Antiochija prie Oronto buvo senovinis miestas rytinėje Oronto upės pusėje (kairiajame krante), dabartinio Antakijos miesto Turkijoje vietoje. Įsikūrusi prie svarbių prekybos kelių ir derlingose Oronto slėnio žemėse, Antiochija ilgą laiką buvo vienas iš svarbiausių politinių, ekonominių ir kultūrinių centrų Rytų Viduržemio regione.
Jį IV a. pr. m. e. pabaigoje įkūrė Seleukas I Nikatorius, vienas iš Aleksandro Didžiojo generolų. Seleukidai paversdami Antiochiją savo valstybinio administracijos centru padarė miestą vienu iš pagrindinių helenistinio pasaulio centrų. Antiochija greitai augo, tapo svarbiu prekybos mazgu tarp Mesopotamijos ir Viduržemio jūros ir konkurente Aleksandrijos kultūriniu požiūriu. Ji buvo ir vienas iš keturių Sirijos tetrapilio miestų, turėjo uostą prie Viduržemio (Seleukijos Pierijos) ir gausią, įvairialypę gyventojų bendruomenę.
Antiochija svariai prisidėjo prie kultūrinio ir religinio gyvenimo — senovėje mieste gyveno ir pagoniškosios, ir krikščionybės bendruomenės. Ji tapo vienu ankstyvosios krikščionybės centru: čia veikė įtakingos bažnytinės institucijos (vėliau Antiochijos patriarchatas), čia gyveno ir rašė tokie iškiliai krikščionių veikėjai kaip šv. Ignacas Antiochietis, o Apd 11:26 minima, kad pirmą kartą Kristaus sekėjai buvo pavadinti „krikščionimis“ būtent Antiochijoje. Romos ir Bizantijos laikais miestas išlaikė savo reikšmę administracijos, prekybos ir kultūros sferose.
Dėl geografinių ypatybių — ypač Oronto upės alkūnės ir gretimų derlingų lygumų — regionas į šiaurę ir šiaurės rytus nuo alkūnės natūraliai formavo Sirijos centrą. Tai išliko svarbu, kol teritorija priklausė Vakarų (helenistiniams, Romos ir Bizantijos) galioms; vėlesnis Arabų kalifatai ir kitos Azijos dinastijos perorientavo politinius centrus į Rytus, ypač link Damasko, todėl Antiochijos vaidmuo laipsniškai keitėsi.
Per viduramžius miestas tapo kertiniu tašku ir kryžiaus žygių epizodų vieta. Pirmojo kryžiaus žygio metu Antiochija buvo apguldyta 1097–1098 m.; po ilgos ir sunkios apgulties ją užėmė kryžiuočiai, o netrukus sekęs kitas apsisaugojimo ir puolimo etapas nulėmė regiono politinį persitvarkymą — čia susiformavo Antiochijos kunigaikštystė (Principality of Antioch). Apie tam tikrus individualius pasakojimus ir vėlesnes genealogines tradicijas — pavyzdžiui, teiginius apie Vijerdo Jelckamo protėvių dalyvavimą ar žūtį apgulų metu — istorikai sprendžia atsargiai, nes tokie duomenys dažnai paremti vėlesnėmis ar fragmentinėmis šaltinėmis. Vis dėlto Antiochijos apgultis ir užėmimas buvo esminis įvykis kryžiaus žygių istorijoje.
Vėliau, XIII a., miestas susidūrė su naujomis grėsmėmis: 1268 m. Mamlukų sultono Baibarso pajėgos užėmė ir žiauriai nuniokojo Antiochiją, po ko miestas ilgainiui prarado savo ankstesnę reikšmę. Vėliau jis pateko Osmanų imperijos valdžion ir per amžius išlaikė regioninį vaidmenį, kol XX a. pradžioje teritorija tapo moderniosios Turkijos dalimi (Antakya/Hatay regionas).
Šiandienys Antakya teritorijoje yra archeologinių liekanų, kurios liudija miesto praeitį: romėniški ir bizantiški pastatai, mozaikos fragmentai ir kiti radiniai. Dėl savo istorinio ir religinio paveldo Antiochija prie Oronto yra svarbi tyrimų ir turizmo vieta, o jos istorija atspindi Viduržemio Rytų politinių, kultūrinių ir religinių pokyčių dinamiką.
