Senovės Graikijos istorija

Senovės Graikija buvo didelė teritorija Viduržemio jūros šiaurės rytuose, kur žmonės kalbėjo graikų kalba. Ji buvo daug didesnė už šiandien žinomą Graikijos valstybę. Tai buvo Graikijos civilizacija, gyvavusi archajiniu laikotarpiu nuo VIII-VI a. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e. Šis laikotarpis baigėsi romėnams užkariavus Graikiją Korinto mūšyje.

Didžiąją šio laikotarpio dalį graikai neturėjo vienos vyriausybės ar valdovo. Buvo daugybė miestų-valstybių, kurių kiekviena turėjo savo konstituciją. Atėnai, Sparta ir Korintas yra miestų-valstybių pavyzdžiai. Kai kuriose iš jų buvo karaliai, o kai kuriose, kaip Atėnuose, vyravo demokratijos forma. Laikui bėgant galingiausi miestai telkė kitus miestus į grupes, vadinamas "ligomis". Tai buvo taikoma daugeliui graikų kolonijų Mažojoje Azijoje, kurių dauguma buvo glaudžiai susijusios su vienu ar kitu iš trijų didžiųjų miestų.

Šio laikotarpio viduryje buvo klasikinė Graikija, klestėjusi V-IV a. pr. m. e. Atėnų vadovybė sėkmingai atrėmė persų invazijos grėsmę Graikijos ir Persijos karų metu. Atėnų aukso amžius baigiasi Atėnų pralaimėjimu nuo Spartos per Peloponeso karą 345 m. pr. m. e.

Paskutiniuoju, helenizmo, laikotarpiu Graikiją suvienijo Aleksandro Didžiojo užkariavimai. Miestai-valstybės ir toliau išliko veikiami bendros Makedonijos įtakos.

Graikų kultūra darė didelę įtaką Romos imperijai, kuri jos atmainas perkėlė į daugelį Viduržemio jūros regiono ir Europos šalių. Taip klasikinė Graikija tapo Vakarų civilizacijos pagrindu. Graikų kalba ir iš dalies kultūra taip pat buvo Bizantijos imperijos kalba ir kultūra.

Graikijos miestai ir jų paplitimas Viduržemio jūros regione

Partenonas - Atėnei skirta šventykla Atėnuose, Akropolyje. Tai senovės graikų kultūros ir rafinuotumo simbolis.

Graikijos istorijos laiko juosta

Graikijos istorija išgyveno šiuos etapus:

Mikėnų kultūra (apie 1600-1100 m. pr. m. e.) - ankstyvoji graikų kultūra bronzos amžiuje Graikijos žemyne ir Kretoje.
Bronzos amžiaus žlugimas arba graikų tamsieji amžiai (apie 1100-750 m. pr. m. e.).
Archainis laikotarpis (apie 750-500 m. pr. m. e.). Menininkai kūrė didesnes laisvai stovinčias skulptūras sustingusiomis pozomis, su svajinga "archajiška šypsena". Archajinis laikotarpis baigiasi 510 m. pr. m. e. nuvertus paskutinį Atėnų tironą.
Klasikiniu laikotarpiu (apie 500-323 m. pr. m. e.) vyravo stilius, kurį vėlesni stebėtojai laikė išskirtiniu (t. y. "klasikiniu") pavyzdžiu, pavyzdžiui, Partenonas. Politiniu požiūriu V a. klasikiniame laikotarpyje dominavo Atėnai ir Dalijų lyga. IV a. pr. m. e. pradžioje juos išstūmė Spartos hegemonija. Galiausiai egzistavo Korinto lyga, kuriai vadovavo Makedonija.

Helenizmo laikotarpis (323-146 m. pr. m. e.) - tai laikotarpis, kai graikų kultūra (helenistinis menas) ir valdžia išsiplėtė į Artimuosius ir Vidurio Rytus. Šis laikotarpis prasideda Aleksandro mirtimi ir baigiasi romėnų užkariavimu.
Romos Graikija. Tai laikotarpis nuo romėnų pergalės Korinto mūšyje 146 m. pr. m. e. iki 330 m. e. m. e. m. Konstantino įkurtos Bizantijos kaip Romos imperijos sostinės.
Paskutinis antikos etapas - tai christianizacijos laikotarpis IV a. pabaigoje-VI a. pradžioje. Jis baigėsi Justinianui I 529 m. uždarius vėlesnę Platono akademijos versiją.

