Varliagyviai

Gyvosios amfibijos

• Anura: varlės (įskaitant rupūžes)
• Caudata: Salamandros (įskaitant tritonus)
• Gymnophiona: varliagyviai be kojų, panašūs į sliekus ar gyvates.

Adaptacijos

Kvėpavimas

Varliagyviai mėgsta gyventi prie gėlo vandens šiltuoju metų laiku. Taip pat yra rūšių, gyvenančių miškuose, dykumose ir arktinėmis sąlygomis. Suaugusios varliagyvės naudoja plaučius, taip pat deguonies gauna per odą, jei tik ji drėgna.

Gynyba

Varliagyviai gali būti maskuojami ruda ir žalia spalvomis, o jei taip, jie yra paukščių ir roplių grobis. Jų spalva suteikia jiems maskuotę, kuri yra pagrindinė jų gynybinė priemonė.

Taip pat daugelis kitų varliagyvių turi toksišką odą, kuri kenkia plėšrūnams. Jų maistas yra nuodingas. Tai svarbi gynyba nuo plėšrūnų. Su tuo susijęs ir įspėjamasis nuspalvinimas. Jie gali būti ryškių raudonų, juodų ir geltonų spalvų. Šiurkščiaplaukių tritonų ir garnių tyrimai rodo, kad tai tipiškas koevoliucijos atvejis. Kai jie gyvena toje pačioje teritorijoje, tritonai tampa vis nuodingesni, o gyvatės įgyja didesnį atsparumą nuodams.

Žvilgsnis

Varliagyviai turi spalvinį regėjimą ir aiškaus matymo gylį. Jos taip pat turi akių vokus, liaukas ir kanalus, kurie palaiko akių drėgmę. Tai prisitaikymas gyventi sausumoje: varliagyviai buvo pirmieji stuburiniai, turintys šias savybes.

Plėtra

Kai kurie varliagyviai, pavyzdžiui, paprastasis kuokis, kiaušinius deda ne vandenyje (šiuo atveju - ant palmių lapų). Kiaušiniai tiesiogiai virsta suaugusiomis varlėmis, aplenkdami lėliukės stadiją. Kitų varlių, pavyzdžiui, dumblinių lėliukių ir olmų, vystymasis vyksta kitaip. Vykstant procesui, vadinamam neotenija, jos tampa lytiškai išsivysčiusiais pėdsekiais ir toliau gyvena vandenyje su žiaunomis.

Anura

Anura būriui priklauso varlės ir rupūžės. Esminio skirtumo tarp varlių ir rupūžių nėra. Varlių kūnas trumpas, jų pirštai - tinkliniai, akys išsikišusios, liežuvis šakotas, o uodegos nėra. Jos yra išskirtinės šuolininkės: daugelis jų savybių, ypač ilgos ir galingos kojos, yra prisitaikiusios, kad geriau šokinėtų. Jie dažnai gyvena pusiau vandens telkiniuose arba apgyvendinti drėgnose vietovėse.

Varlės ir rupūžės dažnai skirstomos pagal išvaizdą. Rupūžų karpyta oda yra prisitaikiusi gaminti nuodingas gleives. Be šių liaukų, jų oda yra sausa, ir tai yra prisitaikymas prie sausesnių buveinių. Šie požymiai išsivystė keletą kartų nepriklausomai vienas nuo kito - tai konvergentinė evoliucija. Šis skirtumas neturi taksonominio pagrindo. Vienintelė šeima, kuriai išimtinai suteiktas bendrinis pavadinimas "rupūžės", yra Bufonidae ("tikrosios rupūžės"), tačiau daugelis kitų šeimų rūšių paprastai vadinamos "rupūžėmis".

Varlių, tokių kaip ši valgomoji varlė, oda yra lygi (minkšta), drėgna.


Ši Teksaso rupūžė turi šiurkščią (kietą) sausą odą

Caudata

Caudata būriui priklauso salamandros.

Nykštukai - tai salamandros, kurios net ir suaugusios visą gyvenimą praleidžia vandenyje. Jos priskiriamos Salamandridae šeimos Pleurodelinae pošeimiui.

