Mimikrija

Aptikimo vengimas

Kadangi dauguma aukštesniųjų gyvūnų turi gana gerą regėjimą, jie juo naudojasi ieškodami to, ko nori. Tiek žolėdžiai (gyvūnai, kurie minta augalais), tiek plėšrūnai (gyvūnai, kurie medžioja ir ėda kitus gyvūnus), ieškodami maisto, naudoja regėjimą. Plėšrūnams reikia vengti, kad jų nesuėstų plėšrūnai. Geriausia proga jiems išvengti būti pastebėtiems. Paprastai jiems reikia maskuotės. Naudodamas kamufliažą, gyvūnas atrodo kaip jo fonas, todėl jį sunkiau pastebėti. Tai pasiekiama įvairiais būdais:

1. Fono parinkimas pagal spalvą ir formą.

2. Naikinanti spalva, išardanti kūno kontūrus.

3. Priešpriešinis šešėliavimas, kuris išlygina išvaizdą. Dauguma gyvūnų turi tamsią nugarą ir šviesią apačią: tai yra kontraspalvumas. Jis neutralizuoja įprastą šviesos iš viršaus poveikį ir daro kūno formą mažiau matomą.

4. Skaidrumas ir sidabravimas, dažniausiai aptinkamas vandenyje gyvenantiems gyvūnams.

Elgesys

Ir maskuotė, ir mimikrija geriausiai veikia, kai plėšrūnas ieško iš toli. Kai plėšrūnas priartėja prie grobio ir yra tikras, kad jį suras, kai kurie grobuonys pakeičia būdą ir pabėga arba kovoja. Toks elgesys beveik visada yra instinktyvus. Bet kokiu atveju, nesvarbu, ar jis yra pasislėpęs, ar ne, grobio elgesys turi atitikti jo mimikriją. Jei jis atrodo kaip vėjyje besisukantis lapas, jis turi suktis vėjyje. Beveik visos mimikrijos formos yra susijusios su atitinkamu elgesiu, kuris sustiprina vizualinį įspūdį.

Naujosios Anglijos medinė varlė (Litoria subglandulosa). Jos rudos ir žalios spalvos slepia ją vidutinio klimato miškų

Signalizavimas

Ne visi gyvūnai naudoja maskuotę, nes būna situacijų, kai norima pasirodyti. Vienas iš tokių atvejų yra poreikis susirasti ir išlaikyti partnerį. Daugelis gyvūnų patinų poravimosi sezono metu būna ryškių spalvų arba pakeičia savo elgesį ir išeina į lauką. Be to jiems gali nepavykti susiporuoti. Kita vertus, jų patelės paprastai būna pūkuotos ir maskuojasi. Toks modelis būdingas beveik visiems gyvūnams, kai patinas demonstruoja, o patelė renkasi. Yra bent viena svari priežastis, kodėl patelės lieka užmaskuotos. Tuo metu, kai ji apvaisinama, ji neša brangų krovinį - kiaušinėlius, kurie sudarys kitos kartos dalį.

Įspėjamoji spalva

Gyvūnai, kurie yra pavojingi arba netinkami valgyti, paprastai apie tai praneša. Tai vadinama įspėjamuoju arba aposeminiu nuspalvinimu. Tai visiška priešingybė maskuotei. Įspėjamosios spalvos būna ryškios, dažnai juoda, balta, raudona, geltona.

Bandymai rodo, kad įspėjamosios spalvos tikrai atbaido plėšrūnus.

Kai kurie pavieniai gyvūnai žus arba bus pažeisti, o paukščiai ar žinduoliai per ataką sužinos apie ryšį tarp spalvos ir skonio. Tačiau jei įspėjimas kainuoja mažiau nei pasislėpimas, gyvūnui tai naudinga. O reklaminiai požymiai, pavyzdžiui, spalvos, gali atlikti ir kitas funkcijas. Pavyzdžiui, raštai gali padėti atpažinti porą rūšies viduje.

Tai, kad kai kurie gyvūnai yra iš tiesų pavojingi arba bjaurūs (šlykštūs) maistui, suteikia galimybę mimikrijai, pagrįstai įspėjamuoju nuspalvinimu: Müllerio ir Bateso mimikrija.

