Krankliniai yra žandikaulių neturinčios jūrinės žuvys, priklausančios kranklinių (Cyclostomata) viršklasei ir Myxini klasei. Jos turi ilgesnį, angilio pavidalo kūną, be įprastinio kaulinio skeleto — egzistuoja tik kaukolę, sudarytą iš kremzlių, ir išlikusi notochorda; todėl morfologiškai jos skiriasi nuo daugumos kitų stuburinių.

Išvaizda ir anatomija

Krankliniai yra ilgi, slankiojančio kūno, paprastai 20–120 cm ilgio priklausomai nuo rūšies. Jie neturi žandikaulių, turi plėvelinę, ragėjančią liežuvį su dantytomis plokštelėmis, kuria graužia ir „nudrožia“ mėsgalą. Aplink burną yra keli barbeliai, skirti jutimui. Kūną dengia gleivinės ir daugybė gleivių liaukų: susidarius dideliam kiekiui gleivių, gyvūnas gali apsisaugoti nuo plėšrūnų ar užsikimšti žuvies erdvę.

Kranklinių kvėpavimo organai — žiaunos — gali būti skirtingo skaičiaus (dažniausiai 5–15 porų), o kraujotakai būdingi keli papildomi širdies raumenys (pvz., papildomi antriniai „širdžiai“ prilygstantys mazgai). Nugaros stuburo slankstelių stygos trūkumas (arba labai supaprastėjęs grudinas) yra viena priežasčių, kodėl ilgą laiką kilo diskusijos dėl jų priskyrimo stuburiniams.

Gyvenamoji aplinka ir mityba

Krankliniai yra grynai jūriniai gyvūnai, daugiausia gyvenantys giliavandenėse zonose, nors kai kurios rūšys randamos pakrantėse ir dugne. Jie yra tirštai prisitaikę gyventi ant dugno, dažnai slėpiasi po smėliu, dumblais ar grioviuose. Mityboje dauguma rūšių yra nekrofagai — jie suardo ir suėda negyvus ar sirgančius žuvų kūnus, kartais įsirausia į didelių žuvų ar istorijų kūnus ir minta iš vidaus. Taip pat gali aktyviai medžioti mažesnius gyvūnus.

Dauginimasis ir vystymasis

Kranklinių reprodukcija nėra visiškai išaiškinta visoms rūšims. Daugelyje rūšių aptinkami atskiri lyčiai, o kiaušiniai yra palyginti dideli, turintys daug geltonkės — tai leidžia spėti, kad vystymasis yra tiesioginis (be plačiai žinomos lervos stadijos), tačiau duomenų stokojama. Kai kurios rūšys deda kiaušinius ant dugno arba paslėpimuose.

Elgsena

Krankliniai pasižymi neįprasta apsaugos strategija — pakitus grėsmei jie išskiria didelius kiekius gleivių, kurie greitai užputoja vandenį ir gali užkimšti žiaunų ertmes aplinkiniams plėšrūnams. Jie taip pat sugeba susiriesti į mazgą savo kūnu, kad padėtų nusivalyti gleives nuo kūno ar suteiktų privalumą traukiant maistą iš kūno ertmių.

Taksonomija ir filogenija

Dėl konstrukcinių trūkumų — ypač stuburo trūkumo — daugelis mokslininkų ilgą laiką svarstė, ar Vertebrata pošeimiui reikėtų priskirti kranklinius. Pirminė, XIX a. klasifikacija siejo raganosius ir nykštukus su ciklostomais (istoriškai - Agnatha), manydama, kad tai seniausia išlikusi stuburinių gyvūnų klasė kartu su gnatostomais. Kitoje taksonominėje alternatyvoje buvo siūloma, kad žandikauliniai stuburiniai gyvūnai yra artimesni nykštukams nei raganosiams, todėl raganosiai kartais buvo laikomi atskira, žemiau esančia linija.

Naujausi molekulinės filogenetikos tyrimai, ypač DNR analizės, stipriai palaiko ciklostomų monofiletizmą — tai reiškia, kad raganosiai (Myxini) ir nykštukai (Petromyzontida) yra artimesni giminaičiai vienas kitam nei kuri nors iš šių linijų žandikauliniams stuburiniams. Todėl šie DNR įrodymai patvirtina pirminę schemą ir rodo, kad ciklostomos sudaro atskirą, seną stuburinių liniją.

Reikšmė ir saugumas

Krankliniai ekosistemose atlieka svarbų vaidmenį kaip nekrofagai, padėdami skaidyti organinę medžiagą. Dėl ilgalaikio giliai gyvenimo ir mažo žinomumo kai kurių rūšių populiacijos mažai ištirtos; todėl svarbu stebėti jų buveines ir kartais riboti žvejybos veiklą, kuri gali paveikti jų populiacijas netiesiogiai.

Apibendrinant: Myxini (krankliniai) — tai žandikaulių neturinčios, jūrinės, kremzlinės kaukolės ir išvystytų gleivių liaukų turinčios žuvys, kurių unikali anatomija ir elgsena daro jas įdomiomis studijų objektais gyvūnų evoliucijos ir morfologijos tyrimuose.