Aleksandro užkariavimai driekėsi iki Afganistano

Ankstyvoji istorija

Raštingumas

VIII a. pr. m. e. graikai antrą kartą išmoko skaityti ir rašyti. Jie buvo praradę raštingumą Mikėnų kultūros pabaigoje, kai Viduržemio jūros pasaulis nugrimzdo į tamsiuosius amžius. Graikijos tamsieji amžiai (~1100-750 m. pr. m. e.), arba bronzos amžiaus žlugimas, - senovės Graikijos ir Anatolijos istorijos laikotarpis, iš kurio nėra rašytinių šaltinių ir nedaug archeologinių liekanų.

Graikai apie abėcėlę sužinojo iš kitos senovės tautos - finikiečių. Jie ją šiek tiek pakoregavo. Visų pirma graikai įvedė taisyklingas balsių raides, kurios buvo būtinos jų kalbai. Jų abėcėlę savo ruožtu nukopijavo romėnai, ir dabar didžioji pasaulio dalis naudoja romėnų abėcėlę.

Politinė struktūra

Senovės Graikija turėjo vieną kalbą ir kultūrą, bet buvo suvienyta tik 337 m. pr. m. e., kai Makedonija nugalėjo Atėnus ir Tėbus. Tai reiškė klasikinio laikotarpio pabaigą ir helenistinio laikotarpio pradžią. Net ir tada užkariauti miestai buvo tik prijungti prie Pilypo II Makedoniečio Korinto lygos; jie nebuvo okupuoti ir valdė patys.

Miestų valstybės

Senovės Graikiją sudarė keli šimtai daugiau ar mažiau nepriklausomų miestų-valstybių. Tai skyrėsi nuo kitų visuomenių, kurios buvo gentinės arba karalystės, valdžiusios palyginti dideles teritorijas.

Neabejotinai Graikijos geografija, suskirstyta kalvomis, kalnais ir upėmis, turėjo įtakos senovės Graikijos prigimčiai. Viena vertus, senovės graikai neabejojo, kad jie yra "viena tauta"; juos siejo ta pati religija, ta pati pagrindinė kultūra ir ta pati kalba. Tačiau kiekvienas miestas-valstybė arba "polis" buvo nepriklausomas; apie susivienijimą senovės graikai kalbėjo retai. Net kai per antrąją persų invaziją į Graikiją grupė miestų-valstybių susivienijo, kad apgintų Graikiją, dauguma polisų liko neutralūs, o po persų pralaimėjimo sąjungininkai greitai grįžo prie tarpusavio kovų.

Pagrindiniai Senovės Graikijos politinės sistemos bruožai buvo šie:

Jo fragmentiškumas. Buvo ne viena valstybė, o daug mažų valstybių, vadinamų miestais-valstybėmis.
Dėmesys skiriamas mažų valstybių miestams.
Aplink Viduržemio jūrą įkurtos kolonijos buvo nepriklausomos nuo miesto įkūrėjo. Tačiau jos buvo palankiai nusiteikusios savo "motininiam miestui".
Užkariavimas ar tiesioginis kito miesto-valstybės valdymas buvo gana retas reiškinys.
Miestai susibūrė į lygas, o jų nariai kartais pasitraukdavo iš vienos lygos ir prisijungdavo prie kitos.

Vėliau, klasikiniu laikotarpiu, lygų buvo mažiau, jos buvo didesnės ir jose dominavo vienas miestas (ypač Atėnai, Sparta ir Tėbai). Dažnai miestai būdavo verčiami prisijungti grasinant karu (arba pagal taikos sutartį). Pilypas II Makedonietis, "užkariavęs" senovės Graikijos žemes, nesistengė aneksuoti teritorijos ar suvienyti jos į naują provinciją. Tačiau jis privertė daugumą miestų prisijungti prie jo vadovaujamos Korinto lygos.