Miulerio mimikrija

Müllerio mimikrijos atveju kai kurios rūšys, turinčios įspėjamąją spalvą, tampa panašios viena į kitą. Anglų gamtininkas Henry Walteris Batesas pirmasis pastebėjo, kad kai kurie nemėgstami drugeliai panašūs vienas į kitą, apie tai jis rašė 1862 m. Tačiau jis nepateikė tinkamo paaiškinimo; jį 1878 m. pateikė vokiečių gamtininkas Fricas Miuleris (Fritz Müller). Miulerio paaiškinimas buvo paprastas: Abi rūšys naudojasi bendru modeliu. Jos dalijasi išlaidas, kurias patiria plėšrūnai, sužinoję apie jų nemalonų skonį. Vieno plėšrūno gali užtekti tik vienos mokymosi patirties, kad jis nevalgytų abiejų rūšių gyvūnų.

Bateso, Wallace'o ir Müllerio stebėti ir rinkti drugeliai buvo ryškiaspalviai ir lėtai judantys. Jie dažnai skraidė grupėmis, kurios buvo gerai matomos. Nepaisant to, paukščiai jų vengė. Tai būdinga aposematiniam (įspėjamajam) spalvinimui. Kai kurių toje pačioje vietovėje gyvenančių rūšių spalvos buvo tokios tobulos, kad net patyrę gamtininkai negalėjo jų atskirti ant sparno.

Surinkus jas ir išdėliojus ant lentos, kad būtų galima pamatyti jų detales, paaiškėjo, kad jos ne visos priklauso tai pačiai rūšiai, o dažnai ir ne tai pačiai biologinei šeimai. Panašios įspėjamosios širšių, vapsvų ir kai kurių bičių spalvos yra Miulerio, jei jos gyvena tame pačiame geografiniame regione, todėl plėšrūnas, prieš sužinodamas, gali pasirinkti bet kurią iš jų.

Tyrimai rodo, kad paukščiai, būdami jauni, mokosi, ką valgyti, imdami mėginius. Visi šios situacijos aspektai buvo tiriami. Lauko ir eksperimentiniai darbai, susiję su šiomis idėjomis, tęsiami iki šiol.

Bateso mimikrija

Bateso mimikrijos atveju imitatorius yra avis vilko kailyje: jis atrodo kaip kažkas pavojingo arba bjauraus skonio, bet iš tikrųjų jį galima valgyti. XVIII a. šeštajame dešimtmetyje tyrinėdamas Amazonės slėnį, Batesas rinko drugelius. Jis matė, kaip kai kurie nekenksmingi drugeliai atrodė kaip kitos nuodingos rūšys. Paukščiai jų vengdavo, todėl imitatoriai išgyveno, nors buvo geras maistas. Tai buvo pirmasis mokslinis mimikrijos aprašas.

Skraidūnės dažnai lankosi gėlėse ir maitinasi nektaru. Tai nekenksmingi vabzdžiai, dažnai imituojantys vapsvas ir bites. Jie taip pat skraido lėtai ir netaisyklingai, panašiai kaip vapsvos ir bitės. Dažnai jų imitacija nėra tobula, todėl, kai jos apsigyvena, jas galima lengvai atskirti. Tačiau net ir netobula imitacija gali priversti paukštį suabejoti, o tai gali išgelbėti jo gyvybę.

Biologai vis dar atlieka Bateso ir Miulerio mimikrijos tyrimus. Jie tiria, kaip skiriasi modelių ir mimikrijų skonis, ir kas nutinka, kai keičiasi mimikrijų ir modelių santykis. Gana dažnai tik patelė būna mimikė; patinėlis turi įprastą savo genties išvaizdą. Patelėms reikia didesnės apsaugos, o patinams - poravimosi. Subtilesnė priežastis yra ta, kad tai perpus sumažina mimikų skaičių ir taip sustiprina mimikrijos veiksmingumą. Bateso mimikrija gali pakenkti įspėjamajam poveikiui, jei mimikų dažnumas taptų didelis, nes daugiau paukščių jauniklių jų paragautų ir būtų skatinami bandyti dar kartą. Įspėjimo nauda mažėja, jei yra daugiau mėgdžiotojų.

