Gynyba nuo plėšrūnų
Daugumai gyvūnų gynyba nuo plėšrūnų yra gyvybiškai svarbi. Būti suėstam nėra vienintelė grėsmė gyvybei: parazitai ir ligos taip pat gali būti mirtini. Tačiau gyvūnai, ypač maži, dažnai yra suvalgomi.
Kadangi gyvybė yra susijusi su dauginimusi, bus atrenkama viskas, kas išlaiko būtybę gyvą pakankamai ilgai, kad ji galėtų daugintis. Kita karta atsiranda iš apvaisintų ankstesnės kartos kiaušinėlių.
Nenuostabu, kad gyvūnai išvystė daugybę apsaugos nuo plėšrūnų priemonių. Kai kurios iš šių apsaugos priemonių taikomos ir augalams: žolėdžiai augalams gali padaryti didelę žalą ir sumažinti augalų derlingumą. Daugelis augalų turi tam tikrą apsaugą nuo žolėdžių.
Rankų jėga yra pagrindinė gorilų gynybos priemonė nuo plėšrūnų.
Fantazminės nuodingosios varlės odoje yra toksino epibatidino
Pirminė gynyba
Pirminės gynybos priemonės sumažina tikimybę, kad plėšrūnas ir grobis susitiks. Daugeliu atvejų tai reiškia, kad plėšrūnas nepastebėjo ar neatpažino grobio.
Apibrėžtys
Pirminė gynyba apibrėžiama įvairiai:
- Robinson 1969: tos gynybos priemonės, kurios veikia prieš plėšrūnui pradedant bet kokį grobio gaudymo elgesį.
- Kruik 1972 m. ir Edmunds 1974 m.: gynyba, kuri veikia nepriklausomai nuo to, ar plėšrūnas yra netoliese, ar ne.
Metodai
Skanus grobis
Jei grobis yra tinkamas valgyti, jis turi arba pasidaryti negausus, arba atrodyti taip, tarsi būtų netinkamas valgyti.
- Pasislėpimas (anachorezė): daugelis mažų gyvūnų gyvena skylėse ar plyšiuose. Taip jų neįmanoma pastebėti, nebent plėšrūnas atidžiai ieško, o tai daro kai kurie paukščiai. Be to, anksčiau ar vėliau pasislėpęs gyvūnas turi išeiti į atvirą vietą. Tačiau kol yra pasislėpęs, jis yra palyginti saugus. Labai įprasta, kad grobis slepiasi tą dienos dalį, kai jo pagrindinis plėšrūnas yra aktyvus.
- Kripsis - tai bendras terminas, kuriuo vadinami gyvūnai, kurie naudoja maskuotę, kad būtų panašūs į savo aplinką. Jie yra matomi, bet paprastai nepastebimi (nepastebimi).
- Bateso mimikrija: skanus gyvūnas apsimeta, kad yra nemalonaus skonio, nes pakeičia įspėjamąją spalvą.
Skirta grobiui, turinčiam gynybines priemones
Apsaugos priemonės gali būti dviejų rūšių. Grobio neįmanoma suvalgyti, nes jis turi tam tikrą cheminę apsaugą, arba jo kūną saugo spygliai ar įgėlimai. Tokiu atveju plėšrūnas jį atstums tol, kol grobis praneš apie savo apsaugą.
- Įspėjamasis nuspalvinimas (aposematizmas): priešingas maskuotei. Gyvūnas signalizuoja plėšrūnams, kad yra nemalonus valgyti.
- Įspėjamieji garsai: Kartais tas pats principas galioja ir kitiems pojūčiams, ne tik regėjimui. Įspėjamieji garsai leidžia gyvūnui likti pasislėpusiam. Geras pavyzdys - barškuolės: joms reikia kripsėjimo, kad neperspėtų savo grobio, o barškėjimą jos naudoja, kad netyčia nesužeistų stambių gyvūnų. Arctiidae ir Ctenuchidae šeimų kandys yra nemalonaus skonio, tačiau naktį jomis gali maitintis šikšnosparniai. Šios kandys, išgirdusios skrendančius šikšnosparnius, skleidžia spragsėjimą. Kad spragsėjimas veikia, rodo dailus eksperimentas. Šikšnosparniai ėda miltinius sliekus, jei juos išmeta eksperimentatorius. Jie nekreipia dėmesio į rankomis išmestus sliekus, jei tuo pat metu skamba kandžių spragsėjimai.