Karalystės

Kai kurie miestai buvo demokratiniai, kai kurie - aristokratiniai, o kai kurie - monarchiniai. Kai kuriuose buvo daug revoliucijų, per kurias viena valdžios rūšis pakeitė kitą. Viena iš garsių graikų karalysčių - Makedonija, kuri, užkariavusi Persijos imperiją (įskaitant senovės Egiptą) ir pasiekusi dabartinę Indiją, trumpam tapo didžiausia tuo metu pasaulyje egzistavusia imperija. Kitos garsios karalystės - Epyras ir Tesalija.

Senovės Graikijoje monarchijos nebuvo absoliučios, nes paprastai veikė vyresnių piliečių taryba (senatas, Makedonijoje - kongresas), kuri patarinėjo karaliui. Šie vyrai nebuvo renkami ar išrenkami burtų keliu, kaip demokratiniuose miestuose-valstybėse.

Piliečiai

Senovės Graikijoje piliečiai, kurie galėjo dalyvauti valdyme, paprastai buvo laisvai tame mieste gimę vyrai. Moterys, vergai ir (dažniausiai) kitur gimę gyventojai neturėjo teisės balsuoti. Detalės įvairiuose miestuose skyrėsi. Atėnai yra pavyzdys: Atėnų gyventojai buvo trijų grupių: piliečiai, metikai (nuolat gyvenantys užsieniečiai) ir vergai. Piliečiais buvo laikomi gyventojai, kurių protėviai tris kartas buvo atėniečiai. Piliečiai vyrai turėjo laisvų vyrų teises ir galėjo būti išrinkti eiti bet kurias oficialias valstybės pareigas. "Iš maždaug 150 000 Atikos miesto valstybės gyventojų tik maždaug penktadalis turėjo pilietybės privilegiją". Atėnuose pilietės moterys negalėjo dalyvauti politinėse pareigose, o Spartoje - galėjo.

Kolonijos

Graikų skaičius augo ir netrukus jie nebegalėjo užauginti pakankamai maisto visiems žmonėms. Kai taip atsitikdavo, miestas išsiųsdavo žmones įkurti naujo miesto, vadinamo kolonija.

Kadangi vietovė buvo nelygi, daugiausia keliauta jūra. Dėl šios priežasties pakrantėje buvo įkurta daug naujų miestų. Pirmieji nauji miestai atsirado Anatolijoje (Mažojoje Azijoje), vėliau - palei Juodąją jūrą, Kipre, pietų Italijoje, Sicilijoje ir aplink dabartinį Bengazį Libijoje. Jie net įkūrė miestą Naukratį prie Nilo upės Egipte. Dabartiniai Sirakūzų, Neapolio, Marselio ir Stambulo miestai prasidėjo kaip graikų miestai Sirakūzai, Neapolis, Masilija ir Bizantija.

Didysis ketvertas

VI a. pr. m. e. kai kurie miestai tapo daug svarbesni už kitus. Tai buvo Korintas, Tėbai, Sparta ir Atėnai.

Spartiečiai buvo labai drausmingi kariai. Jie nugalėjo netoliese gyvenusius žmones, kurie turėjo dirbti žemę spartiečiams. Šie "helotai" turėjo atiduoti spartiečiams dalį užauginto maisto, todėl spartiečiams nereikėjo dirbti. Vietoj to jie išmoko būti geresniais kariais. Spartiečių buvo nedaug, bet buvo daug helotų. Spartos karinė jėga kontroliavo helotus. Spartiečiai turėjo du paveldimus karalius, kurie vadovavo jiems kare. Namuose juos taip pat valdė grupė senų vyrų, vadinamų Gerousija (senatu).

Atėnai 510 m. pr. m. e. tapo demokratine valstybe. Vyrai susirinko į vietą miesto centre ir nusprendė, ką daryti. Tai buvo pirmoji vieta pasaulyje, kur žmonės nusprendė, ką jų šalis turėtų daryti. Jie kalbėdavosi, o paskui balsuodavo Boule (parlamente), ką daryti. Tačiau moterys nebalsuodavo. Atėnuose buvo vergų. Šie vergai priklausė jų šeimininkams ir galėjo būti parduoti kam nors kitam. Atėnų vergai buvo mažiau laisvi nei Spartos helotai. Kasmet Atėnų piliečiai rinkdavo aštuonis generolus, kurie vadovavo jiems kare.