Tai gali paaiškinti tokius atvejus, kaip Papilio dardanus, afrikietiškoji lakštingala, kurios patelės mėgdžioja daugybę neskanių Danaidae rūšių: išgyvenamumas yra didesnis, kai kiekviena mimetiška forma yra reta, palyginti su jos modeliu. Šis pranašumas tikriausiai yra didesnis patelėms, nes patinai neturi mimetinių modelių; lytinė atranka tikriausiai padeda išlaikyti šį skirtumą. Šie ir kiti klausimai tiriami jau daugelį metų.

Šio tipo vabzdžių gyvenimas yra suskirstytas į etapus (žr. visą metamorfozę). Lerva yra augimo stadija, o suaugėlis - dauginimosi stadija. Lervos taip pat pasižymi maskuote, aposemine spalva ir mimikrija. Būtent lervos iš augalų, kuriais minta, pasiima įžeidžiančias chemines medžiagas. Tačiau lervos nerodo skirtumų tarp patinų ir patelių, nes dauginimasis nėra jų funkcija.

Mimikos žiedai

Atogrąžų šalyse atlikti lauko tyrimai parodė, kad yra daugybė rūšių, dalyvaujančių mimikrijos procese. Pripažįstamos 54 Heliconius rūšys, turinčios daugiau kaip 700 pavadintų spalvinių formų. Yra keturios (o gal penkios) drugelių grupės, į kurias įeina helikonijos ir jų mimikos. Šie "mimikrijos žiedai" sutrumpintai vadinami tigriniu, raudonuoju, mėlynuoju ir oranžiniu. Kiekvieno žiedo nariai paprastai naktimis būriuojasi kartu, skrenda į panašias buveines ir tuo pačiu metų laiku. Mimikrijos žiedai apima ir Miulerio, ir Bateso mimikriją.

Fantasmagoriška nuodinga varlė


Oophaga pumilio , nuodingos smailiasnukės varlės, sudėtyje yra daug alkaloidų, kurie atbaido plėšrūnus.


Skrendanti vapsva, su tipiškomis juodos ir geltonos spalvos įspėjamaisiais ženklais


Vakarų pusrutulio atogrąžose gyvenantys drugiai Heliconius yra klasikiniai Miulerio mimikos drugiai.


Tipiškas Bateso hoverflynotas, nuspalvintas vapsva, bet turintis tik du sparnus ir musės tipo akis.


Dismorphia rūšių (viršutinė eilutė, trečioji eilutė) ir įvairių Ithomiini (Nymphalidae) rūšių (antroji eilutė, apatinė eilutė) Bates 1862

Vavilovian mimikrija

Vavilovo mimikrija pasireiškia augaluose, kai piktžolė tampa panaši į kultūrinį augalą. Ji pavadinta šią idėją atradusio rusų selekcininko Nikolajaus Vavilovo vardu. Prieš pradedant naudoti herbicidus, piktžolės buvo naikinamos rankomis. Tai buvo daroma tūkstančius metų. Piktžolės tampa panašios į pasėlius, nes piktžolininkai skina tas piktžoles, kurios atrodo labiausiai besiskiriančios. Vavilovo mimikriją sukelia netyčinė žmonių atranka. Išgyvenusios piktžolės perduoda savo genus. Palaipsniui visos piktžolės tampa panašesnės į pasėlį.

Pavyzdys - rugiai, paplitusi Viduržemio jūros regiono rūšis. Iš pradžių rugiai buvo tik piktžolė, auganti kartu su kviečiais ir miežiais. Piktžolės tapo panašios į pasėlius. Kaip ir kviečiai, jie tapo didesnių sėklų ir standesnių verpstukų, prie kurių tvirtinasi sėklos. Rugiai yra atsparesnis augalas nei kviečiai: jie išgyvena atšiauresnėmis sąlygomis. Tapę tokiu augalu kaip kviečiai, rugiai galėjo tapti augalais atšiauriose vietovėse, pavyzdžiui, kalvose ir kalnuose.

Dabar auginami rugiai. Iš pradžių tai buvo kviečių piktžolė.

Agresyvi mimikrija

Toks mėgdžiojimas yra gana dažnas reiškinys. Tai biblinė vilko avies kailyje metafora. Mimikrija padeda suvilioti auką, kuri vėliau yra suvalgoma arba kitaip išnaudojama. Žuvys meškeriotojos, vabzdžiaėdžiai augalai ir kukutis - visi šie pavyzdžiai. Visos šios grupės yra plačiai paplitusios, ir nėra abejonių, kad agresyvi mimikrija yra sėkmingas gyvenimo būdas.

