Varliagyviai yra varliagyvių (Amphibia) klasės atstovai. Gyvieji varlės (įskaitant rupūžes), salamandros (įskaitant tritonus) ir vikšrai. Tai šaltakraujai keturkojai stuburiniai gyvūnai.

Varliagyviai kiaušinius deda vandenyje, dažniausiai į putplasčio lizdą. Išsiritę jie virsta vandenyje gyvenančiais ir žiaunas turinčiais pulkeliais. Patelės virsta suaugėliais per procesą, vadinamą metamorfoze. Suaugę jie turi plaučius, kuriais kvėpuoja vietoj žiaunų, ir kojas. Suaugę varliagyviai deguonį taip pat įsisavina oda, o kai kurios salamandrų rūšys neturi plaučių.

Pirmieji varliagyviai išsivystė devono amfibijos amfibijos amfibijos amfibijos išsivystė iš žuvų, kurios turėjo į kojas panašius pelekus su skaitmenimis. Jos galėjo šliaužti jūros dugnu. Kai kuriems jų buvo išsivystę primityvūs plaučiai, padedantys kvėpuoti oru, kai sustingusiuose devono pelkių baseinuose trūko deguonies. Jie taip pat galėjo naudotis stipriais pelekais, kad prireikus galėtų išlipti iš vandens į sausumą.

Dešimtis milijonų metų (karbono ir ankstyvojo permo laikotarpiu) varliagyviai buvo pagrindiniai sausumos plėšrūnai, ypač žemai esančiose tropinių upių sistemose. Sausesnėse sąlygose jos buvo ne tokios veiksmingos, ir sausumoje palaipsniui įsigalėjo žinduolių ir roplių protėviai (sinapsidai ir sauropsidai). Jie dėjo kleidėjo kiaušinius, kurie turėjo kietą lukštą ir galėjo būti dedami ne vandenyje. Dauguma ankstyvųjų didžiųjų varliagyvių išnyko triaso periode; kelios išgyveno iki apatinės kreidos.

Vienintelės šiandien gyvenančios amfibijos yra Lissamphibia. Tai Anura (varlės ir rupūžės), Caudata (salamandros ir tritonai) ir Gymnophiona (raganosiai). Visos jos yra gana mažos, palyginti su žinduoliais ar ropliais. Mažiausia pasaulyje varlė ir stuburinis yra Naujosios Gvinėjos varlė (Paedophryne amauensis). Didžiausia varliagyvė yra Kinijos milžiniška salamandra (Andrias davidianus).

Varliagyviai aptinkami visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą, ir yra apie 5565 skirtingų rūšių: 88 % jų priklauso Anura. Rūšių skaičiumi jos yra sėkmingesnės už žinduolius, nors užima mažesnį buveinių spektrą. Tačiau teigiama, kad varliagyvių populiacijos mažėja visame pasaulyje. Todėl jų išsaugojimas yra svarbus rūpestis.

Morfologija ir fiziologija

Varliagyviai turi keletą būdingų savybių: plona, drėgna ir dažnai plika oda be žvynų, trijų kamerų širdis (dvi prieširdžiai ir viena skilvelė daugumai rūšių), bei pritaikymai tiek vandenyje, tiek sausumoje gyvenimui. Daugelyje rūšių oda aktyviai dalyvauja kvėpavime ir garina drėgmę; kai kurios rūšys papildomai kvėpuoja per plaučius arba per burnos gleivinę. Oda taip pat gamina gleives ir kartais nuodus, kurie saugo nuo plėšrūnų ir mikroorganizmų.

Gyvenimo ciklas ir dauginimasis

Dauguma varliagyvių turi sudėtingą gyvenimo ciklą su dviguba stadija: vandens ikrų stadija ir dažnai kvėpavimo aparato persiformavimas (metamorfozė). Ikrai vystosi į lervas (dažnai vadinamus varliukais ar pulkeliais), kurios kvėpuoja žiaunomis ir gyvena vandenyje. Per metamorfozę jų kūnas persitvarko — atsiranda kojos, plaučiai ir vyrauja sausumos režimas. Tačiau yra daug išimčių: kai kurios rūšys deda kiaušinius ant žemės, kiti rūšių jaunikliai vystosi visiškai be laisvai plaukiojančios lervų stadijos (direktinis vystymasis), o kai kurios salamandrų rūšys yra visiškai terestrinės arba viviparinės.