Skirtingų rūšių salamandrų kvėpavimas skiriasi. Rūšys, neturinčios plaučių, kvėpuoja žiaunomis. Dažniausiai tai išorinės žiaunos, matomos kaip kuokštai abiejose galvos pusėse. Kai kurios sausumos salamandros turi plaučius, kurie naudojami kvėpavimui, tačiau jie yra paprasti ir panašūs į maišelius, kitaip nei sudėtingesni žinduolių organai. Daugelis rūšių, pavyzdžiui, Olm, suaugusios turi ir plaučius, ir žiaunas.

Kai kurios sausumos gyvūnų rūšys neturi nei plaučių, nei žiaunų ir dujų apykaitą vykdo per odą. Net kai kurios rūšys, turinčios plaučius, taip pat kvėpuoja per odą.

Salamandrų oda išskiria gleives. Jos padeda išlaikyti drėgmę sausumoje, palaiko druskų balansą vandenyje ir tepa plaukimo metu. Salamandros taip pat išskiria nuodus iš odoje esančių liaukų, o kai kurios papildomai turi odos liaukas, išskiriančias poravimosi feromonus.

Aksolotlai, priklausantys Ambystoma (arba kirmėlių) genčiai, yra neoteniniai varliagyviai. Tai reiškia, kad jie pasiekia lytinę brandą ir dauginasi dar būdami lervos pavidalo.

Gynybos mechanizmai

Dauguma salamandrų ir tritonų turi tam tikrą apsaugą nuo plėšrūnų, dažniausiai nuodus, dėl kurių jų neįmanoma suvalgyti. Jų ryškios spalvos yra įspėjamoji spalva. Jei jos maskuojasi, vadinasi, greičiausiai jų neapsaugo toksinas.

Antroji gynybos linija - numesti uodegą, kuri gali vėl užaugti. Uodega šiek tiek virpa, vilioja plėšrūną, o dalykinė salamandros dalis pasišalina.

Kitos savybės

Yra daugiau kaip 350 beplaukių salamandrų. Dauguma jų yra sausumos gyvūnai, aktyvūs dieną. Beplaukės salamandros gali bendrauti nosimi. ^p168 Lieknosios salamandros aptinkamos Ramiojo vandenyno pakrantėje. Kartais jos vadinamos "kirmėlaitėmis salamandromis". Taip yra todėl, kad jų kūnas plonesnis (liesesnis) nei daugumos salamandrų. ^p182 Paliestos lieknosios salamandros pašoka ant žemės ir pabėga.

Šios ugninės salamandros kūną puošia geltoni ir juodi dryžiai - tipiška įspėjamoji spalva.


Kinų ugniniai tritonai turi raudonus dryžius ant priekinės kūno dalies, kuriuos gali iškelti, kai yra užpuolami. Tai taip pat yra įspėjamoji spalva.

Gymnophiona

Gymnophiona būriui priklauso raganosiai. Tai ilgi, cilindro formos gyvūnai be galūnių, panašūs į gyvates ar kirminus. Jų oda turi apskritas raukšles, didinančias jų panašumą į sliekų segmentus. Kai kurie jų yra vandens gyvūnai, tačiau dauguma gyvena po žeme iškastuose urvuose. Daugelis raganosių atsiveda gyvus jauniklius, o tų gyvūnų, kurie to nedaro, kiaušinėliai prieš išsiritant gali patirti metamorfozę. Ceccilianai aptinkami atogrąžų Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Egzistuoja 171 rūšis.

Jie yra varliagyviai. Tai reiškia, kad jie kasasi drėgnoje dirvoje kaip kirmėlės. Jų galvos yra stiprios ir turi kaulus, kurie padeda jiems kasti. ^p7 Kadangi kaukolės turi daug slankstelių, jos gali lengvai lankstytis.

Bedomo raganosiai, kaip ir visi kiti raganosiai, neturi kojų ar galūnių.

