Įspėjamoji spalva
Gyvūnai, kurie yra pavojingi arba netinkami valgyti, paprastai apie tai praneša. Tai vadinama įspėjamąja spalva arba aposematizmu. Tai visiškai priešinga maskuotei. Įspėjamosios spalvos paprastai būna raudonos, geltonos, juodos ir baltos spalvų deriniai.
1889 m. britų gamtininkas Alfredas Russelas Wallace'as tai paaiškino taip:
"Minėti gyvūnai turi mirtinų ginklų, tokių kaip įgėlimai ar nuodingi kandžiai, arba yra nevalgomi, todėl yra tokie nemalonūs įprastiems savo rūšies priešams, kad niekada nėra puolami, kai žinomos jų ypatingos galios ar savybės.
Todėl svarbu, kad jie nebūtų painiojami su beginkliais ar valgomais gyvūnais..., nes jie gali patirti sužalojimų ar net žūti, kol priešai sužinos apie jų puolimo pavojingumą ar nenaudingumą. Jiems reikia kokio nors signalo ar pavojaus vėliavos, kuri įspėtų būsimus priešus..."
Wallace'as numatė, kad paukščiai ir kiti plėšrūnai atmes į akis krintantį grobį ir priims paslaptingą grobį. Vėlesni pranešimai tai patvirtino.
Įspėjamųjų spalvų gyvūnai juda lėtai ir yra matomi. Vangumas ir eksponavimas padeda reklamuoti jų gynybą. Kartu su spalva ir elgesiu dažnai sklinda ir nemalonus jų cheminių ginklų kvapas. Nuodingi vikšrai dažnai turi storas, odines odeles, kurios padeda jiems atsispirti jauniems paukščiams, atliekantiems "bandymą". Paukščiui paėmus kėkštą, iš specialių liaukų ant nugaros išsiskiria bjaurus skystis. Vikšras (ar kita lerva) dažnai išgyvena tokį puolimą, o jaunas paukštis gauna pamoką, kurios niekada nepamirš. Apskritai plėšrūnas yra gerai įspėjamas. Bandymai rodo, kad įspėjamosios spalvos tikrai atbaido plėšrūnus.
Kai kurie pavieniai gyvūnai žus arba bus pažeisti, o paukščiai ar žinduoliai per ataką sužinos apie ryšį tarp spalvos ir skonio. Tačiau jei įspėjimas kainuoja mažiau nei pasislėpimas, gyvūnui tai naudinga. O reklaminiai požymiai, pavyzdžiui, spalvos, gali atlikti ir kitas funkcijas. Pavyzdžiui, raštai gali padėti atpažinti porą rūšies viduje.
Įspėjamoji spalva yra dviejų skirtingų mimikrijos rūšių - Miulerio mimikrijos ir Bateso mimikrijos - pagrindas.
Nors ir labai ryškus, tai nėra įspėjamoji spalva. Tai driežo Agama sinaita patinas, Jordanija, netoli Raudonosios jūros. Rujos metu patinas nusidažo ryškiai mėlyna spalva, kad priviliotų pateles. Todėl jo spalva yra antrinis lytinis požymis.
Oophaga pumilio , nuodingos smailiasnukės varlės, sudėtyje yra daug alkaloidų, kurie atbaido plėšrūnus.
Aposeminio pienių vabalo, Lygaeus kalmii, grobuoniškos nimfos: laikydamosi drauge jos tampa labiau pastebimos
Neidentifikuota medinė varlė iš Kongo su įspėjamuoju nuspalvinimu. Be abejo, ji nuodinga
Labai nuodingas didysis mėlynasis aštuonkojis (Hapalochlaena lunulata)
Skunkas yra žinduolių aposematizmo pavyzdys.
Purpurinis dėmėtasis drugys: jo spalvos funkcija nėra žinoma, galbūt aposeminė. Užpakaliniai sparnai yra kitokie ir įprastesni.
Atsparumas toksinams
Yra nemažai plėšrūnų, kurie minta toksiškais gyvūnais. Ištirti atvejai rodo, kad už santykinį imunitetą toksinui tenka sumokėti tam tikrą kainą.
Šiurkščiavilnis tritonas yra nuodingas, o įspėjamąją spalvą parodo rodydamas pilvą. Didžiojoje tritono paplitimo arealo dalyje toksinui yra atspari paprastoji gyvatė (Thamnophis sirtalis). Keliose populiacijose šios gyvatės sėkmingai medžioja tritonus. Toksinui atsparios gyvatės yra vieninteliai žinomi gyvūnai, kurie gali ėsti šiuos tritonus ir išgyventi.
