Helenistinis menas

Architektūra

Vienas iš dalykų, dėl kurių helenistinis laikotarpis skyrėsi nuo kitų laikų, buvo Aleksandro Didžiojo šalies padalijimas į mažesnes dalis. Kiekvienoje dalyje buvo po vadų šeimą. Ptolemėjams priklausė Egiptas, Seleukidams - Mesopotamija, Attalidams - Pergamonas, o kitiems vadams - kitos dalys. Kiekviena vadovų šeima skyrė pinigų menui kitaip, nei tai darė miestai-valstybės. Jie kūrė didelius miestus ir sudėtingas pastatų grupes taip, kaip dauguma miestų-valstybių jau buvo nustoję daryti iki 500 m. pr. Toks pastatų kūrimo būdas Graikijai buvo naujas. Šiuo būdu nesistengta pakeisti ar sutvarkyti natūralios vietos, o stengtasi, kad pastatai derėtų prie natūralios vietos. Graikijoje buvo daug vietų, skirtų malonumams, pavyzdžiui, daug teatrų ir pasivaikščiojimo vietų. Helenistinėms šalims pasisekė, nes jos turėjo daug tuščios erdvės, kurioje galėjo kurti naujus didelius miestus. Kai kurie iš jų naujų miestų buvo Antiochija, Pergamonas ir Seleukija prie Tigro.

Pergamonas yra labai geras helenistinės architektūros pavyzdys. Jis prasidėjo nuo paprastos tvirtovės Akropolyje (labai didelėje uoloje). Įvairūs Attalidų karaliai ją papildė ir sukūrė didžiulę pastatų grupę. Pastatai driekiasi nuo Akropolio įvairiomis kryptimis, išnaudodami natūralų tos žemės dalies būdą. Agora, esanti pietuose, žemiausiame lygyje, turi galerijas išilgai šonų, o stogą laiko stojai (gražūs aukšti akmeniniai daiktai stogui prilaikyti.) Agora yra gatvės, einančios per visą Akropolį, pradžia. Rytuose ir uolos viršuje yra organizatorių, vadų ir karių pastatai. Vakarinėje pusėje, viduriniame lygyje, yra religiniai pastatai. Vienas didžiausių - Pergamono altorius, kuris vadinamas "dievų ir milžinų" ir yra vienas gražiausių graikų skulptūros kūrinių. Labai didelis teatras, kurio šonuose ištiesti suolai žmonėms sėdėti, talpina beveik 10 000 žmonių.

Tuo metu jie mėgo gaminti labai didelius daiktus. Tokia buvo antroji Apolono šventykla Didymoje. Ji buvo už dvidešimties kilometrų nuo Mileto Jonijoje. IV a. pr. m. e. pabaigoje (apie 300 m. pr. m. e.) Dafnis iš Mileto sukūrė jos projektą, bet ji taip ir nebuvo baigta. Jį toliau statė iki II a. po Kristaus (po 100 m. po Kristaus). Šventykla (specialioji šventyklos dalis) yra viena didžiausių kada nors pastatytų prie Viduržemio jūros. Labai didelės patalpos viduje yra celė, kurią supa dvi eilės kolonų (aukštų apvalių daiktų). Kolonos yra jonėnų tipo, beveik 20 metrų aukščio, su daugybe sudėtingų akmens meno kūrinių ant bazių ir viršūnių.

Pergamono altorius, Pergamono muziejus, Berlynas

Skulptūra

Helenistinė skulptūra apima portretus, kuriuose vaizduojami tokie dalykai kaip kančia, miegas ar senatvė.

Atalas I (269-197 m. pr. m. e.), norėdamas įamžinti savo pergalę prie Kaiko prieš galus, graikų vadinamus galatais, liepė iškalti dvi grupes votų: Pirmojoje, pašventintoje Pergamono akropolyje, yra garsusis galas, nužudęs save ir savo žmoną, kurios originalas yra prarastas (geriausia kopija yra Romos Massimo alle Terme muziejuje, žr. iliustraciją); antroji grupė, paaukota Atėnams, sudaryta iš nedidelių bronzinių graikų, amazonių, dievų ir milžinų, persų ir galų atvaizdų. Luvre saugoma Artemidė Rospigliosi tikriausiai yra vienos iš jų kopija; kalbant apie Mirštančio Galijoto kopijas, Romos laikotarpiu jų buvo labai daug. Jausmų išraiška, detalių stiprumas - čia vešlūs plaukai ir ūsai - ir judesių smarkumas būdingi Pergameno stiliui.

Šie bruožai išryškėja Pergamono Didžiojo altoriaus frizuose, kuriuos Eumeno II (197-159 m. pr. m. e.) įsakymu papuošė 110 metrų ilgio gigantomachija, akmenyje iliustruojanti specialiai teismui sukurtą poemą. Joje olimpiečiai triumfuoja, kiekvienas savo pusėje, prieš milžinus, kurių dauguma paversti laukiniais žvėrimis: gyvatėmis, plėšriaisiais paukščiais, liūtais ar buliais. Jų motina Gaja, atėjusi jiems į pagalbą, nieko negali padaryti ir turi stebėti, kaip jie iš skausmo virpa nuo dievų smūgių.

