Umajadų kalifatas: istorija, valdymas ir reikšmė (661–1031 m.)

Umajadų kalifatas (661–1031 m.): išsamus istorijos, valdymo ir kultūrinės reikšmės gidas — nuo Damasko iki Kordobos imperijos viršūnės.

Autorius: Leandro Alegsa

Umajadų kalifatas buvo antrasis iš keturių didžiausių islamo kalifatų, įkurtų po Mahometo mirties. Jis valdė didžiules teritorijas nuo Iberijos iki Indijos pakraščių ir tapo svarbiu tiltų tašku tarp Rytų ir Vakarų tiek politine, tiek kultūrine prasme.

Tuo metu tai buvo didžiausia imperija pasaulyje. Tai penkta pagal dydį imperija istorijoje.

Jį valdė Umajadų dinastija (arab. بنو أمية, Banu Umayah), kilusi iš Mekos, dabartinėje Saudo Arabijoje. 661-744 m. sostinė buvo Damaskas, 744-750 m. - Harranas, o tremtyje jų sostinė buvo Kordoba (756-1031 m.).

Kilmė ir istorinė eiga (661–750 m.)

Umajadų valdymo pradžia siejama su Muaviya I (Mu'āwiya ibn Abi Sufyān), kuris 661 m. užėmė kalifo titulą po pirmojo islamo pilietinio karo (pirmoji fitna) ir įtvirtino dinastinį paveldėjimą. Umajadų valdymas buvo žymimas spartaus teritorijų plėtros ir centralizacijos bandymais, tačiau kartu ir vidinių prieštaravimų: šiitų prieštaravimai (kurie laikė kitaip paveldėjusius Alio šeimos įpėdinius teisėtais), kharidžitų sukilimai bei kitų grupių nepasitenkinimas.

Per šį laikotarpį Umajadai išplėtė musulmonų valdžią į Šiaurės Afriką, Iberijos pusiasalį (711–718 m.), centrinę Aziją ir pietines Indo upės sritis. Tačiau socialinės ir etninės įtampos – ypač tarp arabų privilegijuotųjų ir mawali (nearabų mažesniųjų lytinių teisės turinčių musulmonų) – augo. Dalis šių nepasitenkinimų tapo svarbia priežastimi, lėmusia Umajadų nuvertimą Rytuose.

Rytų žlugimas ir Vakarų tęsinys (750–1031 m.)

750 m. umajadų režimas Rytuose buvo nuverstas per Abbasių revoliuciją – lemiama kova įvyko prie Zab upės. Dauguma Umajadų valdovų žuvo arba buvo suimti; tačiau vienas iš dinastijos narių, Abd al-Rahman I, pabėgo į Iberiją ir 756 m. įkūrė nepriklausomą Umajadų emiratą Kordoboje. Šis Vakarų Umajadų režimas ilgainiui virto ramsčiu Ispanijos ir Šiaurės Afrikos politiniam bei kultūriniam gyvenimui.

756–929 m. Kordobos emyratai plėtė valdžią ir stabilizavo teritoriją, o 929 m. Abd al-Rahman III paskelbė save kalifu – taip įkuriant nepriklausomą Kordobos kalifatą, kuris tapo vienu turtingiausių ir kultūriškai ryškiausių viduramžių Europos centrų. Kordobos kalifatas egzistavo iki 1031 m., kai dėl vidaus krizės ir regioninių pleištų jis susiskaidė į vadinamąsias taifas karalystes.

Administracija, teisė ir ekonomika

Umajadų valdymo metu vyko svarbūs administraciniai pokyčiai:

  • Centralizacija: Abd al-Malik (valdė 685–705 m.) vykdė decentralizacijos priešingą politiką: įvedė vieningą administracinę kalbą (arabų) ir standartizuotą monetų emisiją (dinaras), kas sutaupė išlaidų ir sustiprino centrinę valdžią.
  • Administracinės sritys: imperija buvo suskirstyta į provincijas (wali arba amsar), kurias valdė gubernatoriai (wali), atsakingi už rinkliavas, teismų priežiūrą ir karo pajėgų mobilizavimą.
  • Mokesčiai ir teisės režimas: taikytas džizja mokesčio mechanizmas nemusulmonams (dhimmi) ir kiti mokesčiai; teisminė sistema remėsi islamiška teisė (šaria), bet vietiniai papročiai ir bylos kartais sprendžiamos pagal vietinę praktiką.