Reprodukcija

Varliagyviai yra vieninteliai stuburiniai gyvūnai, kurie patiria metamorfozę. Tai reiškia, kad jų jaunikliai atrodo kitaip nei suaugę. ^p8 Varliagyviai paprastai dauginasi nuo ankstyvo pavasario iki vasaros pabaigos, nors kai kurie dauginasi žiemą ir rudenį. ^p156 Dauguma varlių ir rupūžių, pavyzdžiui, paprastojivarlė (Rana temporalis), daugintis susirenka didelėmis grupėmis į tvenkinius, upes, pelkes ir ežerus. ^p10 Varlių ir rupūžių patinai gali krykštauti, kad priviliotų patelę. Kai varlės patelė išsirenka partnerį, patinas užšoka ant jos. Jie plaukia kartu, kai ji deda kiaušinius į vandenį. ^p7 Kartais patinai kovoja, kad susiporuotų su patele. ^p7 Varlės gali sudėti nuo 100 iki 60 000 kiaušinių viename būryje. Tai vadinama "varlių mailiumi".

Pagrindinė varliagyvių savybė yra ta, kad jų dauginimasis vienaip ar kitaip susijęs su vandeniu. Taip yra todėl, kad jų kiaušinėliai, nors ir padengti drebučiais, negali ilgai išsilaikyti sausoje aplinkoje.

Kiaušiniai

Dauguma varliagyvių patelių deda kiaušinius į vandenį. Patinai išleidžia spermą, kad juos apvaisintų. Kiaušiniai dedami po vieną arba grupėmis. Kiaušinėlių partijos gali atrodyti kaip ilga grandinė arba putų kamuolys. Kiaušinėlius jos gali apvynioti aplink vandenyje esančius augalus. Taip jos elgiasi, kad kiaušiniai nenuplauktų. ^p8.

Medinės varlės paprastai deda kiaušinius ant lapų lietaus vandens telkinyje. Bulių varlės, pavyzdžiui, amerikinių ir afrikinių bulių patinai, būna su savo jaunikliais ir saugo juos nuo plėšrūnų. Jos taip pat perkelia savo pulkelius, nosimi kasdamos kanalą į kitą vietą, kur yra daugiau vandens. ^p9 Jos tai daro, kad jų pulkeliai neišdžiūtų. Dauguma varliagyvių palieka savo kiaušinėlius, kad patys jais pasirūpintų. Žuvys ir kiti gyvūnai suėda didžiąją dalį jų kiaušinėlių. Rupūžės maitintojos patinai kiaušinius nešioja ant nugaros. Kai jie būna pasiruošę išsiritimui, rupūžė grįžta į vandenį ir juos paleidžia. ^{p10 psl.}

Patelės

Išsiritę jaunikliai neturi plaučių, o turi žiaunas. Kadangi žiaunų paviršiaus plotas yra didelis, jomis naudodamiesi pulkeliai gali gauti daugiau deguonies. Jaunų pempių žiaunos yra atviros. Kai jie užauga, žiaunas uždengia oda. ^p6 Išsiritę pulkeliai nuolat maitinasi. Patelės ėda tai, kas liko iš kiaušinių, paprastai tai būna pirmasis jų maistas. ^{p8 p8}

Varlių, rupūžių ir tritonų pulkeliai minta augalais, pavyzdžiui, dumbliais ir tvenkinių žliūgėmis, arba filtruojamuoju pašaru. Kai paauga, jie gali pradėti maitintis smulkiais vandenyje esančiais gyvūnais. Salamandrų ir surinaminių rupūžių pulkeliai visą pulkelio stadiją yra mėsėdžiai. ^p9 Surinaminių rupūžių pulkeliai yra labai agresyvūs. Jie ėda kitus pulkelius, jei niekur neranda maisto. Ropinių rupūžių kiaušiniai išsirita per tris dienas. Jų pulkeliai metamorfozę baigia per šešias-aštuonias dienas. Taip yra todėl, kad rupūžės deda kiaušinius tose vietose, kur greitai išdžius vanduo. ^p13

Varlių ir rupūžių jaunikliai pirmiausia pradeda auginti užpakalines kojas. Po kelių savaičių joms pradeda augti priekinės kojos. Kai pulkeliams užauga galūnės, jie vadinami varlytėmis. Taip yra todėl, kad jie atrodo kaip mažesnė suaugusių varlių ir rupūžių versija. Išaugus priekinėms galūnėms, guminukams taip pat pradeda augti stuburas. Po to padidėja jų burna ir labiau išsikiša akys. Kai pulkeliams užauga rankos, jų uodegos toliau trumpėja, kol iš jų nieko nelieka. ^{11 psl.}

Poruojasi Hylarana aurantiaca pora


Varlių kiaušinėliai vadinami "varlių kiaušinėliais"


Kai kurios varliagyvės deda labai aiškius kiaušinius. Dėl to lengva stebėti, kaip kiaušinėlyje auga pulkelis.


