Hipnozė

Hipnozė - tai "transo būsena, kuriai būdingas ypatingas įtikinamumas, atsipalaidavimas ir sustiprėjusi vaizduotė". Tai pakitusi sąmonės būsena.

Paprastai vienas asmuo ("hipnotizuotojas") kalbasi su kitu asmeniu ("tiriamuoju") specialiu būdu, kuris įveda tiriamąjį į transą. Kol subjektas yra tokios būsenos, jį galima paveikti pasiūlymais. Hipnotizuotojas gali jam pasakyti, kad pamirštų savo vardą, kad kambaryje karšta (jis pradės prakaituoti) arba kad jis yra kažkas kitas. Hipnotinius siūlymus gali pateikti hipnotizuotojas, dalyvaujant tiriamajam, arba jis gali juos pateikti pats (autosugestija arba autosugestija). Hipnozės naudojimas gydymo tikslais vadinamas "hipnoterapija", o kaip pramoga publikai - "sceninė hipnozė".

Priešingai paplitusiai klaidingai nuomonei, kad hipnozė yra nesąmoningumo forma, panaši į miegą, kai kurie šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad hipnotizuojami asmenys yra visiškai budrūs ir sutelkia dėmesį, o jų periferinis suvokimas atitinkamai sumažėja. Tiriamieji taip pat dažniau reaguoja į siūlymus. Tačiau hipnozės veikiamų tiriamųjų elgesys taip toli peržengia įprasto dėmesio sutelkimo ribas, kad labiau vartojamas "pakitusios sąmonės būsenos" apibūdinimas.

Jeanas-Martinas Charcot iš Salpêtrière ligoninės Paryžiuje demonstruoja hipnozę pacientui, kuriam padeda jo padėjėjas.

1857 m. reklaminis plakatas: "Momentinis miegas. Įvairūs paralyžiaus, dalinės ir visiškos katalepsijos, dalinės arba visiškos traukos efektai. Fenomagnetinis poveikis... Muzikinė ekstazė... Nejautrumas fiziniam skausmui ir momentinis pabudimas... Magnetinės galios perdavimas kitiems..."

Žiniasklaida Hipnozės ir nenormaliosios psichologijos fotografijos ( 1938)

Hipnoterapija

Hipnoterapija - tai kai hipnotizuotojas naudoja hipnozę, kad padėtų tiriamajam emociškai pasveikti arba išgydyti ligotą protą. Hipnoterapija - tai terapijai naudojama hipnozė.

Hipnozę gali atlikti ir vienas asmuo. Tada jis veikia ir kaip hipnotizuotojas, ir kaip subjektas. Tai vadinama "autohipnoze" arba kartais "autosugestija". Kai kuriais atvejais tai yra tiesiog transo panaudojimo forma.

Istorija

Senovės visuomenės

Beveik kiekvienoje ikimodernioje visuomenėje buvo praktikuojama praktika, šiek tiek panaši į hipnozę. Dažnai ceremoniją atlikdavo specialus visuomenės asmuo (raganius, šamanas, šventikas...). Ceremonijoje galėjo būti naudojami užkalbėjimai (burtai), giesmės, pasikartojanti muzika, protą keičiančios medžiagos, tamsa, ugnis ir kita aplinka. Tikslas - įvesti asmenį ar grupę į pakitusią būseną, panašią į transą. Netgi raštingose visuomenėse, pavyzdžiui, senovės Graikijoje, būta reiškinių, primenančių hipnozę. Delfų orakulas, sakydamas savo garsiąsias pranašystes, buvo tam tikro transo būsenoje. Ar tai buvo savihipnozė, ar tiesiog vulkaninių dujų poveikis, niekada nebus žinoma.

Vakarų visuomenės

Atrodo, kad yra daugybė idėjų apie tai, kaip hipnozė prasidėjo. Istoriniai įrašai šiuolaikinėje Europoje prasideda nuo Franzo Mesmerio darbų, nors jis ir neišrado žodžio "hipnozė". Mesmeris ir jo pasekėjai praktikavo tai, kas iš pradžių buvo vadinama "gyvūnų magnetizmu", o vėliau - hipmerizmu. Jo darbo aprašymai neleidžia abejoti, kad jis pats atrado tai, ką dabar vadiname hipnoze.

Žodžiai "hipnozė" ir "hipnotizmas" kilę iš termino "neurohipnozė" (nervinis miegas), kurį apie 1841 m. sukūrė škotų chirurgas Jamesas Braidas. J. Braidas savo praktiką grindė J. Braido sukurta praktika, tačiau jo teorija, kaip ši procedūra veikia, skyrėsi.

