerėja. Tuomet jos gali arba sukurti naują kempinę, arba panaudoti tėvinės (žuvusios) kempinės skeletą.

Lytinis dauginimasis

Dauguma kempinių dauginasi lytiniu būdu. Jos gali pasigaminti spermatozoidų, kurie išleidžiami į vandenį. Juos pagauna kita kempinė, o tada jie patenka į motininės kempinės kiaušialąstes. Tai vadinama viviparoze. Abi ląstelės susijungia ir susidaro lervos, kurios gali plaukti ieškoti tinkamos vietos įsikurti.

Kitu, vadinamuoju kiaušinėlių, būdu į vandenį išsiskiria ir spermatozoidai, ir kiaušialąstės. Jos susijungia kempinės išorėje.

Naudoti kaip įrankius

Iki delfinų

1997 m. ataskaitoje aprašyta, kaip Ryklių įlankoje gyvenantys delfinai naudojo kempines kaip įrankius: Delfinas gali pritvirtinti jūrinę kempinę prie rostrumo (į snukį panašaus iškyšulio). Manoma, kad kempinė naudojama rostrumui apsaugoti, kai delfinas ieško maisto smėlėtame jūros dugne, tačiau mokslininkai to nepatvirtino. Šis elgesys, vadinamas kempinių ieškojimu, buvo pastebėtas tik šioje įlankoje ir beveik išimtinai būdingas tik patelėms. 2005 m. atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad motinos šio elgesio moko savo dukteris ir kad visi kempinėmis besinaudojantys delfinai yra artimai susiję. Tai rodo, kad tai gana nauja naujovė. Delfinai taip pat naudoja kempines kaip šveitiklį, trindami odą į prie uolos pritvirtintą kempinę, kad atsikratytų senos ir (arba) sausos odos.

Pagal žmones

Daugumos kempinių kalcio karbonato arba silicio dioksido spurgos yra per daug grubios, kad jas būtų galima naudoti daugeliu atvejų, tačiau dviejų genčių - Hippospongia ir Spongia - kempinių skeletai yra minkšti, visiškai pluoštiniai. Ankstyvieji europiečiai minkštas kempines naudojo įvairiems tikslams, įskaitant šalmų, nešiojamų geriamųjų indų ir miesto vandens filtrų paminkštinimą. Kol nebuvo išrastos sintetinės kempinės, jos taip pat buvo naudojamos kaip valymo įrankiai, dažymui ir kaip kontraceptinės priemonės. XX amžiuje kempinių peržvejojimo problema. Dėl to gyvūnai, taip pat ir juos gaminanti pramonė, atsidūrė ties išnykimo riba.

Daugelis objektų, kurių tekstūra panaši į kempinės, dabar gaminami iš medžiagų, kurios nėra kilusios iš porifėjų. Sintetinėms "kempinėms" priskiriami asmeniniai ir buitiniai valymo įrankiai, krūtų implantai, kontraceptinės kempinės.

Luffa kempinė, taip pat rašoma loofa, kuri paprastai parduodama virtuvėje ar vonioje, yra gauta ne iš gyvūno, o iš moliūgo (Cucurbitaceae) pluoštinio "skeleto".

Kalimno saloje (Graikija) parduodamų natūralių kempinių ekspozicija

Galerija