Antiochija prie Oronto — senovinis miestas ir ankstyvosios krikščionybės centras

Antiochija prie Oronto buvo senovinis miestas rytinėje Oronto upės pusėje (kairiajame krante), dabartinio Antakijos miesto Turkijoje vietoje. Įsikūrusi prie svarbių prekybos kelių ir derlingose Oronto slėnio žemėse, Antiochija ilgą laiką buvo vienas iš svarbiausių politinių, ekonominių ir kultūrinių centrų Rytų Viduržemio regione.

Jį IV a. pr. m. e. pabaigoje įkūrė Seleukas I Nikatorius, vienas iš Aleksandro Didžiojo generolų. Seleukidai paversdami Antiochiją savo valstybinio administracijos centru padarė miestą vienu iš pagrindinių helenistinio pasaulio centrų. Antiochija greitai augo, tapo svarbiu prekybos mazgu tarp Mesopotamijos ir Viduržemio jūros ir konkurente Aleksandrijos kultūriniu požiūriu. Ji buvo ir vienas iš keturių Sirijos tetrapilio miestų, turėjo uostą prie Viduržemio (Seleukijos Pierijos) ir gausią, įvairialypę gyventojų bendruomenę.

Antiochija svariai prisidėjo prie kultūrinio ir religinio gyvenimo — senovėje mieste gyveno ir pagoniškosios, ir krikščionybės bendruomenės. Ji tapo vienu ankstyvosios krikščionybės centru: čia veikė įtakingos bažnytinės institucijos (vėliau Antiochijos patriarchatas), čia gyveno ir rašė tokie iškiliai krikščionių veikėjai kaip šv. Ignacas Antiochietis, o Apd 11:26 minima, kad pirmą kartą Kristaus sekėjai buvo pavadinti „krikščionimis“ būtent Antiochijoje. Romos ir Bizantijos laikais miestas išlaikė savo reikšmę administracijos, prekybos ir kultūros sferose.

Dėl geografinių ypatybių — ypač Oronto upės alkūnės ir gretimų derlingų lygumų — regionas į šiaurę ir šiaurės rytus nuo alkūnės natūraliai formavo Sirijos centrą. Tai išliko svarbu, kol teritorija priklausė Vakarų (helenistiniams, Romos ir Bizantijos) galioms; vėlesnis Arabų kalifatai ir kitos Azijos dinastijos perorientavo politinius centrus į Rytus, ypač link Damasko, todėl Antiochijos vaidmuo laipsniškai keitėsi.

Per viduramžius miestas tapo kertiniu tašku ir kryžiaus žygių epizodų vieta. Pirmojo kryžiaus žygio metu Antiochija buvo apguldyta 1097–1098 m.; po ilgos ir sunkios apgulties ją užėmė kryžiuočiai, o netrukus sekęs kitas apsisaugojimo ir puolimo etapas nulėmė regiono politinį persitvarkymą — čia susiformavo Antiochijos kunigaikštystė (Principality of Antioch). Apie tam tikrus individualius pasakojimus ir vėlesnes genealogines tradicijas — pavyzdžiui, teiginius apie Vijerdo Jelckamo protėvių dalyvavimą ar žūtį apgulų metu — istorikai sprendžia atsargiai, nes tokie duomenys dažnai paremti vėlesnėmis ar fragmentinėmis šaltinėmis. Vis dėlto Antiochijos apgultis ir užėmimas buvo esminis įvykis kryžiaus žygių istorijoje.

Vėliau, XIII a., miestas susidūrė su naujomis grėsmėmis: 1268 m. Mamlukų sultono Baibarso pajėgos užėmė ir žiauriai nuniokojo Antiochiją, po ko miestas ilgainiui prarado savo ankstesnę reikšmę. Vėliau jis pateko Osmanų imperijos valdžion ir per amžius išlaikė regioninį vaidmenį, kol XX a. pradžioje teritorija tapo moderniosios Turkijos dalimi (Antakya/Hatay regionas).

Šiandienys Antakya teritorijoje yra archeologinių liekanų, kurios liudija miesto praeitį: romėniški ir bizantiški pastatai, mozaikos fragmentai ir kiti radiniai. Dėl savo istorinio ir religinio paveldo Antiochija prie Oronto yra svarbi tyrimų ir turizmo vieta, o jos istorija atspindi Viduržemio Rytų politinių, kultūrinių ir religinių pokyčių dinamiką.