Pagrindiniai hipnozės atradimai buvo padaryti 1842 m., kai Braidas pradėjo daugiau sužinoti apie jos poveikį. Jis nemanė, kad hipnozės priežastis yra "hipmerizmas", ir galiausiai manė, kad transai tėra "nervinis miegas". 1843 m. jis apie tai parašė knygą pavadinimu "Neurypnologija". Šioje knygoje Braidas hipnozę apibūdino kaip fizinio atsipalaidavimo būseną, kurią lydi ir sukelia protinis susikaupimas ("abstrakcija").

Metodas

Hipnoze gydomos baimės, priklausomybės, emocinės bėdos, skausmo kontrolė, stresas ir pan.

Hipnotizuotojas, norėdamas atlikti hipnozę, turi atlikti du dalykus. Pirma, jis turi įvesti tiriamąjį į transą. Antra, jis turi vesti subjektą per transo procesą (terapijai ar bet kokiam kitam reikalingam poveikiui). Dažnai jis persijungia tarp šių veiksmų, pirmiausia įsitikindamas, kad tiriamasis yra tinkamos būsenos, o paskui ves jį per procesą. Šie žingsniai kartojami cikliškai per visą laiką.

Transo metu tiriamasis nesprendžia, ar hipnotizuotojo siūlymai yra teisingi: Jei pasiekiamas transas - o taip būna ne visada - subjektas priims kaip tiesą viską, ką pasakys hipnotizuotojas, nebent tai prieštarautų jo giliausiems įsitikinimams. Tai ir yra hipnozės esmė: įvesti tiriamąjį į transą, kad jis priimtų pasiūlymus.

Scenos hipnotizuotojai iš gerų tiriamųjų pasiekia išties nuostabių efektų: jie gali priversti juos pamiršti savo vardus, patikėti, kad jie yra kas nors kitas, priversti matyti žmones, kurių nėra, priversti pamiršti raides ar skaičius ir t. t. Taip atsitinka todėl, kad tiriamasis aktyviai seka hipnotizuotojo siūlymais, nes pasitiki hipnotizuotoju ir tiki, kad tai saugu. Jei pasitikėjimas sugriaunamas arba subjektas mano, kad tai nesaugu, jis gali išeiti iš transo.

Hipnozė iš tiesų nėra hipnotizuotojo galia. Priešingai, ši galia slypi hipnotizuojamojo galvoje. Hipnotizuotojas paprasčiausiai žino, kaip vesti subjektą į transą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra hipnozė?

A: Hipnozė - tai pakitusi sąmonės būsena, kuriai būdingas ypatingas įtikinamumas, atsipalaidavimas ir sustiprėjusi vaizduotė.

K: Kas paprastai dalyvauja hipnozės procese?

A: Vienas asmuo, hipnotizuotojas, kalbasi su kitu asmeniu, tiriamuoju, specialiu būdu, kuris įveda tiriamąjį į transą.

K: Kas vyksta su hipnozės būsenos subjektu?

A.: Subjektui gali būti daroma įtaiga. Hipnotizuotojas gali pasakyti, kad subjektas pamirštų savo vardą, kad kambaryje karšta (dėl to subjektas gali pradėti prakaituoti) arba kad jis yra kažkas kitas.

K: Kaip galima pateikti hipnotinius pasiūlymus?

A: Hipnotinius įtikinėjimus gali pateikti hipnotizuotojas, dalyvaujant tiriamajam, arba jie gali būti atliekami savarankiškai.

K: Kaip vadinamas hipnozės naudojimas terapiniais tikslais?

A: Hipnozės naudojimas gydymo tikslais vadinamas hipnoterapija.

K: Kuo skiriasi hipnoterapija nuo sceninės hipnozės?

A: Hipnoterapija naudojama gydymo tikslais, o sceninė hipnozė - pramogai prieš auditoriją.

K: Ar hipnozės metu hipnotizuojami asmenys yra visiškai nesąmoningi?

Atsakymas: Ne, priešingai populiariems klaidingiems įsitikinimams, šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad hipnotizuojami asmenys yra visiškai budrūs ir sutelkia dėmesį, o jų periferinis suvokimas atitinkamai sumažėja. Taip pat padidėja tiriamųjų reakcija į siūlymus. Tačiau hipnozės metu hipnotizuojamų asmenų elgsena taip stipriai peržengia įprasto dėmesio sutelkimo ribas, kad dažniau vartojamas "pakitusios sąmonės būsenos" apibūdinimas.