Antroji gynybos rūšis yra labai akivaizdi. Tai - nešiotis šarvus ir (arba) puolamuosius ginklus, pavyzdžiui, ragus. Tai nuolatinės matomos gynybos priemonės. Didesniems plėšriesiems gyvūnams tai gali būti veiksminga, jei susieta su kita gynyba. Taigi natūraliose buveinėse drambliai turi iltis, be to, jie yra didžiulio dydžio. Antilopės turi ragus ir taip pat gali greitai bėgti. Beveik visi stambūs žolėdžiai gyvena bandomis, o tai, be abejo, yra saugiau nei gyventi pavieniui.
Antrinė gynyba
Jie veikia, kai plėšrūnas aptinka grobį arba kai grobis pastebi plėšrūną. Antrinių gynybos priemonių paskirtis - padidinti tikimybę, kad grobis išgyvens susidūrimą (susitikimą).
Metodai
- Pasitraukti į paruoštą atsitraukimo vietą: daugybė būdų. Perlinė žuvis Carapus apis atsitraukia atgal į išangę, o paskui į jūrinio agurko (Holothuria) kūno ertmę.p138 Pasirodo, kad žuvis, būdama jauniklė, parazituoja ant jūrinio agurko. Nors būdama suaugusi ji gyvena laisvai, iškilus pavojui ji vis tiek sugeba grįžti į holoturiją. Geriau žinomi tokie pavyzdžiai: vėžlys, kuris tiesiog pasitraukia galva ir kojomis po savo kiautu, ir krabas eremitas, kuris atsitraukia į savo kiautą, kai jam gresia pavojus.
- Bėgti: bėgti arba išskristi: populiarus planas. Gyvūnai gali bėgti tiesia linija arba zigzagais. Kitas būdas - skristi rodant tam tikrą blyškią spalvą, o paskui staiga visiškai ramiai įsitaisyti maskuotėje. Yra nemažai kandžių su ryškiais užpakaliniais sparnais, kurie ramybės būsenoje būna uždengti.
- Blefuoti: atrodyti grėsmingai arba stebinančiai (deimatiškas elgesys). Grobis gali užimti tokią pozą, kuri priverčia plėšrūną sustoti. Kartais tai vadinama "išgąsčio demonstravimu". Plėšrūnas gali nežinoti, ar tai tikra grėsmė, ar blefas. Bet kuriuo atveju grobis padidina savo galimybę pabėgti.
- Vaidinti negyvus (thanatozė): daugelis stuburinių plėšrūnų atmeta negyvus gyvūnus. Daugelis plėšrūnų puola žudyti tik judantį grobį. Prie tokių priskiriamos katės, driežai ir mantijos. Nemažai vabzdžių užpulti vaidina negyvus. Taip elgiasi ir kai kurie didesni gyvūnai, pavyzdžiui, amerikinis oposumas. Vaidindami negyvus išvengiame plėšrūno paveldėtos žudymo elgsenos išlaisvinimo.
- Atkreipkite atakos kryptį arba atitraukite dėmesį. Daugelis jų siūlo nepagrindinę kūno dalį, pavyzdžiui, drugeliai, kurių sparnai turi mažus "taikinius" prie kraštų. Sepijos išpurškia juodo rašalo debesį, išblykšta ir greitai plaukia tolyn nuo rašalo. Kenterinė plunksnagraužė, kuri deda kiaušinius ant žemės, vilioja užpuolikus nuo kiaušinių. Jis naudoja nepaprastą įspūdį, kad yra sužalotas lūžusiu sparnu. Kai plėšrūnas yra gerokai nutolęs nuo kiaušinių, paukštis nuskrenda.p175 Kitos sėjikės sėdi ant įsivaizduojamų lizdų: abu šie būdai - tai dėmesio nukreipimo demonstravimas. Nemažai gyvūnų gali susilaužyti ne itin svarbią kūno dalį ir vėliau ją atsinaujinti.p179
- Kova (atsakomoji arba gynybinė kova): gyvūnų ginklų yra labai daug ir daugelis jų naudojami kovojant akis į akį. Bombardiniai vabalai į užpuolikus purškia karštą nuodingą skystį. Stambūs žolėdžiai dažnai nešiojasi ginklus: Trikeratopai, iguanodonai, drambliai, elniai, raganosiai, hipopotamai. Beveik visada ginklai naudojami kelioms funkcijoms, ne tik kovai su plėšrūnais.