Spartos griuvėsiai

Graikų ir persų karai

499 m. pr. m. e. graikų miestai Anatolijoje sukilo. Jie nebenorėjo, kad juos valdytų Persija. Atėnai pasiuntė 20 laivų kovoti su persais jūroje. Anatolijos graikai buvo nugalėti. Persijos karalius Darijus nusprendė nubausti Atėnus. Jis pasiuntė kareivių ir laivų kovoti su Atėnais.

Atėnai paprašė Spartos pagalbos. Sparta norėjo padėti, bet negalėjo, nes tuo metu turėjo religinę šventę. Atėnai pasiuntė savo karius prieš persų karius: Maratono mūšyje (490 m. pr. m. e.) jie nugalėjo persus. Tada atėjo Spartos pagalba.

Termopilų mūšyje Leonido vadovaujami spartiečiai pasipriešino milžiniškai persų armijai. Po poros dienų išdavikas, vardu Efialtas, vedė persus per perėją paskui graikų kariuomenę. Supratęs, kad pralaimėjimas neišvengiamas, Leonidas paleido daug savo vyrų. Tie, kurie liko, žinojo, kad laukia kova iki mirties. Leonidas namuose laikė elitinius hoplitus (pėstininkus), kurie turėjo gyvų sūnų. Taip pat buvo savanoriškai pasilikusių sąjungininkų tepijonų ir tebanų.

Trečiąją dieną Leonidas su 300 spartiečių hoplitų ir jų sąjungininkais stojo prieš Kserksą ir jo galingą kariuomenę. Spartiečių vadovaujamos pajėgos kovėsi su persų pajėgomis iki mirties, kad užblokuotų perėją pakankamai ilgam, kad Kserksas ir jo kariuomenė būtų užimti, o likusi graikų kariuomenės dalis pabėgtų.

Po Termopilų daugelis graikų norėjo vykti į pietus, į Peloponesą. Kadangi Korinto sąsiauris, per kurį galima patekti į Peloponesą, yra labai siauras, daugelis norėjo ten kovoti su persais.

Atėnai buvo į šiaurę nuo Korinto ir turėjo laivyną. Atėnų lyderis Temistoklis norėjo kovoti su persais prie Salamino salos. Kserksas nusprendė pasiųsti savo laivyną prieš graikų laivyną, kol graikų laivai nespėjo išplaukti į Peloponesą. Salamino mūšyje graikų laivynas nugalėjo persus. Tada Kserksas su daugeliu savo karių išvyko namo, tačiau persų kariuomenė liko Graikijoje. Ši kariuomenė buvo sumušta 479 m. pr. m. e. Platea mūšyje.

Persų invazija į Graikiją

Atėnai prieš Spartą

Po to, kai persai buvo nugalėti prie Platėjos, spartiečiai padarė labai nedaug. Tačiau Persija vis dar buvo pavojinga. Atėnai paprašė Graikijos miestų Egėjo jūros salose ir Anatolijoje prisijungti prie jų. Šie miestai sutiko, nes bijojo Persijos. Šie miestai sudarė Dalijų lygą, o Atėnai jiems vadovavo. Daugelis Dalijų lygos miestų turėjo mokėti Atėnams duoklę. Už šiuos pinigus Atėnai pastatė daug laivų ir Partenoną. Sparta vis dar buvo stipri sausumoje, tačiau Atėnai buvo stipresni jūroje. Kelis kartus tarp Atėnų ir Spartos kilo karas. Tada Atėnai nusprendė pasiųsti daug laivų į Siciliją kovoti su Sirakūzų miestu. Sparta pasiuntė Sirakūzams pagalbą, ir Atėnai buvo nugalėti. Nė vienas Atėnų laivas negrįžo.

Dabar Sparta norėjo statyti laivus kovai su Atėnais. Spartai prireikė daug laiko, kad nugalėtų Atėnus, tačiau Egospotamio mūšyje spartiečiai sunaikino daugumą Atėnų laivų. Atėniečiai naudojo labai pažangų laivų tipą, vadinamą triremais. Šie itin pažangūs koviniai laivai turėjo sudėtingas kovos sistemas ir buvo varomi irkluotojų. Triremos priekyje buvo didelis bronzinis avinas. Irkluotojai labai greitai priplaukdavo prie priešo laivo ir išmušdavo skylę jo korpuse. Tai buvo veiksmingiausias būdas "Trireme" naikinti kitus laivus. Kartais ant triremos esantys kariai (vadinamieji hoplitai) įlipdavo į priešo laivą ir pasilikdavo jį sau. Nepaisant to, Atėnų triremų laivynas buvo sunaikintas 405 m. pr. m. e. vykusiame mūšyje. Kitais metais Atėnai pasidavė ir karas baigėsi.

