Arabų musulmonų užkariavimai (632–732) – istorija, priežastys ir pasekmės

Pirmieji arabų musulmonų užkariavimai (632-732 m.) (arab. فتح, Fatah, pažodžiui atidarymas), dar vadinami islamo užkariavimais arba arabų užkariavimais, prasidėjo po islamo pranašo Mahometo mirties. Jis Arabijos pusiasalyje įkūrė naują vieningą politinę santvarką, kuri, valdant vėlesniems Rašidūnų ir Umajadų kalifatams, per šimtmetį sparčiai plėtėsi ir arabų valdžia toli už Arabijos pusiasalio ribų - susiformavo didžiulė musulmoniška Arabų imperija, kurios įtakos zona driekėsi nuo šiaurės vakarų Indijos, Centrinės Azijos, Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, pietų Italijos ir Pirėnų pusiasalio iki Pirėnų pusiasalio.

Dėl arabų užkariavimų žlugo Sasanidų imperija, o Bizantijosimperija patyrė didelių teritorinių nuostolių. Nors arabų laimėjimai buvo įspūdingi, juos nesunku suprasti žvelgiant iš laiko perspektyvos. Sasanidų Persijos ir Bizantijos imperijos buvo kariškai išsekusios dėl dešimtmečius trukusių tarpusavio kovų. Dėl to jos negalėjo veiksmingai kovoti su mobiliais arabų plėšikais, veikusiais dykumoje. Be to, daugelis šių imperijų valdomų tautų, pavyzdžiui, žydai ir krikščionys Persijoje ir monofizitai Sirijoje, buvo nelojalūs, o kartais net pritarė arabų įsibrovėliams, daugiausia dėl religinių konfliktų abiejose imperijose.

Priežastys

• Politinė ir karinė nusilpimas: tiek Sasanidų Persija, tiek Bizantija buvo išsektos ilgalaikiais karais ir vidaus problemomis, todėl prarado pajėgumą veiksmingai gintis.
• Vienybė Arabijoje: islamas sujungė anksčiau susiskaldžiusias arabų gentis į vieningą politinę ir religinę bendruomenę, suteikdamas mobilų karį fondą ir organizaciją tolimesnėms kampanijoms.
• Ekonominiai ir socialiniai motyvai: kontrolė prekybos kelių, pasyvūs ar tiesiog priešinimasi imperijų valdžiai asmenų palaikymas, grobis ir žemės paskirstymas skatino užkariavimus.
• Religinė motyvacija, bet ne vienintelis veiksnys: religija suteikė moralinį pagrindą, tačiau daugumą pergalių lėmė pragmatiški veiksniai – taktika, logistika, vietinių gyventojų požiūris.

Vykdytojai, taktikos ir organizacija

Pradinius žygius vykdė Rašidūnų kalifato vadovai (Abu Bakras, Umaras, Uthmanas, Ali ir kt.), vėliau plėtrą tęsė Umajadų kalifatas. Žymūs generolai, tokie kaip Khalid ibn al-Walid ir Amr ibn al-As, pasiekė reikšmingų laimėjimų dėl greitos kavalerijos, geros logistinės organizacijos ir gebėjimo pritaikyti klasikines bei gyvąsias arabų dykumos kovos taktikas.

Užkariautojai įkūrė gynybinius štabus ir garnizonų miestus (amsar) – pavyzdžiui, Kufa, Basra ir Fustatas (Egipte). Administracijoje dažnai išlaikytos vietinės struktūros – naudojami vietiniai biurokratai, mokesčių sistemos ir žemės ūkio tvarkos elementai, kas palengvino perėmimą ir valdymą.

Pagrindiniai įvykiai (632–732)

• 633–642 m. – arabai užima Surią ir Levantą, laimi svarbias kovas (pvz., prie Qadisiyyah ir Nahavand) prieš Sasanidų pajėgas.
• 639–642 m. – Egipto užkariavimas, Jeruzalės užėmimas 638 m.
• VII a. vidurys – visos Sasanidų imperijos žlugimas; Bizantija praranda dideles teritorijas Levante ir Šiaurės Afrikoje.
• VII–VIII a. – pasipriešinimo nugalėjimas Šiaurės Afrikoje ir tolesnis arabų žygis į Iberijos pusiasalį (711 m. įsiveržė Tariq ibn Ziyad, vėliau veikė Musa ibn Nusayr).
• 732 m. – arabų išsiplėtimas Europoje sustabdomas mūšyje prie Poitiers (Tours) — svarbus momentas, kuriuo pasibaigė spartus tolimesnis žygis giliau į Prancūziją.

Pasekmės

Politinės: žlugo Sasanidų imperija, Bizantija prarado svarbias provincijas; susiformavo stiprus Umajadų kalifatas su centrais Damaskuje. Arabų valdžia pakeitė Vakarų Azijos ir Šiaurės Afrikos politinę žemėlapį ir ilgalaikiai ribų pokyčiai nulėmė viduramžių geopolitiką.

Kultūrinės ir religijos pasekmės: islamas išplito daugelyje užkariautų regionų, bet konversijos dažnai buvo palaipsniui – daug žmonių ilgą laiką išlaikė krikščionybę ar zoroastrizmą ir tapo musulmonų valdžios pavaldiniais kaip dhimmi (apdrausti gyventojai). Buvo įvestas mokestis džizija (jizya) neturintiems musulmonų pilietybės. Arabų kalbos ir administracinė praktika palaipsniui įsitvirtino daugelyje provincijų, ypač Umajadų valdymo laikotarpiu.

