Hipnozė — kas tai? Pakitusi sąmonė, siūlymai ir hipnoterapija
Sužinokite, kas yra hipnozė: pakitusi sąmonė, kaip veikia siūlymai, hipnoterapijos taikymai gydyme ir sceninėje praktikoje.
Hipnozė – tai "transo būsena, kuriai būdingas ypatingas įtikinamumas, atsipalaidavimas ir sustiprėjusi vaizduotė". Tai pakitusi sąmonės būsena, kurioje žmogaus dėmesys susitelkia, sumažėja periferinis suvokimas ir padidėja jautrumas siūlymams.
Paprastai vienas asmuo („hipnotizuotojas“) specialiu būdu bendrauja su kitu asmeniu („tiriamuoju“) ir įveda jį į transą arba hipnotinę būseną. Kol subjektas yra tokios būsenos, jį galima paveikti pasiūlymais: hipnotizuotojas gali, pavyzdžiui, pasiūlyti, kad žmogus laikinai pamirš savo vardą, patirs šilumos pojūtį (kas gali sukelti prakaitavimą), arba įsijaus į kito asmens vaidmenį. Hipnotinius siūlymus gali pateikti kitas žmogus arba pats subjektas – tai vadinama autosugestija arba savihipnozė. Hipnozės naudojimas medicinos ir psichoterapijos tikslais — tai hipnoterapija, o pasirodymai pramogai viešose scenose vadinami scenine hipnoze.
Kaip hipnozė veikia?
Priešingai plačiai paplitusiai klaidingai nuomonei, kad hipnozė yra nesąmoningumo forma ar miegas, daug šiuolaikinių tyrimų rodo, jog hipnotizuojami asmenys dažniausiai būna budrūs, susitelkę ir aktyvūs. Pokyčiai išryškėja ne tiek sąmoningumo praradime, kiek dėmesio ir suvokimo persiskirstyme: sumažėja aplinkos poveikis, o vidinės vaizduotės bei siūlymų priėmimas sustiprėja. Neurovaizdavimo tyrimai rodo, kad per hipnozę keičiasi smegenų tinklų veikla, susijusi su dėmesiu, valdymu ir kūno suvokimu.
Kokios yra hipnozės fazės?
- Indukcija – rengiamasis etapas, kai hipnotizuotojas padeda subjektui atsipalaiduoti ir susitelkti.
- Gilinimas – siekiama sustiprinti transo būseną ir pagilinti atsipalaidavimą.
- Pasiūlymų etapas – pateikiami konkretūs siūlymai (elgesio, jutiminiai ar atminties pokyčiai).
- Atgaivinimas (pažadinimas) – proceso pabaiga, kai asmuo išvedamas iš tranzinės būsenos.
Hipnoterapija: panaudojimas ir įrodymai
Hipnoterapija taikoma įvairioms problemoms spręsti: skausmo valdymui, nerimo ir fobijų gydymui, priklausomybių palaikymui, lėtinių skausmų mažinimui, miego sutrikimams, taip pat pagalbai ruošiantis medicininėms procedūroms. Yra pažangių tyrimų, patvirtinančių jos efektyvumą tam tikroms būklėms, tačiau rezultatai skiriasi priklausomai nuo problemos pobūdžio, terapeuto įgūdžių ir paciento jautrumo hipnozei.
Saugumas, rizikos ir etikos aspektai
- Hipnozė paprastai laikoma saugia, kai ją atlieka kvalifikuotas specialistas. Retai pasitaiko nepageidaujamų reakcijų – galvos svaigimas, galvos skausmas, trumpalaikis emocinis išlaisvėjimas.
- Reikalinga atsargumas, jei asmuo turi psichozę, tam tikras asmenybės ar dissociacines sutrikimų formas – hipnozė gali būti netinkama arba reikalauti labai atsargaus gydymo plano.
- Hipnozė gali padidinti tikėjimą netiksliomis prisiminimų interpretacijomis; todėl gydytojai ir terapeutai privalo vengti vedančių arba klaidinančių pasiūlymų, ypač atminties atkūrimo metu.
- Sceninė hipnozė reikalauja informuoto dalyvių sutikimo ir etiško elgesio – pramogos metu gali būti ribojama privatumo ar orumo, todėl dalyvauti turėtų tik asmenys, sutinkantys su sąlygomis.
Ar visi žmonės hipnotizuojami vienodai?