Šis oranžinės varlės pulkelis turi tik galvą ir uodegą. Po poros savaičių jai užaugs galinės kojos ir priekinės rankos. Tuomet ji neteks uodegos ir taps jauna varle.

Buveinės

Upeliuose gyvena salamandros ir tritonai. Salamandrų galima rasti supuvusiuose rąstuose, skylėse arba drėgnose požeminėse vietose, pavyzdžiui, po lapais. Tinklinės salamandros gyvena buveinėse, kuriose yra daug akmenų. Jos mėgsta slėptis po uolomis ir akmenimis. Uodeguotosios varlės mėgsta gyventi šalto vandens buveinėse. Savo buveinėse varliagyviai mėgsta gyventi ten, kur yra daug vietų pasislėpti. Tai - netoliese esantys nedideli medžiai, rąstai ir augalai. Būdamos po vandeniu jos mėgsta slėptis prie vandens augalų ir akmenų. Medinės ir strėliukės varlės mėgsta gyventi miškuose ant medžių, augalų ir ant žemės po lapais.

Kai kurios varliagyvės gyvena dykumoje arba Arktyje.Dykumų varlytės gyvena dykumoje. Jos aktyvios tik naktį, kai temperatūra daug žemesnė. Dykumoje retai lyja, todėl dykumų varlės, norėdamos išlaikyti vėsą, užsikasa. Kad nesušlaptų, jos naudoja savo gleives. Jomis jos ištepa visą savo kūną. Gleivės sukietėja, kad jų gaminamas vanduo neišsisklaidytų. Tai padariusi dykumų varlė liks kokone ir nejudės. Taip jos išbus nuo kelių mėnesių iki metų, kol prasidės lietus. Dykumų varlės ir rupūžės greičiau netenka vandens. Rupūžės spjauna ant žemės. Tai padariusios, jos atsiguls ant jos. Jų kūnai įsiurbs vandens. Jų kūnas plonas ir turi daug kraujagyslių, tai padeda joms per odą pasisavinti vandenį. Kalifornijos tritonai gali išgyventi gaisrą, nes ant kūno išsklaido gleives.

Arktinės varlės, tokios kaip miškinė varlė, pelkinė varlė ir paprastoji varlė, ilgą laiką turi gyventi esant žemai temperatūrai. Jos tūno vietose, kur gali susisupti į kokoną. Kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, varliagyviai turi turėti vandens, kad išgyventų. Tačiau varliagyviams reikia gėlo vandens. Kai kurios varlės, pavyzdžiui, varlės burundukai, gali laikyti vandenį savo pūslėse. Tai leidžia joms likti po žeme ir neišdžiūti. Krabais mintančios varlės gyvena prie šiek tiek sūraus vandens. Jos minta sūriaisiais krabais. Toršerinės salamandros gyvena šaltuose vandenyse. Dėl to jų plaučiai trumpesni. Trumpi plaučiai padeda joms lengvai plūduriuoti.

Platinimas

Varliagyviai paplitę visame pasaulyje, nors jų paplitimą riboja tai, kad dauginimuisi reikia drėgnų ar vandeningų buveinių.

Dauguma varlių mėgsta leisti laiką vandenyje, slėpdamosi prie vandens augalų.


Šis alpinis tritonas šildosi ant uolos. Jis taip elgiasi norėdamas gauti šilumos iš saulės

Anatomija

Odos

Daugelio varliagyvių odoje yra išskyrų, dėl kurių jie tampa nuodingi. Jos pačios toksinų negamina. Toksinų jie gauna iš to, kuo minta. Jie minta vabzdžiais, esančiais jų gyvenamojoje aplinkoje. Šie vabzdžiai nuodų gauna iš augalų. Toksino aptikta vabaluose. Tai reiškia, kad jie greičiausiai yra varliagyviams randamų nuodų priežastis. Nelaisvėje varliagyviai negamina batrachotoksino, o tai reiškia, kad juos liesti nėra kenksminga. Amerikos indėnų gentis komechingonai medžioklėje naudojo strėlinių varlių toksinus.