Kiti du pavyzdžiai pateikia dar vieną metaforą - sirenos metaforą. Australijos katydidė Chlorobalius leucoviridis gali privilioti cikadų patinus imituodama rūšiai būdingus lytiškai imlių cikadų patelių atsakomuosius spragtelėjimus. Atgarsinimo eksperimentai rodo, kad C. leucoviridis sugeba privilioti daugelio cikadų rūšių patinus, nors cikadų poravimosi signalai yra būdingi konkrečiai rūšiai.

	Chlorobalius leucoviridis mėgdžioja Kobonga oxleyi Kobonga oxleyi cikados giesmė su atsakomuoju Chlorobalius leucoviridis spragtelėjimu Chlorobalius leucoviridis mėgdžioja Pauropsalta sp. Pauropsalta sp. "Sandstone" giesmė su Chlorobalius leucoviridis atsakomaisiais spragtelėjimais
Kyla problemų klausantis šių failų? Žr. medijos pagalbą.

Photuris genties ugniaplaukių patelės skleidžia tuos pačius šviesos signalus, kuriuos kitų genčių patelės naudoja kaip poravimosi signalą. Tolimesni tyrimai parodė, kad kelių skirtingų genčių ugniaplaukių patinai yra pritraukiami šių imitatorių, o vėliau sugaunami ir suvalgomi. Patelių signalai remiasi signalais, gaunamais iš patinų, kiekviena patelė turi signalų repertuarą, atitinkantį atitinkamos rūšies patelių signalų uždelsimą ir trukmę.

Tačiau viliojimas nėra būtina sąlyga, nes plėšrūnas gali turėti didelį pranašumą, jei jis nėra atpažįstamas kaip plėšrūnas. Jis gali būti panašus į savitarpio simbiontą arba į rūšį, mažai susijusią su grobiu.

Kai kurie parazitai gali naudoti agresyvią mimikriją, kad patektų pas kitą šeimininką. Giesmininkų žarnyne gyvena parazitinis trematodas (plokščioji kirmėlė). Jų kiaušinėliai išsiskiria ir jais minta drėgnoje aplinkoje gyvenančios sraigės. Šio antrojo šeimininko viduje kiaušinėliai virsta lervomis. Skirtingai nuo giminingų rūšių, šios lervos yra ryškios spalvos ir gali pulsuoti. Sporų pilnas maišelis įsiskverbia į sraigės akių stiebus ir pulsuoja dideliu greičiu. Dėl to liemuo padidėja. Tai taip pat turi įtakos šeimininko elgesiui: sraigė juda link šviesos, kurios paprastai vengia. Dėl šių veiksnių sporocistos tampa labai pastebimos, ir netrukus jas suėda alkanas giesmininkas. Tada sraigė atsinaujina savo akių stiebelius ir tęsia savo gyvenimo ciklą. ^p134.

Valomosios žuvys yra daugelio kitų rūšių sąjungininkės, kurios gali maitintis jų parazitais ir negyva oda. Kai kurios leidžia valytojoms įlįsti į burną ir medžioti šiuos parazitus. Viena iš valytojų rūšių, mėlynakė valytoja (Labroides dimidiatus), pavaizduota dešinėje, valanti gruperį, gyvena Indijos ir Ramiojo vandenyno koraliniuose rifuose. Jį atpažįsta kitos žuvys, kurios leidžia jam jas valyti.

Jo apsimetėlis - mimetiškas sabalinis dantytasis blennis (Aspidontus taeniatus) - taip pat gyvena Indijos vandenyne. Jis ne tik panašus į valkataujantįjį blizgutį savo dydžiu ir spalva, bet netgi mėgdžioja valkataujančiojo "šokį". Apgaudęs savo auką, kad ši atsipalaiduotų, blennis įkanda jai, nuplėšia peleko gabalėlį ir pasišalina iš įvykio vietos. Taip užpultos žuvys greitai išmoksta atskirti imitaciją nuo modelio, tačiau dėl didelio panašumo jos tampa daug atsargesnės ir modelio atžvilgiu. Dėl aukos gebėjimo atskirti priešą nuo pagalbininko, blyškiaveidžiai išvystė artimą panašumą iki pat regioninio lygmens.