Ne. Žmogaus jautrumas hipnozei (hipnotabilumas) skiriasi. Kai kurie žmonės greitai ir stipriai reaguoja į siūlymus, kiti – mažiau. Yra psichometrinės skalės, kuriomis vertinamas hipnotabilumas, o terapeutai tai atsižvelgia planuodami intervencijas.
Kaip pasirinkti specialistą ir praktiniai patarimai
- Jei svarstote hipnoterapiją, rinkitės licencijuotą psichoterapeutą ar gydytoją, turintį įgūdžių hipnozėje.
- Prieš procedūrą klauskite apie gydymo tikslus, galimas rizikas ir alternatyvas; reikalaukite aiškiai užfiksuoto informuoto sutikimo.
- Savihipnozė (autosugestija) gali būti naudinga įgūdžių praktikai, streso mažinimui ar geresniam miego ritmui – verta mokytis iš kvalifikuoto specialisto.
Hipnozė yra daugiasluoksnis reiškinys: tai ne „magiškas“ prievartos įrankis, o psichologinė technika, remiama tam tikrų mokslinių įrodymų. Teisingai ir atsakingai taikoma, ji gali būti naudinga priemonė įvairiems simptomams palengvinti ir terapiniams tikslams pasiekti.
Jeanas-Martinas Charcot iš Salpêtrière ligoninės Paryžiuje demonstruoja hipnozę pacientui, kuriam padeda jo padėjėjas.
1857 m. reklaminis plakatas: "Momentinis miegas. Įvairūs paralyžiaus, dalinės ir visiškos katalepsijos, dalinės arba visiškos traukos efektai. Fenomagnetinis poveikis... Muzikinė ekstazė... Nejautrumas fiziniam skausmui ir momentinis pabudimas... Magnetinės galios perdavimas kitiems..."
.ogv.jpg){kind=small}
Žiniasklaida Hipnozės ir nenormaliosios psichologijos fotografijos ( 1938)
Hipnoterapija
Hipnoterapija - tai kai hipnotizuotojas naudoja hipnozę, kad padėtų tiriamajam emociškai pasveikti arba išgydyti ligotą protą. Hipnoterapija - tai terapijai naudojama hipnozė.
Hipnozę gali atlikti ir vienas asmuo. Tada jis veikia ir kaip hipnotizuotojas, ir kaip subjektas. Tai vadinama "autohipnoze" arba kartais "autosugestija". Kai kuriais atvejais tai yra tiesiog transo panaudojimo forma.
Istorija
Senovės visuomenės
Beveik kiekvienoje ikimodernioje visuomenėje buvo praktikuojama praktika, šiek tiek panaši į hipnozę. Dažnai ceremoniją atlikdavo specialus visuomenės asmuo (raganius, šamanas, šventikas...). Ceremonijoje galėjo būti naudojami užkalbėjimai (burtai), giesmės, pasikartojanti muzika, protą keičiančios medžiagos, tamsa, ugnis ir kita aplinka. Tikslas - įvesti asmenį ar grupę į pakitusią būseną, panašią į transą. Netgi raštingose visuomenėse, pavyzdžiui, senovės Graikijoje, būta reiškinių, primenančių hipnozę. Delfų orakulas, sakydamas savo garsiąsias pranašystes, buvo tam tikro transo būsenoje. Ar tai buvo savihipnozė, ar tiesiog vulkaninių dujų poveikis, niekada nebus žinoma.
Vakarų visuomenės
Atrodo, kad yra daugybė idėjų apie tai, kaip hipnozė prasidėjo. Istoriniai įrašai šiuolaikinėje Europoje prasideda nuo Franzo Mesmerio darbų, nors jis ir neišrado žodžio "hipnozė". Mesmeris ir jo pasekėjai praktikavo tai, kas iš pradžių buvo vadinama "gyvūnų magnetizmu", o vėliau - hipmerizmu. Jo darbo aprašymai neleidžia abejoti, kad jis pats atrado tai, ką dabar vadiname hipnoze.
Žodžiai "hipnozė" ir "hipnotizmas" kilę iš termino "neurohipnozė" (nervinis miegas), kurį apie 1841 m. sukūrė škotų chirurgas Jamesas Braidas. J. Braidas savo praktiką grindė J. Braido sukurta praktika, tačiau jo teorija, kaip ši procedūra veikia, skyrėsi.
