Gleivės: kas tai, sudėtis ir apsauginės funkcijos

Sužinokite, kas yra gleivės, jų cheminę sudėtį, antiseptines savybes ir apsaugines funkcijas organizme — nuo kvėpavimo iki virškinimo ir reprodukcijos.

Gleivės yra slidus skystis. Jį gamina daugelis gyvų būtybių kaip tam tikrą biologinį tepalą. Gyvosiose būtybėse jis atlieka tą patį vaidmenį, kurį mašinose atlieka alyva.

Gleivės daugiausia sudarytos iš polisacharidų, kurie yra ilgos grandinės angliavandeniai. Šios molekulės sausos yra standžios, o drėgnos - lipnios ir slidžios. Jų yra visų rūšių organizmuose - nuo bakterijų iki žmonių.

Stuburinių gyvūnų gleives gamina gleivinės. Gleivėse gali būti antiseptinių fermentų (pvz., lizocimų) ir imunoglobulinų (antigenų). Pagrindinė šių gleivių funkcija - apsaugoti nuo grybelių, bakterijų ir virusų infekcijos.

Gleivės apsaugo žinduolių plaučių, žarnyno, lytinių organų, regos ir klausos sistemų epitelio ląsteles, varliagyvių - epidermį, žuvų - žiaunas. Išorines gleives taip pat gamina sraigės, šliužai, šikšnosparniai ir kai kurie bestuburiai. Gleivės atlieka ne tik apsauginę funkciją, bet ir padeda judėti bei atlieka bendravimo funkciją.

Gleivės gaminamos daugelyje kūno dalių. Visi virškinamojo trakto, nosies ir lytiniai organai turi gleivių liaukas, kurios perduoda gleives į paviršių. Paviršiai dažniausiai yra vidiniai paviršiai, nors kai kurių gyvūnų gleivės padengia gyvūno išorę. Tokio pavyzdžio pavyzdys yra šliužai. Gleivių liaukos yra egzokrininės liaukos, todėl jos kanalais perduoda gleives į paviršių.

Sudėtis ir fizikocheminės savybės

Be minėtų polisacharidų, gleivės dažniausiai susideda iš:

• vandens — sudaro apie 90–98 % gleivių tūrio ir lemia klampumą bei sklaidą;
• mukoproteinų (mucinų) — didelės, glikozilintos baltymų molekulės, kurios formuoja gelinę matricą ir yra pagrindinis gleivių klampumo šaltinis;
• baltymų ir fermentų — pvz., lizocimas, įvairūs proteaziniai fermentai ir fermentai, dalyvaujantys imuninėse reakcijose;
• imunoglobulinų — slaptos IgA ir kitos antikūnų formos, kurios neutralizuoja patogenus;
• jonų ir mineralų — druskos (Na+, Cl-, K+, Ca2+) reguliuoja osmosą ir gelio stabilumą;
• lipidų — mažesnė dalis, bet svarbi barjero savybėms, ypač akies ašarose ir žarnyno gleivėse;
• ląstelių liekanų ir mikroorganizmų — gleivėse gali būti atlaisvintų epitelio ląstelių, bakterijų ir jų produktų.

Gleivių klampumas, elastingumas ir gebėjimas formuoti plėveles priklauso nuo mukinų struktūros, joninės aplinkos, pH ir vandens kiekio. Tyriniuose dažnai nagrinėjama gleivių reologija (tekėjimo savybės), nes tai turi didelę reikšmę kvėpavimo takų išvalymui ir virškinamojo trakto funkcijoms.

Gleivių gamyba ir išsiskyrimas

Gleivines sudaro specialios ląstelės ir liaukos. Žinduoliams pagrindiniai gleivių gamintojai yra:

• gobletinės ląstelės (skrandžio, žarnyno, kvėpavimo takų epitelio ląstelės), kurios išskiria mukus tiesiai ant epitelio paviršiaus;
• pogumburo ir pogumburio liaukos / submukozinės liaukos (pvz., bronchų gleivinės liaukos), kurios išskiria didesnį kiekį gleivių per kanalus;
• specializuotos epitelinės ląstelės akių (ašarų plėvelė), burnos (seilės) ir gimdos kaklelio gleivinės ląstelės.

Gleivių gamyba reguliuojama nervų ir hormonų signalais — pavyzdžiui, uždegimas, infekcija ar dirginimas padidina gleivių sintezę ir išsiskyrimą. Kadangi gleivių liaukos yra egzokrininės liaukos, jos per kanalus perduoda sekretą į kūno paviršių ar ertmes.

