Toninis nejudrumas

Rykliai

Kai kurie rykliai gali būti tonizuojami. Ryklys paralyžiuojamas vidutiniškai penkiolika minučių, kol atsigauna. Mokslininkai šį reiškinį panaudojo ryklių elgsenai tirti. Buvo tiriamas cheminių ryklius atbaidančių medžiagų poveikis, siekiant patikrinti veiksmingumą ir nustatyti dozės dydį, koncentraciją ir laiką, per kurį ryklys pabunda.

Kai kurie rykliai, kai juos apverčia aukštyn kojomis, patiria toninį nejudrumą. Tigrinių ryklių, kurių ilgis yra 3-4 metrai (10-15 pėdų), toninį nejudrumą galima pasiekti lengvai uždėjus rankas ant gyvūno snukio šonų maždaug ties akimis. Mokslininkai mano, kad ryklių toninis nejudrumas gali būti susijęs su poravimusi, nes ryklių patelės atrodo jautresnės nei patinai. Toninio nejudrumo metu nugaros pelekas (-ai) išsitiesina, o kvėpavimas ir raumenų susitraukimai tampa tolygesni ir atsipalaidavę.

Didieji baltieji rykliai ne taip jautriai reaguoja kaip kitų rūšių gyvūnai, kai bandoma taikyti toninį nejudrumą. Įdomus atvejis, kai prie Kalifornijos krantų buvo pastebėta, kaip orkos patelė laikė ryklio patiną žemyn galva, kad sukeltų toninį nejudrumą. Ji ryklio nejudėjo penkiolika minučių, todėl ryklys užduso ir mirė. Tai buvo pirmas užfiksuotas liudininkų užfiksuotas atvejis, kai didįjį baltąjį ryklį laukinėje gamtoje grobuoniškai nugalabijo ne žmonės. Dar vienas atvejis, kai orkos tyčia sukėlė žuvims toninį nejudrumą, buvo pastebėtas Naujojoje Zelandijoje su rajožuvėmis. Šiuo atveju orkos prieš puldamos apsiverčia žemyn galva, sulaiko rajas burnoje, tada greitai atsigula ir apverčia rają, sukeldamos toninį nejudrumą, todėl žuvis tampa bejėgė ir tampa lengvu maistu.

Vištienos hipnozė

Viščiuką galima "užhipnotizuoti" arba įvesti į transą, laikant jo galvą prie žemės ir lazda arba pirštu brėžiant liniją palei žemę, pradedant nuo snapo ir tiesiant tiesiai priešais viščiuką. Taip užhipnotizavus viščiuką, jis nejuda nuo 15 sekundžių iki 30 minučių ir toliau žiūri į liniją. Viena iš teorijų teigia, kad transą sukelia baimė, kuri tikriausiai yra gynybinis mechanizmas, skirtas apsimesti mirtimi, nors ir gana prastai.

Pirmasis žinomas rašytinis šio metodo paminėjimas pasirodė 1646 m. Romoje, Atanazijaus Kircherio knygoje Mirabile Experimentum de Imaginatione Gallinae.

Metodai

Kitas hipnozės metodas - laikykite viščiuką veidu į viršų, nugara į žemę, ir pirštu braukite žemyn nuo viščiuko letenėlių iki pat ventiliacinės angos. Viščiuko kojos atsidengia, todėl lengviau naudoti vaistus nuo erkių ir pan. Viščiuką pažadins pliaukštelėjimas rankomis arba švelnus pastūmimas.

Viščiuką taip pat galima užhipnotizuoti imituojant, kaip jis miega, t. y. paslėpus galvą po sparnu. Taikydami šį metodą, tvirtai laikykite paukštį, padėdami jo galvą po sparnu, tada švelniai supkite viščiuką pirmyn ir atgal ir labai atsargiai padėkite jį ant žemės. Tokioje padėtyje viščiukas turėtų išbūti apie 30 sekundžių. H. B. Gibsonas knygoje "Hipnozė: jos prigimtis ir terapinis panaudojimas" teigia, kad rekordinis viščiuko išbuvimo hipnozės būsenoje laikas yra 3 valandos 47 minutės.

Upėtakių tykojimas

Upėtakių čiupinėjimas - tai menas pirštais trinti upėtakio pilvą. Jei tai atliekama tinkamai, po maždaug minutės upėtakis patenka į transo būseną ir gali būti lengvai išmestas į artimiausią sausumą.

Toninis nejudrumas kaip mokslinė priemonė

Toninio nejudrumo testas pagrįstas tuo, kad eksperimentatorius imituoja plėšrūną, taip sukeldamas prieš plėšrūną nukreiptą reakciją - "apsimetinėjimą mirtimi". Gyvūnas apsimeta negyvu, kad galėtų pabėgti, kai (jei) plėšrūnas sumažins savo koncentraciją. Mirtį imituojantys paukščiai dažnai pasinaudoja galimybe pabėgti; putpelių toninis nejudrumas sumažina tikimybę, kad paukščiai bus sumedžioti kačių.

Norint sukelti toninį nejudrumą, gyvūnas švelniai prilaikomas ant šono arba nugaros tam tikrą laiką, pvz., 15 sekundžių. Tai daroma ant tvirto, lygaus paviršiaus arba kartais specialiai pagamintame "V" arba "U" formos suvaržymo lopšyje. Graužikų reakcija kartais sukeliama papildomai suspaudžiant arba pritvirtinant spaustuką prie odos ties kaklu. Mokslininkai fiksuoja elgesį, pavyzdžiui, kiek kartų (15 sekundžių trukmės suvaržymo laikotarpiai) gyvūnas išlieka nejudrus, kiek laiko trunka pirmieji didesni judesiai (dažnai tai būna cikliniai kojų judesiai), kiek laiko trunka pirmieji galvos ar akių judesiai ir kiek laiko gyvūnas nejuda, kartais vadinama "ištiesinimo laiku".

Toninis nejudrumas buvo naudojamas siekiant įrodyti, kad narvuose laikomos vištos yra baikštesnės nei laikomos aptvaruose. Viršutiniame baterinių narvų aukšte esančios vištos yra baikštesnės už žemesniuose aukštuose esančias vištas. Rankomis nešiojamos vištos yra baikštesnės už mechaniniu konvejeriu nešiojamas vištas. Ilgesnį laiką vežamos vištos yra baikštesnės už trumpiau vežamas vištas.

Toninis nejudrumas kaip mokslinė priemonė taip pat buvo naudojamas su pelėmis, peštukais, jūrų kiaulytėmis, žiurkėmis, triušiais, kiaulėmis ir beždžionėmis.