Višta (Gallus gallus domesticus) yra prijaukintas paukštis, auginamas daugelyje šalių dėl mėsos ir kiaušinių. Daug žmonių juos laiko kaip naminius gyvulius. Lietuvoje ir kitur auginamos įvairios veislės – nuo mažų naminukų iki stambių mėsinių arba profesionalių dedeklių. Kai kurios veislės gali nuskristi nedidelį atstumą, o ten, kur yra medžių, vištos dažnai nakvoja ant šakų arba ant specialių užtvarų.
Lytiniai terminai ir jaunikliai
Vištos lytiniai pavadinimai yra aiškūs: patinas vadinamas gaidžiu arba gaidžiuku, o patelė – višta. Jauniklis vadinamas viščiuku. Kaip ir kitos paukščių patelės, vištos deda kiaušinius; jei jie inkubuojami arba dedamos prie rokio vištos, iš jų per maždaug 21 dieną išsirita viščiukai.
Elgsena, mityba ir priežiūra
Vištos yra stambių socialinių būtybių, kurios sudaro hierarchiją (vadinamą „pecking order“). Jos maitinasi grūdais, žole, vabzdžiais ir liekanomis. Ūkininkui svarbu užtikrinti pastovų maisto ir švaraus vandens tiekimą, taip pat patogią perėjimo vietą su lizdais, perėklomis ir minkštu užpildu (pjuvenos, šiaudai).
Auginimas ir apsauga
Augindamas vištas, ūkininkas turi turėti tvarkingą vištidę – saugią, sausą ir gerai vėdinamą pastogę, kurioje vištos gali perėti ir ilsėtis. Joms taip pat reikalingas aptvaras arba kiemas, kuriame jos galėtų mankštintis, skraidyti žemai, kasytis ir ieškoti maisto. Vištas būtina saugoti nuo plėšrūnų, pavyzdžiui, lapių, pernelyg didelių paukščių ir naminės katės; tam dažnai naudojamos tvarkingos tvoros, užrakomi narvai ir kitos apsaugos priemonės.
Veisimo būdai: nuo tradicinio iki intensyvaus
Vištų auginimas gali būti tradicinis (lauko arba mišrus išnaudojimas) arba intensyvus. Auginimas intensyviai leidžia ūkiams pasiekti didesnį produktyvumą – didesnį mėsos ir kiaušinių kiekį per tam tikrą laiką. Tačiau intensyvus auginimas reikalauja griežtos sanitarinės kontrolės, tinkamos ventiliacijos, teisingo pašarų paruošimo ir dėmesio gyvūnų gerovei, kad būtų sumažintos ligų rizikos ir stresai.
Kiaušiniai ir mėsa
Yra atskiros veislės, selekcionuotos kiaušinių dėjimui (dedeklės) ir mėsai (broileriai). Dedeklių veislės gali dėti nuo kelių dešimčių iki daugiau nei 300 kiaušinių per metus, priklausomai nuo rūšies ir auginimo sąlygų. Mėsinės veislės yra selekcionuotos gretam augimui ir didesnei mėsos išeigai. Rinkdamiesi veislę, ūkininkai atsižvelgia į tikslą – kiaušinių gamybą, mėsos gamybą arba mišrų naudojimą.
Sveikata ir gerovė
Svarbu sekti vištų sveikatą: profilaktiniai skiepai, parazitų kontrolė (blusos, erkės), sterilūs lizdai ir švari gėlo vandens tiekimas. Biosauga (svečio kontrolė, švaros palaikymas) padeda apsisaugoti nuo epidemijų. Taip pat būtina užtikrinti pakankamą erdvę, natūralią šviesą ir galimybę prieiti prie pašaro bei vandens, kad būtų gerinama paukščių gerovė.
Pabaigai: vištos yra itin prisitaikęs ir naudingas gyvūnas, skirtas tiek mažiems šeimos ūkiams, tiek didelėms komercinėms fermoms. Tinkamai prižiūrimos, jos duoda didelę naudą – tiek kaip mėsos šaltinis, tiek kaip kiaušinių tiekėjos.