Evoliucija — trumpas apžvalginis paaiškėjimas

Pirmieji varliagyviai kilo iš žuvų keturkojų protėvių devono periodo metu. Šie senoviniai organizmai turėjo priekiniais ir užpakaliniais pelekų panašius pagrindus, leidusius laikinai judėti sausumoje. Ilgainiui įvyko įvairūs specializacijos variantai: vieni linijai liko artimi vandeniui, kiti prisitaikė prie sausumos. Kai kurių senovinių varliagyvių grupių vietą pakeitė roplių ir žinduolių protėviai, kurie pagaliau tapo dominuojančiais sausumos gyvūnais. Šiuolaikinės amfibijų grupės sudaro tik dalį senovinių grupių įvairovės; vienintelės išlikusios šių laikų linijos yra Lissamphibia.

Klasifikacija ir pavyzdinės rūšys

  • Anura — varlės ir rupūžės: sudaro didžiąją dalį amfibijų rūšių, pasižymi stipriomis užpakalinėmis kojomis šuoliams ir dažnu garsų (kvėpavimo bei poravimosi) naudojimu.
  • Caudata — salamandros ir tritonai: dažnai turi ilgą uodegą ir gyvena tiek vandenyje, tiek sausumoje; daugelis gali regeneruoti prarastas galūnes.
  • Gymnophiona — raganosiai (beakių amfibijų grupė): dažniausiai giliai žemėje gyvenantys, mazguoti kūnai primena sliekus arba mažas gyvates.

Buveinės ir ekologinė reikšmė

Varliagyviai gyvena įvairiuose biotopuose: tropinių miškų drėgnose zonose, upėse, ežeruose, pelkėse, tačiau taip pat ir sausose pievose, alpinėse zonomis ar net miesto aplinkoje. Jie atlieka svarbų vaidmenį: kontroliuoja vabzdžių populiacijas, yra maisto šaltinis daugybei plėšrūnų ir dalyvauja maisto grandinėse bei maistinių medžiagų cikluose ekosistemose.

Grėsmės varliagyviams

Per pastaruosius dešimtis metų varliagyvių populiacijos smarkiai mažėjo visame pasaulyje. Pagrindinės grėsmės:

  • Buveinių nykimas ir degradacija — drenažas, žemės ūkis, miškų kirtimas ir urbanizacija.
  • Užkrečiamos ligos — ypač chytrid grybai (Batrachochytrium dendrobatidis ir B. salamandrivorans), kurie sukėlė masinį populiacijų mažėjimą ir išnykimus.
  • Tarša — pesticidai, sunkiųjų metalų ir cheminių medžiagų nuotėkis keičia vandenų kokybę ir sukelia vystymosi sutrikimus.
  • Klimato kaita — keičia kritulių modelius ir temperatūras, įtakoja dauginimosi sezono sąlygas ir mažina tinkamų buveinių plotus.
  • Invazinės rūšys — introdukuoti plėšrūnai, konkurentai ar parazitai gali naikinti vietines populiacijas.

Išsaugojimas ir priemonės

Siekiant išsaugoti varliagyvius, taikomi šie pagrindiniai veiklos būdai:

  • Buveinių saugojimas ir atkūrimas, įskaitant vandens telkinių apsaugą ir migracijos koridorių palaikymą.
  • Ligų stebėsena ir prevencija — testavimas, karantinavimas, biobioapsaugos priemonės ir tyrimai dėl gydymo galimybių.
  • Kalbos ir visuomenės švietimas apie varliagyvių svarbą ekosistemoms ir apie pavojus (pvz., nenaudoti pesticidų arti vandens telkinių).
  • Kritinių rūšių nelaisvės veisimo programos ir reintrodukcijos, vykdomos griežtai kontroliuojamomis sąlygomis.
  • Tarptautinė teisė ir nacionalinės apsaugos priemonės — rezervatų steigimas, prekybos ribojimai ir įtraukimas į raudonąsias sąrašas (pvz., IUCN).

Kaip galima padėti?

  • Saugokite vietinius vandens telkinius ir aplink juos esančias drėgnas zonas.
  • Venkite cheminių medžiagų naudojimo netoli buveinių; skatinkite natūralius žemės tvarkymo būdus.
  • Praneškite apie neįprastą varliagyvių mirtingumą ar ligų protrūkius vietos gamtosauginėms institucijoms.
  • Rinkitės produktus ir palaikykite organizacijas, dirbančias su laukinės gamtos apsauga ir tyrimais.

Pastaba: moksliniai duomenys apie rūšių skaičių ir išlikimo statusus nuolat atnaujinami — šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 8 000 apibūdintų amfibijų rūšių, o jų įvairovė ir išlikimo perspektyvos labai priklauso nuo to, kaip greitai ir efektyviai bus įgyvendintos apsaugos priemonės.