Ekoniminės ir socialinės: arabų kontrolė prekybos kelių ir uostų pakeitė Tarptautinę prekybą – Arabų imperija valdė dalis Viduržemio jūros, Raudonosios jūros ir šilko kelių; įtakos turėjo ir žemės ūkio technikos bei irrigacijos plėtra. Žemės paskirstymas, karių apdovanojimai ir naujos garnizonų bendruomenės pakeitė vietinę demografiją ir socialinę struktūrą.

Ilgalaikės pasekmės: arabų užkariavimai sukūrė politinę erdvę, kurioje galėjo vėliau vystytis islamiškoji mokslinė ir kultūrinė renesansas (ypač ABBASIDŲ laikotarpiu). Perėmus senąsias imperijų infrastruktūras ir raštiją, musulmoniškos bendruomenės tapo tarpininkėmis tarp Rytų ir Vakarų, perduodamos ir saugodamos žinias iš graikų, persų ir indų tradicijų.

Pastabos ir niuansai

Nors kalbama apie greitus ir plačius arabų laimėjimus, svarbu suprasti, kad užkariavimai nebuvo vienodai greiti visuose regionuose, o vietiniai gyventojai reagavo įvairiai: kai kur buvo pasipriešinimas, kitur – paslaugumas arba net pagalba naujai valdžiai dėl skirtingų politinių ir religinų motyvų. Konversijos į islamą daugelyje sričių vyko lėtai ir dažnai priklausė nuo ekonominių, socialinių bei administracinių paskatų.

Apibendrinant, 632–732 m. vykę arabų musulmonų užkariavimai radikaliai pakeitė Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos istorinę eigą – politinė struktūra, kalbinė ir religinė mozaika bei ilgalaikės civilizacinės sąveikos turėjo pasekmių, jaučiamų šimtmečiais į priekį.

Istorija

Čia paminėti kai kurie atskiri užkariavimai:

Bizantijos ir arabų karai: 634-750 m.

Bizantijos ir arabų karai vyko tarp Bizantijosimperijos ir iš pradžių Rašidūnų, o vėliau Umajadų kalifatų.

Valdant Rašidūnams buvo užkariauta Sirija (637 m.), Armėnija (639 m.), Egiptas (639 m.) ir Šiaurės Afrika (652 m.). Valdant Umajadams tęsėsi Šiaurės Afrikos užkariavimas (665 m.), antroji arabų vykdyta Konstantinopolio apgultis (717-718 m.) ir Tbilisio užkariavimas (736 m.). 827 m. sekė Pietų Italijos užkariavimas (827 m.).

Užkariavimai Azijoje: 633 - 712 m.

Paskutinį Persijos Sasanidų imperijos valdovą Rašidunus nugalėjo 633 ir 636 m., tačiau galutinė karinė pergalė buvo pasiekta tik 642 m., kai buvo sunaikinta persų kariuomenė.

VII a. Umajadai sėkmingai kovojo su ankstyvaisiais radžputais Šiaurės Indijoje ir Vidurinėje Azijoje.

711 m. musulmonų ekspedicija nugalėjo radžą Dahirą prie dabartinio Haidarabado Sindo mieste ir 712 m. įtvirtino Umajadų valdžią. Omajadai kontroliavo visą dabartinį Pakistaną nuo Karačio iki Kašmyro ir per trejus metus pasiekė Kašmyro ribas. Tačiau gana greitai po to susikūrė pusiau nepriklausomos arabų valdomos valstybės.

Ispanijos užkariavimas: 711-718 m.

Pirėnų pusiasalio užkariavimas prasidėjo, kai 711 m. maurai (daugiausia berberai ir šiek tiek arabų) įsiveržė į vizigotų krikščionių Iberiją (dabartinę Ispaniją, Portugaliją, Gibraltarą, Andorą). Balandžio 30 d. jie išsilaipino Gibraltare ir patraukė į šiaurę. Ši teritorija, arabiškai pavadinta Al-Andalus, po Abasidų dinastijos Damaske nuvertimo tapo iš pradžių emyratu, o vėliau nepriklausomu Umajadų kalifatu. 1031 m. krikščionių karalystės pradėjo rekonkistą iki 1492 m., kai Granada, paskutinė Al-Andaluso karalystė, atiteko Ispanijos karaliams.

Tolesni užkariavimai: 1200-1800

Į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje Sahelio karalystė išplėtė musulmonų teritorijas toli nuo pakrantės. Musulmonų prekybininkai skleidė islamą.

Naujaisiais laikais iškilo trys galingos musulmonų imperijos: Osmanų imperija Artimuosiuose Rytuose ir Europoje, Safavidų imperija Persijoje ir Vidurinėje Azijoje bei Mogolų imperija Indijoje; jos varžėsi ir žlugo dėl Europos kolonijinių galybių iškilimo.

Nuosmukis ir žlugimas: 1800-1924

Mogolų imperija sunyko 1707 m., mirus Aurangzebui, o po 1857 m. Indijos sukilimo ją oficialiai panaikino britai.

Kalifų amžius Plėtra valdant Mahometui, 622-632/A.H. 1-11 m. Plėtra Rašidūnų kalifato metu, 632-661/A.H. 11-40 m. Plėtra Umajadų kalifato metu, 661-750/A.H. 40-129 m.


Musulmonų (žalia zona) dominavimas Viduržemio jūros pasaulyje 800 m. po Kr.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kaip vadinami užkariavimai, prasidėję po Mahometo mirties?

K: Ką padarė Mahometas, kai Arabijos pusiasalyje įkūrė naują vieningą politinę santvarką?

K: Kas nutiko dėl šių užkariavimų?

K: Kodėl šios imperijos nesugebėjo apsiginti nuo judrių arabų užkariautojų?

K: Kaip kai kurie šių imperijų gyventojai reagavo į arabų užpuolikus?

K: Kas buvo atsakingas už šią sparčią galios plėtrą už Arabijos ribų?

Paieška pagal raidę