Helenistinėje skulptūroje atsiranda dar vienas reiškinys - privatizacija, kai į dekoratyvinę skulptūrą sugrąžinami senieji viešieji modeliai. Toks retrospektyvus stilius egzistuoja ir keramikoje. Kalbant apie portretus, jie nuspalvinti natūralizmo atspalviu, veikiami romėnų meno.

Barberinio faunas, bronzinio originalo marmurinė kopija, apie 200 m. pr. m. e., Glyptoteka, Miunchenas

Paveikslai ir mozaikos

Šimtmečius išgyveno nedaug graikų sienų tapybos. Tačiau helenizmo įtaką galime tyrinėti romėnų freskose, pavyzdžiui, Pompėjos ar Herkulanumo freskose. Kai kurios mozaikos leidžia gana gerai suprasti to laikotarpio "didžiąją tapybą": tai freskų kopijos. Pavyzdys - Aleksandro mozaika, vaizduojanti jaunojo užkariautojo ir didžiojo karaliaus Darijaus III susidūrimą Isuso mūšyje, mozaika, kuri puošia Pompėjos Faunų namų sienas. Manoma, kad tai Plinijaus Vyresniojo aprašyto kūrinio kopija (XXXV, 110), kurią IV a. pr. m. e. pabaigoje Makedonijos karaliui Kasandrui nutapė Filoksenas iš Eretrijos. Mozaika leidžia grožėtis spalvų pasirinkimu, ansamblio kompozicija su sukamuoju judesiu ir veido išraiškingumu.

Archeologiniai atradimai Pagasės kapinyne (netoli dabartinio Voloso), Pagasės įlankos pakraštyje, arba Verginos kapinyne (1987 m.), buvusioje Makedonijos karalystėje, atskleidė keletą originalių darbų. Pavyzdžiui, Pilypo II kapavietėje rastas puikus frizas, vaizduojantis karališkąją liūto medžioklę, išsiskiriantis kompozicija, figūrų išdėstymu erdvėje ir realistiniu gamtos vaizdavimu.

Helenizmo laikotarpis taip pat yra mozaikos raidos metas, ypač II a. pr. m. e. veikusio Sosos iš Pergamono, vienintelio Plinijaus (XXXVI, 184) paminėto mozaikos menininko, darbai. Jo pomėgis trompe l'oeil (optinės iliuzijos) ir medijos efektams atsiskleidžia keliuose jam priskiriamuose darbuose, pavyzdžiui, Vatikano muziejuje esančiose "Neišvalytose grindyse", vaizduojančiose puotos likučius (žuvų kaulus, kaulelius, tuščias kriaukles ir kt.), ir Kapitolijaus muziejuje esančiame "Balandžių baseine", žinomame pagal reprodukciją, aptiktą Hadriano viloje. Joje matome keturis balandžius, sėdinčius ant vandens pripildyto baseino krašto. Vienas iš jų girdo save, o kiti, atrodo, ilsisi, todėl sukuriami dailininko puikiai išstudijuoti atspindžių ir šešėlių efektai.

Aleksandro mozaika iš Faunų namų Pompėjoje, dabar saugoma Neapolio nacionaliniame archeologijos muziejuje

Keramika

Helenizmo laikotarpiu sumažėjo tapybos ant vazų. Labiausiai paplitusios vazos yra juodos ir vienodos, blizgančios, panašios į lako, dekoruotos paprastais gėlių ar girliandų motyvais. Šiuo laikotarpiu taip pat atsirado reljefinės vazos, be abejo, imituojančios iš tauriųjų metalų pagamintas vazas: ant vazos korpuso buvo dedami reljefiniai vainikai, o ant čia pavaizduotos vazos - gyslos arba gadynės. Randama ir sudėtingesnių reljefų, kurių pagrindą sudaro gyvūnai ar legendinės būtybės. Vazų formas taip pat įkvėpė metalo tradicija: taip yra su lagynos (pavaizduota čia), tipišku to laikotarpio vyno indu.

Lygiagrečiai gyvavo polichrominės figūrinės tapybos tradicija: dailininkai siekė didesnės atspalvių įvairovės nei anksčiau. Tačiau šios naujesnės spalvos yra subtilesnės ir nepalaiko karščio. Todėl, priešingai tradicinei praktikai, tapyba buvo atliekama po degimo. Pigmentų trapumas neleido dažnai naudoti šių vazų, jos buvo skirtos tik laidotuvėms. Reprezentatyviausi šio stiliaus egzemplioriai kilę iš Sicilijoje esančios Centuripės, kur dirbtuvės veikė iki III a. pr. m. e. Šioms vazoms būdingas rausvai nudažytas pagrindas. Figūros, dažnai moteriškos, vaizduojamos su spalvotais drabužiais: mėlynai violetiniu chitonu, geltona himacija, baltu šydu. Stilius primena Pompėjų ir yra daug labiau didingos šiuolaikinės tapybos pusėje nei raudonfigūrės keramikos pavelde.