Gyvatės atsparumas toksinui sukėlė selektyvų spaudimą, dėl kurio pirmenybė teikiama tritonams, gaminantiems stipresnį toksino kiekį. Didėjant tritonų toksiškumui, didėja selekcinis spaudimas, palankus gyvatėms, kurių mutacijos suteikia dar didesnį atsparumą. Gyvatės moka už tai, kad jų virškinimas ir kūno medžiagų apykaita yra lėtesni nei giminingų rūšių. Labai atsparios gyvatės šliaužia lėčiau nei mažai atsparios arba visai neatsparios gyvatės.
Tai koevoliucijos pavyzdys. Šis plėšrūno ir grobio evoliucijos ciklas kartais vadinamas evoliucinėmis ginklavimosi varžybomis. Šiuo atveju dėl to tritonai pagamina daug daugiau toksino, nei reikia bet kuriam kitam plėšrūnui nužudyti.
Ryškios spalvos
Gyvūnai gali būti ir būna ryškių spalvų, kurios atlieka kitas funkcijas. Dažniausiai pasitaikančios funkcijos yra šios:
- Identifikacija, antrinė lyties savybė, skirta susirasti partnerį.
- Temperatūros reguliavimas.
- Maskuotė neįprastame fone.
Tačiau šioms funkcijoms naudojamos ryškios spalvos paprastai skiriasi nuo standartinių įspėjamųjų raštų ir spalvų.
Nežinoma funkcija
Daugelio rūšių gyvūnų spalvos paskirtis nežinoma. Taip dažniausiai yra todėl, kad jų gyvenimo įpročiai nepakankamai ištirti ir kad nebuvo atlikti jokie lauko bandymai. Vienas iš pavyzdžių - neįprasta kandis Utetheisa pulchella, karminė dėmėtoji kandis. Jos ryšys su augalu Dittrichia viscosa, kuris turi šiek tiek nemalonų kvapą, leidžia manyti, kad ši kandis turi įspėjamąją spalvą, tačiau šis klausimas nėra išspręstas. Yra žinoma, kad gimininga Utetheisa ornatrix rūšis, kuri maitinasi kitais augalais, išskiria (išspaudžia) alkaloidus, kad atbaidytų plėšrūnus.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra įspėjamoji spalva?
A: Įspėjamasis spalvinimas (arba aposematizmas) - tai gyvūnų bendravimo forma, kai gyvūnai tam tikromis spalvomis praneša kitiems gyvūnams, kad yra nuodingi arba pavojingi.
K: Kuo skiriasi nuo maskuotės?
A: Įspėjamasis spalvinimas yra visiška kamufliažo priešingybė. Kamufliažas padeda gyvūnui susilieti su aplinka, o įspėjamoji spalva išryškina ir padaro gyvūną labiau matomą.
K: Kokios spalvos paprastai naudojamos įspėjamajam nuspalvinimui?
A: Įspėjamosios spalvos paprastai būna raudonos, geltonos, juodos ir baltos spalvų derinys.
K: Kas pirmasis pasiūlė įspėjamojo spalvinimo idėją?
A: Alfredas Russelas Wallace'as, britų gamtininkas, 1889 m. pirmasis pasiūlė įspėjamojo nuspalvinimo idėją.
K: Kaip gyvūnai, turintys įspėjamąsias spalvas, reklamuoja savo gynybą?
A: Įspėjamąsias spalvas turintys gyvūnai juda lėtai ir yra matomi, kad praneštų apie savo gynybą. Kartu su tokiu elgesiu dažnai atsiranda ir nemalonus cheminių ginklų kvapas.
K: Kaip plėšrūnai sužino apie ryšį tarp spalvos ir skonio?
A: Bandymai rodo, kad plėšrūnai sužino apie ryšį tarp spalvos ir skonio, kai atskiri gyvūnai žūsta arba patiria žalą puolimo metu.
K: Kokios mimikrijos rūšys gali būti pagrįstos įspėjamuoju nuspalvinimu?
A.: Yra dvi mimikrijos rūšys, kurios gali būti pagrįstos įspėjamuoju nuspalvinimu: Miulerio mimikrija ir Bateso mimikrija.