Apsauginės ir kitos funkcijos

Gleivės atlieka daugybę svarbių funkcijų:

• fizinė barjerinė funkcija — gleivės sugaudo ir užlaiko daleles, dulkių daleles ir mikroorganizmus, neleidžia jiems tiesiogiai liestis prie epitelio;
• mikrobiologinė apsauga — gleivėse esantys antimikrobiniai fermentai, peptidai ir antikūnai (pvz., IgA) slopina bakterijų ir virusų dauginimąsi;
• mechaninis valymas — kvėpavimo takuose gleivės kartu su augančiomis blakstienėlėmis (mucociliarinis aparatas) nukelia užfiksuotas daleles į gerklę, kur jos nuryjamos ar iškosėjamos;
• lubrikacija — sumažina trintį tarp judančių paviršių (pvz., virškinamojo trakto sienelių, akių vokų, reprodukcinių takų);
• hidratacija ir apsauga nuo cheminių dirgiklių — virškinimo trakte gleivės apsaugo epitelį nuo druskos rūgščių ir virškinamųjų fermentų, o odos gleivės apsaugo nuo patogenų ir išdžiūvimo;
• komunikacija ir reprodukcija — kai kurios rūšys naudoja gleives signalams perduoti arba lytiniam atrankos procesui (pvz., gimdos kaklelio gleivės atlieka svarbų vaidmenį spermatozoidų praleidime ar sulaikymui pagal ciklą);
• judėjimas — sraigėms ir šliužams gleivės leidžia slinkti po paviršiumi, suteikia sukibimą ir elastingumą;
• biocheminės sąveikos — gleivės palaiko sveiką mikrobiomą (ypač žarnyne) ir gali reguliuoti mikroorganizmų ekosistemą ant epitelio.

Klinikinė reikšmė ir sutrikimai

Gleivių savybės gyvybiškai svarbios sveikatai, bet kai kurios ligos susijusios su jų pertekliais ar trūkumu:

• cistinė fibrozė — paveldima liga, kurioje gleivės tampa labai klampios ir tirštos, užkemša kvėpavimo takus ir sukelia lėtines infekcijas;
• lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) ir lėtinis bronchitas — padidėjęs gleivių kiekis bei sutrikęs jų valymas sukelia kosulį ir kvėpavimo sutrikimus;
• kseroftalmija ir sausa akis — sumažėjęs ašarų (gleivių sluoksnio) kiekis sukelia diskomfortą ir epitelio pažeidimus;
• sinusitai ir otitai — gleivinės uždegimas lemia užsikimšimus ir infekcijas;
• virškinamojo trakto ligos — gleivių sluoksnio sutrikimai gali padidinti jautrumą opoms ar infekcijoms, pvz., Helicobacter pylori poveikiui.

Medicina naudoja gleivių savybes diagnostikai (pavyzdžiui, išsiskiriamų skreplių analizė mikroorganizmams nustatyti) ir gydymui — taikomi mukolitikai (skaidantys gleives), hidracija, fizioterapija, kvėpavimo takų valymo priemonės ir specifiniai vaistai, skirti reguliuoti gleivių gamybą ar sudėtį.

Nežinduoliniai pavyzdžiai ir ekologinė reikšmė

Gleivės yra plačiai paplitęs reiškinys ir neapsiriboja tik žinduoliais:

• sraigės ir šliužai gamina gleives judėjimui, apsaugai nuo išdžiūvimo ir išlaikymo ant šlapių paviršių;
• varliagyviai turi apsauginį gleivių sluoksnį ant odos, kuriame dažnai yra antimikrobinių peptidų;
• žuvų gleivės ant kūno ir žiaunų apsaugo nuo parazitų ir bakterijų bei sumažina trintį vandenyje;
• kai kurie bestuburiai ir vabzdžiai naudoja gleives kaip spąstus, apsaugines plėveles ar drėkinimo priemones.

Tyrimai ir naujos kryptys

Moksliniai tyrimai nagrinėja gleivių molekulines savybes, jų vaidmenį infekcijų mechanizmuose ir galimybes taikyti gleives kaip vaistų nešiklius ar biologines medžiagas. Biotechnologijoje mukopolisacharidai ir mukoproteinai domina dėl jų gelio sudarymo savybių ir potencialo medicininiuose bei pramoniniuose pritaikymuose.

Apibendrinant, gleivės yra kompleksiškas, dinamiškas sekretas, kuris atlieka mechanines, chemines ir imunines funkcijas. Jos palaiko audinių vientisumą, padeda šalinti teršalus ir mikroorganizmus, suteikia mobilumo kai kuriems gyvūnams ir turi didelę reikšmę sveikatai bei ligoms.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra gleivės?

K: Kokios yra gleivių sudedamosios dalys?

K: Kokį vaidmenį gleivės atlieka gyvosiose būtybėse?

K: Kur gyvūnai gamina gleives?

K: Kaip gleivės patenka į paviršių?

K: Ar gleivėse yra fermentų ar imunoglobulinų?

K: Kokių organizmų gleivėse galime rasti gleivių?

Paieška pagal raidę