- Susivienijimas: daugelis gyvūnų nuo plėšrūnų ginasi grupėmis. Labai paplitę tarp paukščių ir žinduolių.
Taurusis elnias. Iš tolo matomas elnias yra maskuotas, bet geba greitai kovoti arba bėgti. Tai yra budri laikysena ir lengvas grėsmės demonstravimas. Jei elnias pasisuka tiesiai į galvą ir nuleidžia galvą, tai yra visiškas grėsmės demonstravimas.
Galiniuose sparnuose pasirodo išgąsčio ekranas Automeris io
Mūšio žala: šio raudonojo admirolo sparnas nukentėjo nuo paukščio snapo, tačiau drugelis vis dar skraido.
Pievų rudasis drugelis su išsiblaškymo "taikiniais" ant sparnų
Gynybinė muskonų rikiuotė su iškeltais ragais ir dideliu budrumu
Gynybos išlaidos
Viskas kažkiek kainuoja. Visos gynybos priemonės kainuoja. Kad išgyventų, gyvūnams reikia maisto ir jie turi išlikti gyvi, kad galėtų daugintis. Energijos ir laiko, skirto gynybai, gali būti daug, tačiau jos gali būti pateisinamos, jei dėl to padidėja dauginimosi tikimybė. Yra tokių išlaidų rūšių:
- Vidaus sąnaudos: kai kurių cheminių medžiagų teikiama apsauga gali sulėtinti augimą
- Galimybių sąnaudos: slėpimasis sumažina maitinimąsi
- Aplinkosaugos sąnaudos: geriausios vietos gynybai gali būti netinkamos gyvybinėms funkcijoms
- Dizainas ir savigraužos sąnaudos: kūno forma ar spalva, skirta kripsiui, gali būti netinkama atpažinti porą.
Prisitaikymas prieš plėšrūnus: ruonių ryklys Dalatias licha (a-c) ir griaustinis Polyprion americanus (d-f) bando medžioti šagrenę. Plėšrūnai artėja prie potencialaus grobio. Plėšrūnai įkąsta arba bando praryti šagrenę, bet šagrenė jau yra įkišusi į plėšrūnų burnas gleivių čiurkšles (rodyklės). Užspringę plėšrūnai paleidžia raganosį ir užspringsta, bandydami pašalinti gleives iš burnos ir žiaunų kamerų.
Susiję puslapiai
Klausimai ir atsakymai
K: Kokia yra pagrindinė gyvūnų gynybos mechanizmų paskirtis?
Atsakymas: Pagrindinė gyvūnų gynybos mechanizmų paskirtis - apsaugoti juos nuo plėšrūnų, parazitų ir ligų, kurios gali būti mirtinos.
K: Kaip šios gynybos priemonės padeda daugintis?
A: Šios gynybos priemonės padeda daugintis, nes išlaiko gyvūną gyvą pakankamai ilgai, kad jis galėtų daugintis ir sukurti kitą kartą.
K: Ar plėšrūnai taip pat veikia augalus?
A.: Taip, augalai taip pat gali nukentėti nuo plėšrūnų, kurie gali sumažinti augalų derlingumą.
K: Ar augalai turi kokių nors apsaugos priemonių nuo žolėdžių?
A: Taip, daugelis augalų turi tam tikrą apsaugą nuo žolėdžių.
K: Kokie yra gyvulių gynybos mechanizmų pavyzdžiai?
A.: Gyvūnų gynybos mechanizmų pavyzdžiai: maskuotė, mimikrija, įspėjamosios spalvos ar raštai, gynybinės struktūros, pavyzdžiui, spygliai ar dygliukai, ir agresyvus elgesys, pavyzdžiui, kova ar bėgimas.
K: Ar visi gyvūnai turi vienodus gynybos mechanizmus? Atsakymas: Ne, skirtingi gyvūnai gali naudoti skirtingus gynybos mechanizmus, priklausomai nuo aplinkos ir poreikių.
