Deimatinė gynyba: kaip grobiai gąsdina plėšrūnus ir imituoja pavojų
Deimatinė gynyba: kaip grobiai blefuoja – nuo šokų iki aposematikos. Sužinokite, kaip imitacija apsaugo nuo plėšrūnų ir kada signalai tampa tikru įspėjimu.
Deimatinė gynyba - kai grobis išgąsdina plėšrūnus ir taip gauna laiko pabėgti. Plėšrūnas patiria šoką ir išsigandęs dažnai atšoka atgal. Daugelis plėšrūnų naudoja šią taktiką, kai plėšrūnas priartėja. Tai gynyba nuo plėšrūnų.
Deimatinė (dar vadinama „startle“ arba gąsdinimo) gynyba – tai greitas, staigus elgesio ar išvaizdos pokytis, kuriuo grobis bando nustebinti ar išgąsdinti priešą. Tai gali būti ryškus spalvų parodymas, staigus kūno išsiplėtimas, akių dėmių atidengimas, garsas, netgi imituojamas įkandimas arba „mirties vaidinimas“. Pagrindinis tikslas – sukelti plėšrūno momentinį sustingimą ar atkirtį, kad grobiui atsirastų proga pabėgti.
Kaip tai veikia biologiniu požiūriu
Deimatiniai signalai dažnai remiasi staigiu kontrastu: ramybės metu grobis būna nepriekaištingai maskuotas, o pavojui iškilus – akimirksniu atskleidžia ryškius raštus arba didina kūno formą. Plėšrūnas gali patirti kortikalinį ar emocinį šoką, todėl praranda atakos iniciatyvą. Jei plėšrūnas yra patyręs arba labai alkanas, toks blefas gali būti įveiktas ir grobis bus suėstas; jeigu plėšrūnas pamato ar paragauja nemalonaus skonio, signalas taps sąžiningu perspėjimu.
Pavyzdžiai gamtoje
- Drugeliai ir naktinių mokyklų: daugelis drugelių turi „akių“ dėmes ant sparnų, kuriuos staiga atskleidžia praskleidę sparnus — tai gali imituoti didelės grobuoniškos akys ir atbaidyti paukščius.
- Varliagyviai: daugelis varlių rūšių demonstruoja ryškias pilvines spalvas arba pūstis, kad atrodytų didesni. Kai kurios varlės turi tik įspėjamąjį signalą (ryškias spalvas), tačiau neturi nuodų; kitos turi ir odos nuodingumo liaukas.
- Hognose gyvatė: ji pūšiasi, garsiai šnypščia ir net „vaidina“ negyvą — tai yra kombinacija blefo ir tikros gynybos elgesio.
- Žinduoliai ir paukščiai: kai kurie paukščiai garsiai švilpia ar purto sparnus, o kai kurie žinduoliai staiga parodydami dantis arba stambėjančią pozą bando išgąsdinti priešą.
- Bombina (ugninės varlės): rodo ir deimatinį, ir aposematinį elgesį — parodydamos ryškų pilvą (unken reflekso metu) jos signalizuoja apie savo nuodingumą, todėl plėšrūnai, paragavę, dažnai atsisako.
- Akustiniai signalai: kai kurie vabzdžiai (pvz., tigro kandys) skleidžia garsus, kuriuos galima laikyti deimatiniais arba aposematiniais, nes garsas gali pranešti apie nuodingumą arba staigiai sutrukdyti ataką.
Deimatinė vs aposematinė gynyba
Šios dvi kategorijos kartais maišosi, todėl biologai jas skirsto pagal plėšrūnų elgesį:
- Jei plėšrūnai iš pradžių išsigąsta, bet išmoksta suėsti demonstruojamą grobį, toks demonstravimas laikomas deimatiniu, o grobis blefuoja;
- Jei paragavę grobio jie ir toliau jo vengia, tai laikoma aposematiniu elgesiu, t. y. grobis jiems iš tiesų yra nemalonus.
Antruoju atveju elgesys yra ir deimatinis, ir aposematinis. Jis gąsdina plėšrūną, o pasirodymas iš tiesų rodo, kad grobis yra blogas maistui — tai suteikia signalui sąžiningumo. Toks dvigubas mechanizmas gali būti efektyvus: pradinis blefas suteikia laiko parodyti tikrąjį nuodingumą arba pabėgti.
Evoliucinės ir ekologinės pasekmės
Deimatinės demonstracijos vystosi ten, kur yra pakankamai plėšrūnų, kurie reaguoja į startle signalus, o kamufliažas ramybės metu duoda privalumų. Šios strategijos kaina gali būti energija, pastebimumas kitiems plėšrūnams ar partneriams, taip pat rizika, kad plėšrūnas greitai prisitaikys ir signalas taps neveiksmingas. Kartais plėšrūnai generalizuoja ir vengia panašiai atrodantį grobį — tai gali paskatinti mimikrijos formavimąsi (pvz., Bateso mimikrija, kai nekenksmingas padaras imituoja tikro nuodingo subjekto spalvas).
Kaip mokslininkai tyrinėja šiuos signalus
Tyrėjai naudoja natūralius stebėjimus, eksperimentus su užšaldytais modeliais ar animatroniniais grobiais, kad patikrintų plėšrūnų reakcijas. Analizuojama, ar reakcija yra trumpalaikė šoko forma (deimatinė), ar ilgalaikė atbaidanti patirtis (aposematinė), taip pat tiriami mechanizmai — vizualiniai, garsiniai ar cheminiai signalai.
Supratimas apie deimatinę gynybą padeda aiškiau įžvelgti, kaip elgiasi gyvūnai grėsmės akivaizdoje, kaip plėšrūnai įsimena ir mokosi bei kokios taktinės alternatyvos egzistuoja gamtoje. Tai turi reikšmės tiek ekologijai, tiek evoliucijos teorijai ir gali įkvėpti žmogaus sukurtų apsaugos ar atgrasymo priemonių idėjas.
Klasikinis atvejis: staiga išryškėjo išgąsčio akių dėmės
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra deimatinė gynyba?
A: Deimatinė gynyba - kai grobis išgąsdina plėšrūnus ir turi laiko pabėgti.
K: Kas nutinka plėšrūnui, kai jis išsigąsta deimatinės gynybos?
A: Kai plėšrūnas išsigąsta deimatinės gynybos, jis patiria šoką ir dažnai atšoka atgal.
K: Koks yra deimatinės gynybos tikslas?
A: Deimatinės gynybos tikslas - suteikti grobiui laiko pabėgti nuo plėšrūno.
K: Kuo tikrasis aposematinis įspėjamasis signalas skiriasi nuo deimatinės gynybos?
A: Tikrasis aposematinis įspėjamasis signalas yra tikras, o deimatinė gynyba - netikra.
K: Kurios rūšys dažnai rodo įspėjamuosius signalus?
A: Daugelis varlių rūšių rodo įspėjamuosius signalus.
Klausimas: Ar visos įspėjamuosius signalus rodančios varlių rūšys turi nuodingas liaukas?
A: Ne, tik kai kurios įspėjamuosius ekranus demonstruojančios varlių rūšys turi nuodingas liaukas.
Klausimas: Kaip rodyklės klasifikuojamos kaip deimatinės ar aposematinės?
A.: Displėjai klasifikuojami kaip deimatiniai ar aposematiniai pagal juos matančių gyvūnų reakciją.
Ieškoti