Dvynių gėlės su krabų voras slepiasi


Du mėlynakiai valytojai valo bulvinį gruperį, Epinephelus tukula

Rūšies viduje

Šis reiškinys kartais vadinamas auto-mimikrija, kai modelis priklauso tai pačiai rūšiai kaip ir mėgdžiojamasis. Pavyzdys - drugelis monarchas Danaus plexippus, kuris maitinasi pienių augalais. Drugeliai kaupia augalų toksinus, kuriuos išlaiko net ir suaugę. Kadangi toksinų kiekis skiriasi priklausomai nuo mitybos lervos stadijoje, kai kurie monarchai bus toksiškesni už kitus.

Mažiau patrauklūs asmenys gali būti laikomi pavojingesnių asmenų imitacijomis. Jie turi lygiai tokias pačias įspėjamąsias spalvas kaip ir toksiškesni individai, tačiau jų bausmė plėšrūnams yra silpnesnė. Tose rūšyse, kur viena lytis gali kelti didesnę grėsmę nei kita, jei abi lytys atrodo panašiai, viena gali apsaugoti kitą. Įrodymų pateikė beždžionė iš Gabono, kuri reguliariai valgė Anaphe genties kandžių patinus, tačiau, paragavusi nuodingos patelės, tuoj pat nustojo.

Klaidingos dalys

Įprasta, kad mažų grobio gyvūnų galva yra mažiau matoma. Kai kurie jų mažiausiai gyvybiškai svarbią kūno dalį taip pat padaro panašią į galvą. Tai, kaip ir kai kurių drugelių akių dėmės, yra gynybos būdas. Kandimas ar įkandimas į netikrą galvą bus tik nepatogumas, o į galvą būtų mirtinas.

Kombinuotoji taktika

Daugelis gyvūnų naudoja daugiau nei vieną mimikrijos rūšį. Tai būdinga drugeliams, kurie paprastai ilsisi sulenktais į viršų sparnais. Jų sparnų apačioje paprastai būna skirtingi raštai. Apatinė pusė gali būti paslaptinga, o viršutinė - su kokiu nors įspėjamuoju raštu. Motiejukai, kurie ilsisi horizontaliai nusvirusiais sparnais, gali turėti skirtingus raštus ant užpakalinės sparnų pusės. Užpakalinius sparnus ramybės būsenoje paprastai dengia priekiniai sparnai, tačiau jie gali atsiskleisti, jei kandis yra sutrikdoma. Tokia taktika būdinga dieną arba sutemus aktyvioms motinoms. Alyvinis tigrinis drugys naudoja ir maskuojamąją, ir įspėjamąją spalvą priklausomai nuo situacijos. Tai puikus pavyzdys, kaip elgsena ir mimikrija veikia kartu.

Pavaizduoti besimaitinantys monarchų vikšrai, kurių toksiškumas priklauso nuo jų mitybos.


Daugelio mėlynųjų drugelių (Lycaenidae), pavyzdžiui, šio pilkojo plaukuočio (Strymon melinus), galinė galva yra netikra ir ramybės metu pakelta į viršų.


Dieną skraido raudonoji tigrinė kandis. Priekiniai sparnai, užmaskuoti, ramybės būsenoje uždengia galinius sparnus. Raudoni ir juodi užpakaliniai sparnai išryškėja skrydžio metu. Jie įspėja apie bjaurų skonį. Čia kandys ilsisi ant rankos. Ji yra budri, priekinius sparnus išskleidusi į priekį, kad išryškėtų įspėjamasis blyksnis.

Fosilijų istorija

Ankstyviausias žinomas vabzdžių lapų imitacijos pavyzdys rastas prieš 165 mln. metų, vidurinėje juroje. Vabzdžiai yra margasparniai (Neuroptera), o lapai - cikadų arba giminingų gimnopermų. Tai įdomu, nes rodo, kad tokio tipo mimikrija išsivystė gerokai anksčiau, nei atsirado žydintys augalai.

Pavyzdžiai

Susiję puslapiai

• Gynyba nuo plėšrūnų
• Apsauga nuo žolėdžių
• Apsauga nuo išgąsčio
• Bendra evoliucija