Kasdienis gyvenimas

Vyrai, jei nedirbdavo, nekovodavo ar nesvarstydavo politikos, švenčių metu galėdavo nueiti į Senovės Graikijos teatrą pažiūrėti dramų, komedijų ar tragedijų. Jose dažnai buvo kalbama apie politiką ir graikų mitologijos dievus. Moterims vaidinti teatre buvo draudžiama; moterų vaidmenis atlikdavo aktoriai vyrai.

Moterys dirbo namų ruošos darbus, pavyzdžiui, verpė, audė, valė ir gamino maistą. Jos nedalyvavo viešajame gyvenime ar politikoje. Tačiau turtingų šeimų moterys turėjo vergų, kurie už jas atlikdavo namų ruošos darbus.

Senovės graikų žaidimai

Olimpijoje kas ketverius metus vykdavo garsiosios olimpinės žaidynės. Jos buvo skirtos tik vyrams, o moterys jose negalėjo dalyvauti net kaip žiūrovės. Sporto šakos buvo bėgimas, ieties, disko metimas ir imtynės. Žaidynės buvo neįprastos, nes sportininkai galėjo atvykti iš bet kurio Graikijos miesto.

Kitos varžybos - Herėjos žaidynės - buvo skirtos moterims. Jos taip pat vyko Olimpe kitu laiku nei vyrų varžybos.

Spartoje mergaitėms galiojo kitokios taisyklės nei kituose miestuose. Jos buvo treniruojamos tokiose pačiose varžybose kaip ir berniukai, nes spartiečiai tikėjo, kad stiprios moterys pagimdys stiprius vaikus, kurie ateityje taps kariais. Jų sportininkės merginos buvo nevedusios ir varžėsi nuogos arba vilkėdamos trumpas sukneles. Berniukams buvo leidžiama stebėti sportininkes, tikintis sukurti santuokas ir palikuonis.

Vėliau, klasicizmo laikotarpiu, mergaitės galėjo dalyvauti tuose pačiuose festivaliuose kaip ir vyrai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra senovės graikų civilizacija?

A: Senovės Graikijos civilizacija, dar paprastai vadinama Senovės Graikija, buvo didelė vietovė Viduržemio jūros šiaurės rytuose, kur žmonės kalbėjo graikų kalba. Ji buvo daug didesnė už šiandien mums žinomą Graikijos valstybę.

K: Kada suklestėjo Senovės Graikijos civilizacija?

Atsakymas: Graikų civilizacija klestėjo nuo archajinio laikotarpio VIII-VI a. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e.

K: Kokio tipo valdžią jie turėjo?

A: Graikai neturėjo vienos vyriausybės ar valdovo. Jie turėjo daug miestų valstybių, kurių kiekviena turėjo savo konstituciją. Kai kuriose buvo karaliai, o kai kuriose, pavyzdžiui, Atėnuose, vyravo demokratijos forma. Laikui bėgant kai kurie miestai susibūrė į grupes, vadinamas "lygomis".

K: Kas yra klasikinė Graikija?

A: Šio laikotarpio viduryje buvo klasikinė Graikija, kuri klestėjo V-IV a. pr. m. e. Tuo metu Atėnų vadovybė sėkmingai atrėmė persų invazijos grėsmę Graikijos ir Persijos karuose.

K: Kokią įtaką klasikinė Graikija padarė Vakarų civilizacijai?

A: Graikų kultūra turėjo tam tikrą įtaką Romos imperijai, kuri tuo metu buvo svarbiausia Senovės pasaulio galybė, todėl klasikinė Graikija tapo vienu iš Vakarų civilizacijos pagrindų.

K: Kokia kalba buvo vartojama Bizantijos imperijoje?

A: Bizantijos imperijoje buvo vartojama graikų kalba.