Pagrindiniai hipnozės atradimai buvo padaryti 1842 m., kai Braidas pradėjo daugiau sužinoti apie jos poveikį. Jis nemanė, kad hipnozės priežastis yra "hipmerizmas", ir galiausiai manė, kad transai tėra "nervinis miegas". 1843 m. jis apie tai parašė knygą pavadinimu "Neurypnologija". Šioje knygoje Braidas hipnozę apibūdino kaip fizinio atsipalaidavimo būseną, kurią lydi ir sukelia protinis susikaupimas ("abstrakcija").
Metodas
Hipnoze gydomos baimės, priklausomybės, emocinės bėdos, skausmo kontrolė, stresas ir pan.
Hipnotizuotojas, norėdamas atlikti hipnozę, turi atlikti du dalykus. Pirma, jis turi įvesti tiriamąjį į transą. Antra, jis turi vesti subjektą per transo procesą (terapijai ar bet kokiam kitam reikalingam poveikiui). Dažnai jis persijungia tarp šių veiksmų, pirmiausia įsitikindamas, kad tiriamasis yra tinkamos būsenos, o paskui ves jį per procesą. Šie žingsniai kartojami cikliškai per visą laiką.
Transo metu tiriamasis nesprendžia, ar hipnotizuotojo siūlymai yra teisingi: Jei pasiekiamas transas - o taip būna ne visada - subjektas priims kaip tiesą viską, ką pasakys hipnotizuotojas, nebent tai prieštarautų jo giliausiems įsitikinimams. Tai ir yra hipnozės esmė: įvesti tiriamąjį į transą, kad jis priimtų pasiūlymus.
Scenos hipnotizuotojai iš gerų tiriamųjų pasiekia išties nuostabių efektų: jie gali priversti juos pamiršti savo vardus, patikėti, kad jie yra kas nors kitas, priversti matyti žmones, kurių nėra, priversti pamiršti raides ar skaičius ir t. t. Taip atsitinka todėl, kad tiriamasis aktyviai seka hipnotizuotojo siūlymais, nes pasitiki hipnotizuotoju ir tiki, kad tai saugu. Jei pasitikėjimas sugriaunamas arba subjektas mano, kad tai nesaugu, jis gali išeiti iš transo.
Hipnozė iš tiesų nėra hipnotizuotojo galia. Priešingai, ši galia slypi hipnotizuojamojo galvoje. Hipnotizuotojas paprasčiausiai žino, kaip vesti subjektą į transą.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra hipnozė?
A: Hipnozė - tai pakitusi sąmonės būsena, kuriai būdingas ypatingas įtikinamumas, atsipalaidavimas ir sustiprėjusi vaizduotė.
K: Kas paprastai dalyvauja hipnozės procese?
A: Vienas asmuo, hipnotizuotojas, kalbasi su kitu asmeniu, tiriamuoju, specialiu būdu, kuris įveda tiriamąjį į transą.
K: Kas vyksta su hipnozės būsenos subjektu?
A.: Subjektui gali būti daroma įtaiga. Hipnotizuotojas gali pasakyti, kad subjektas pamirštų savo vardą, kad kambaryje karšta (dėl to subjektas gali pradėti prakaituoti) arba kad jis yra kažkas kitas.
K: Kaip galima pateikti hipnotinius pasiūlymus?
A: Hipnotinius įtikinėjimus gali pateikti hipnotizuotojas, dalyvaujant tiriamajam, arba jie gali būti atliekami savarankiškai.
K: Kaip vadinamas hipnozės naudojimas terapiniais tikslais?
A: Hipnozės naudojimas gydymo tikslais vadinamas hipnoterapija.
K: Kuo skiriasi hipnoterapija nuo sceninės hipnozės?
A: Hipnoterapija naudojama gydymo tikslais, o sceninė hipnozė - pramogai prieš auditoriją.
K: Ar hipnozės metu hipnotizuojami asmenys yra visiškai nesąmoningi?
Atsakymas: Ne, priešingai populiariems klaidingiems įsitikinimams, šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad hipnotizuojami asmenys yra visiškai budrūs ir sutelkia dėmesį, o jų periferinis suvokimas atitinkamai sumažėja. Taip pat padidėja tiriamųjų reakcija į siūlymus. Tačiau hipnozės metu hipnotizuojamų asmenų elgsena taip stipriai peržengia įprasto dėmesio sutelkimo ribas, kad dažniau vartojamas "pakitusios sąmonės būsenos" apibūdinimas.
Ieškoti