Taricha genties tritonai turi neurotoksino - tetrodotoksino - nuodų. Mokslininkai mano, kad tritonų toksinus sukelia Pseudoalteromonas, Pseudomonas ir Vibrio genčių bakterijos. Dėl šios priežasties tritonai neturi daug plėšrūnų. Tačiau kai kurios gyvatės rūšys yra išsiugdžiusios atsparumą. Tai reiškia, kad jos gali ėsti tritonus, o toksinas joms nepakenkia. Tai koevoliucijos atvejis.

Pojūčiai ir skeleto sistema

Varliagyvių akys turi vokus, liaukas ir kanalus. Jie gerai mato spalvas Cezario akys yra mažos ir tamsios. Dauguma jų yra akli. Dauguma varliagyvių turi gerą uoslę, net ir po vandeniu.

Varliagyvių skeleto sistema panaši į kitų keturkojų gyvūnų. Jie turi stuburą, krūtinės ląstą, ilgus kaulus, tokius kaip žastikaulis ir šlaunikaulis. Jie taip pat turi trumpus kaulus, pavyzdžiui, pirštakaulius, dilbius ir pėdikaulius. Dauguma varliagyvių turi keturias galūnes, išskyrus raganosius. Varliagyvių kaulai yra tuščiaviduriai ir mažai sveria.

Šios nuodingosios varlės oda yra mėlyna. Tokia spalva įspėja gyvūnus, kad jos yra nuodingos.


Dauguma varliagyvių turi gerą uoslę. Jų akys turi spalvą ir aiškų regėjimą

Dieta

Varliagyviai yra plėšrūs gyvūnai. Jie dažniausiai minta gyvais bestuburiais ir gyvūnais, kurie juda ne per greitai. Tai vikšrai, sliekai, vėžiai, vandens vabalai, sraigės ir drakono musės lervos. ^p667 Daugelis varliagyvių grobiui gaudyti naudoja lipnius liežuvius. Jos praryja visą gyvūną, bet gali jį tik šiek tiek kramtyti, kad šis patektų į gerklę. Ranidae šeimos ir Ceratophrys genties varliagyviai ėda beveik viską, kas telpa į burną. ^p668 Tai graužikai, paukščiai, antys, mažos žuvys ir smulkūs žinduoliai. Dauguma varlių yra kanibalistės ir ėda viena kitą, jei maisto nėra kur rasti. Kai kurios varliagyvės net suėda savo pačių pėdsekius ir kiaušinius, jei nėra maisto.

Maitinimas nelaisvėje

Nelaisvėje naminėms varlėms duodama vikšrų, kirminų, mažų žuvų, graužikų ir vaisinių muselių. Suaugusios varliagyvės gali padėti sumažinti uodų populiaciją, nes suėda didžiąją dalį jų lervų.

Vikšrai minta sliekais, termitais ir vabalų lervomis, taip pat mažais driežais. ^p31 Vikšrai, ieškodami maisto, pasikliauja savo kvapu. Jie mėgsta ėsti sliekus ir randa juos, užuodę jų cheminius signalus. Salamandros ir tritonai minta daugybe įvairių rūšių sliekų. Tarp jų yra kraujo kirminų ir sliekų. Jos gali maitintis mažomis žuvytėmis, pavyzdžiui, auksinėmis žuvelėmis, riebiagalviais sliekais ir gupijomis. Salamandros taip pat minta vikšrais ir pinkomis - žiurkių jaunikliais. ^p771

Varliagyviai yra plėšrūs gyvūnai. Jei neranda maisto, jie ėda vieni kitus.

Išsaugojimas

Varliagyvių populiacija mažėja visose pasaulio vietose. Mokslininkai teigia, kad varliagyvių populiacijos mažėjimas yra viena didžiausių grėsmių pasaulio biologinei įvairovei. Manoma, kad tai lemia kelios priežastys. Tarp jų - buveinių naikinimas, pernelyg intensyvus naudojimas, tarša, introdukuotos rūšys, klimato kaita, ozono sluoksnio nykimas ir tokios ligos kaip chitridiomikozė. Ultravioletinė spinduliuotė pažeidžia varliagyvių odą, akis ir kiaušinius. Tačiau varliagyvių populiacijos mažėjimo priežastys vis dar nesuprantamos.