Antiochijos istorija

Pasakojama, kad Aleksandras Didysis stovyklavo Antiochijos vietoje ir pastatė Dzeusui Bottijui skirtą aukurą.

Po Aleksandro mirties 323 m. pr. m. e. jo generolai pasidalijo užkariautą teritoriją. Seleukas I Nikatorius laimėjo Sirijos teritoriją ir šiaurės vakarų Sirijoje įkūrė keturis "seseriškus miestus" - Antiochiją, Seleukiją Pirėją, Apamėją ir Laodikėją prie jūros. Nors iš pradžių Seleucija Pjerija buvo Seleukidų sostinė šiaurės vakarų Sirijoje, netrukus Antiochija iškilo aukščiau ir tapo Sirijos sostine.

Pradinį Seleuką suplanavo architektas Ksenarijus, imituodamas Aleksandrijos planą. Naujajame mieste gyveno vietiniai gyventojai, iš netoliese esančio Antigonijos miesto atvežti atėniečiai, makedoniečiai ir žydai (jiems nuo pat pradžių buvo suteiktas visavertis statusas). Apskaičiuota, kad Antiochijoje įkūrimo metu gyveno nuo 17 000 iki 25 000 laisvų gyventojų, neskaitant vergų ir vietinių kolonistų. Vėlyvuoju helenizmo laikotarpiu ir ankstyvuoju romėnų laikotarpiu gyventojų skaičius pasiekė aukščiausią tašką - daugiau kaip 500 000 gyventojų (vertinimai svyruoja nuo 400 000 iki 600 000), ir tai buvo trečias pagal dydį miestas pasaulyje po Romos ir Aleksandrijos. IV a. Antiochijos gyventojų skaičius mažėjo ir, pasak A. Chrizostomo, siekė apie 200 000. Į šį skaičių vėlgi neįtraukti vergai.

Antiochija tapo vakarų Seleukidų imperijos sostine ir teismo miestu valdant Antiochui I, o jos atitikmuo rytuose buvo Seleukija prie Tigro.

Romėnai jautė ir reiškė begalinę panieką hibridiniams Antiochėnams, tačiau jų imperatoriai nuo pat pradžių palankiai vertino šį miestą, nes matė jame tinkamesnę sostinę rytinei imperijos daliai nei Aleksandrija, kuri dėl izoliuotos Egipto padėties niekuomet negalėjo būti. Tam tikru mastu jie stengėsi paversti jį Rytų Roma. Pagrindinis Antiochijos interesas imperijos laikais buvo jos ryšys su krikščionybe.

Galbūt Petro, pagal tradiciją, kuria Antiochijos patriarchatas iki šiol grindžia savo pirmenybę (plg. Apd xi), ir, žinoma, Barnabo bei Pauliaus, kuris čia sinagogoje pasakė savo pirmąjį krikščionišką pamokslą, evangelizuoti, jos atsivertusieji buvo pirmieji vadinami krikščionimis (Apd 11, 26).

638 m., valdant Bizantijos imperatoriui Heraklijui, Antiochiją per Geležinio tilto mūšį užkariavo musulmonai arabai, ir ji tapo žinoma arabų kalba kaip أنطاكيّة Antakija.

Pastaraisiais metais romėnų ir vėlyvosios antikos miesto liekanos smarkiai nukentėjo dėl statybų, susijusių su Antakijos plėtra. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo nugriautas paskutinis išlikęs romėnų tiltas, kad būtų galima pastatyti modernų dviejų eismo juostų tiltą. Pastaraisiais metais šiaurinis Antakijos pakraštys sparčiai plečiasi, ir šios statybos pradėjo atidengti dideles senovinio miesto dalis, kurios dažnai nugriaunamos buldozeriu ir retai saugomos vietos muziejaus.

Antiochijos pylimai, kylantys į Mons Silpius kryžiaus žygių metu (žemėlapyje apačioje kairėje, viršuje kairėje)

Klausimai ir atsakymai

K: Kur buvo įsikūrusi Antiochija?

K: Kas ir kada įkūrė Antiochiją?

K: Kuo garsėjo Antiochija?

K: Kodėl Antiochija buvo laikoma natūraliu Sirijos centru?

Klausimas: Kas apgulė Antiochiją per kryžiaus žygius?

K: Kuo baigėsi Antiochijos apgultis?

Klausimas: Ar Vijerdas Jelckamas turėjo protėvių, žuvusių Antiochijos apgulties metu?

Paieška pagal raidę