Muzikos instrumentais dekoruotas Lagynosas, 150100 m‑. pr. m. e., Luvras

Mažesnieji menai

Metalo menas

Pažanga bronzos liejimo srityje graikams leido sukurti didelius kūrinius, pavyzdžiui, 32 metrų aukščio Rodo kolosą. Daugelis didelių bronzinių statulų buvo prarasta - dauguma jų buvo išlydytos, kad būtų išgauta medžiaga. Dėl šios priežasties išliko tik mažesni objektai. Laimei, helenistinės Graikijos laikais, po Rytų užkariavimų, žaliavų buvo gausu.

Darbas su metalinėmis vazomis įgavo naują pilnatvę: dailininkai labai virtuoziškai varžėsi tarpusavyje. Panagiurištėje (dabar Bulgarijoje) rasta meistriškai išdrožinėtų auksinių vazų: amforos rankenėles puošia du kentaurai. Dervenyje, netoli Salonikai priklausančioje kapavietėje rastas didelis krateris su bronzinėmis voliutomis, datuojamas maždaug 320 m. pr. m. e. ir sveriantis 40 kg (Derveni krateris). Jį puošia 32 cm aukščio reljefinis frizas su figūromis, vaizduojančiomis Dionisą, apsuptą Ariadnės ir jos satyrų bei maenadų procesijos. Vazos kaklą puošia ornamentiniai motyvai, o ant jos pečių atsitiktinai sėdi keturi reljefiniai satyrai. Panašiai vystosi ir juvelyrikos menas. To meto juvelyrai puikiai išmanė detales ir filigranus: todėl laidotuvių vainikuose vaizduojami labai tikroviški medžių lapai ar kviečių stiebai. Šiuo laikotarpiu suklestėjo brangakmenių įterpimas.

Figūrėlės buvo ne mažiau madingos. Jos vaizdavo dievybes ir šiuolaikinio gyvenimo temas. Taip atsirado "negro" tema, ypač Ptolemėjų Egipte: šios juodaodžių paauglių statulėlės sėkmingai gyvavo iki pat romėnų laikotarpio. Kartais jos apsiribodavo didžiųjų skulptūrų formų atkartojimu: taip galima rasti daugybę Antiochijos Tichės (sėkmės), kurios originalas datuojamas III a. pr. m. e. pradžia, miniatiūrinių kopijų.

Terakotos figūrėlės

Anksčiau naudotos tik religinėms reikmėms, helenistinėje Graikijoje graikiškos terakotinės figūrėlės buvo dažniau naudojamos laidojimo ir net dekoratyviniais tikslais. Patobulinus formavimo techniką, buvo galima kurti tikras miniatiūrines statulėles, pasižyminčias dideliu detalumu.

Tanagroje, Bojotijoje, gyvų spalvų figūrėlės dažniausiai vaizduoja elegantiškas moteris žavingose scenose. Smyrnoje, Mažojoje Azijoje, greta vienas kito atsirado du pagrindiniai stiliai: pirmiausia, didžiųjų skulptūros šedevrų, tokių kaip Farneso Heraklis, kopijos iš paauksuotos terakotos. Visiškai kitokio žanro yra "groteskai", kurie smarkiai kontrastuoja su "graikiško grožio" kanonais: koroplathos (figūrėlių kūrėjas) kuria deformuotus kūnus kankinančiomis pozomis - garbanius, epileptikus, hidrocefalikus, nutukusias moteris ir pan. Todėl galima svarstyti, ar tai nebuvo medicininiai modeliai, nes Smirnos miestas garsėjo savo medicinos mokykla. Arba tai galėjo būti tiesiog karikatūros, skirtos sukelti juoką. "Groteskai" vienodai paplitę ir Tarse, ir Aleksandrijoje.

Stiklo menas ir gliptika

Helenizmo laikotarpiu graikai, iki tol žinoję tik formuotą stiklą, atrado stiklo pūtimo techniką, kuri leido sukurti naujas formas. Stiklo menas ypač išsivystė Italijoje. Formuotas stiklas toliau buvo naudojamas, ypač kuriant intaglio papuošalus.

Graviravimo ant brangakmenių menas beveik nepasistūmėjo į priekį ir apsiribojo tik masinės gamybos gaminiais, kuriems trūko originalumo. Kaip kompensacija atsirado kamėja. Jis susijęs su reljefiniu akmens, sudaryto iš kelių spalvotų sluoksnių, raižymu, leidžiančiu reljefiškai pavaizduoti daiktą naudojant spalvų poveikį. Po to jis tvirtinamas ant pakabuko arba žiedo. Helenizmo laikotarpiu sukurta keletas šedevrų, pavyzdžiui, Gonzagos kamėja, dabar saugoma Ermitažo muziejuje.

Laidotuvių vainiko elementai, III a. po Kr., Luvras


Nutukusi moteris, laikanti indą su vynu, Kertch, IV a. pr. m. e. antroji pusė, Luvras

Susiję puslapiai

• Sparnuotoji Samotrakio pergalė