Varliagyvių išsaugojimo veiksmų planas (ACAP) paskelbė pasaulinę varliagyvių populiacijos išsaugojimo strategiją. Ją parengė daugiau kaip 80 pirmaujančių ekspertų. Pasaulio gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) varliagyvių specialistų grupė rengia kitą pasaulinę strategiją, skirtą varliagyvių populiacijoms padėti. Organizacija "The Amphibian Ark" (AA) sukurta siekiant padėti visuomenei sužinoti apie varliagyvių populiacijų mažėjimą. Jie bendradarbiauja su zoologijos sodais ir akvariumais visame pasaulyje. Jie stengiasi paskatinti juos kurti natūralias buveines nykstančioms varliagyvėms. Kitas projektas - Panamos varliagyvių gelbėjimo ir išsaugojimo projektas (Panama Amphibian Rescue and Conservation Project, PARCP), kuris stengiasi skleisti informaciją apie chiridiomikozę. Ši liga plinta rytinėje Panamos dalyje ir kelia grėsmę visoms ten gyvenančioms varliagyvėms.

2008 m. sausio 21 d. Evoliuciškai išskirtiniai ir globaliai nykstantys (EDGE) paskelbė pareiškimą visuomenei. Jį sukūrė Helen Meredith, kuri nustatė labiausiai nykstančias gamtos rūšis. Meredith aiškina, kad 85 proc. iš 100-o nykstančių varliagyvių sąraše esančių varliagyvių nesulaukia beveik jokio dėmesio jų apsaugai.

Monteverdės (Kosta Rika) auksinė rupūžė paskutinį kartą buvo pastebėta 1989 m.

Naudojimas žmonėms

Kaip maistas

Bulių kojelės yra maisto šaltinis pietų JAV ir vidurio vakarų JAV. Žmonės bulius medžioja naktimis prie upių. Bulių kojos verdamos, o jų nugaros kepamos. ^p9 Kinijoje bulius pardavinėjami gyvi, kad būtų galima juos valgyti. Tačiau vėliau jos verdamos negyvos su daržovėmis. Kalifornijos valstijoje žmonės, norėdami gaudyti bulius maistui, turi turėti licenciją. ^p256 Mokyklose per biologijos pamokas bulius skrodžia. Paprastai tai daroma gimnazijoje. ^p85 Skrodimas - tai metodas, kuriuo mokiniai mokomi bulių anatomijos. ^p85 Kinijoje maistui medžiojami imperatoriškieji tritonai. Ten jos taip pat naudojamos medicinoje. Varlės burundukai sugeba išlaikyti vandenį šlapimo pūslėje, dėl to vietiniai australai jas naudoja vandeniui gerti. ^{p13 psl.}

Kaip naminiai gyvūnai

Varliagyviai taip pat laikomi kaip naminiai gyvūnai. ^p4 Jie laikomi akvariumuose arba terariumuose. Terariumas - tai talpykla, kurios viena pusė papuošta augalais ir dirvožemiu. Kitoje pusėje yra vanduo. Daugumai varliagyvių reikėtų vienos vietos žemei, o kitos - vandeniui. ^p8 Kiekvienai varliagyvių rūšiai reikėtų pasirūpinti specialiais poreikiais. Pusiau vandens varliagyviams reikia ir sausumos, ir vandens, padalytų į talpyklą. Tropinėms varlėms terariumuose reikėtų rūko ir didelės drėgmės. ^p7 Vanduo varliagyviams turi būti chloruotas. Vandentiekio vandenyje esantis chloras gali pražudyti varliagyvius. Kai kurios amfibijos populiarūs egzotiniai naminiai gyvūnai, jų galima rasti gyvūnų parduotuvėse, kuriose prekiaujama ropliais. ^{22 psl.}

Kinijos prekybos centre parduodamos gyvos varlės.

Susiję puslapiai

• Varliagyvių sąrašas
• Varlės kaip naminiai gyvūnėliai