Ekonomika klestėjo dėl tarptautinės prekybos — tiek sausumos karavanų maršrutai, tiek jūrinis transportas Viduržemio jūroje ir Rytų pakrantėse — bei išplėstų žemės ūkio sistemų ir drėkinimo. Kordoba tapo svarbiu intelektualiniu ir prekybiniu centru, garsėjusi amatų, vaistų, knygrišystės ir kitų sričių produktais.

Karas ir kariniai ištekliai

Umajadų karinės sėkmės rėmėsi gerai organizuota jėga, ypač kavalerija. Įkurtos kariuomenės bazės ir garnizonai (amsar) padėjo užtikrinti greitą mobilizaciją. Taip pat reikšmingas buvo bendradarbiavimas su vietinėmis grupėmis – pavyzdžiui, Berberų indėlis buvo lemiamas užkariaujant Šiaurės Afriką ir Iberiją. Tačiau karo frontuose kyla ir nuolatinės problemos: sukilimai, provincijų pasipriešinimas ir iššūkiai tolimesnėse teritorijose (pvz., Centrinėje Azijoje).

Kultūra, mokslas ir menas

Umajadų valdymo laikais prasidėjo reikšmingi kultūriniai procesai:

  • Architektūra: svarbiausi paminklai – Damaske esanti Umayyad Mosque (Didžioji Umajadų mečetė) ir Jeruzalėje pastatytasis Skambantis kupolas (Dome of the Rock, pastatytas apie 691 m. Abd al-Malik valdymo metu) — tapo islamo architektūros šedevrais.
  • Kalbos ir administracija: arabų kalbos įvedimas kaip oficialiosios administracijos kalba padėjo suvienodinti biurokratiją ir prisidėjo prie arabų kultūrinės hegemoniškumo plėtros.
  • Mokslas ir literatūra: didmiesčiai traukė mokslininkus, teologus, poetus ir amatininkus; nors platų mokslo renesansą dažniau sieja su vėlesniais Abbasių laikais, Umajadų laikotarpis sudarė būtinas sąlygas šiam vystymuisi.

Konfliktai ir prieštaravimai

Umajadų režimas buvo nuolat veikiamas konfliktų: šiitų ir kitų sukilimų, Kharidžitų pasipriešinimo, Berberų sukilimų Šiaurės Afrikoje bei vidaus elito priešpriešos. Etniniai skirtumai tarp arabų ir nearabų (mawali) bei privilegijuotųjų nepotizmas dažnai skatino nepasitenkinimą, o tai ypač išryškėjo prieš pat Rytų Umajadų žlugimą.

Palikimas ir reikšmė

Umajadų imperija turėjo ilgalaikį poveikį:

  • Geopolitinis: Umajadai suformavo politinius kontūrus, kurie vėliau įtakojo tiek islamo pasaulio, tiek Viduržemio jūros regiono raidą.
  • Kultūrinis: arabų kalbos administracinis įvedimas ir architektūros palikimas tapo ilgalaikiais kultūrinės integracijos elementais.
  • Religinis: Umajadų valdymas prisidėjo prie islamo padalijimo linijų įsitvirtinimo (pvz., šiitų ir sunitų prieštaravimai) bei institucionalizacijos proceso, kaip kilo vėlesnės teisės ir teologijos šakos.
  • Vakarų tęsinys: Kordobos Umajadai (756–1031 m.) užtikrino, kad Umajadų kultūrinė ir politinė įtaka išliktų Europoje dar ilgai po Rytų dinastijos žlugimo.

Apibendrinant: Umajadų kalifatas buvo svarbi pereinamoji grandis islamo imperijų istorijoje — jis formavo administracinius, kultūrinius ir geografinės erdves, kurios turėjo įtakos tiek Vidurio Rytams, tiek Vakarų Europos raidai, o jo palikimas yra randamas architektūroje, kalbose ir politinėje istorijoje iki šių dienų.

Kilmė

Pasak tradicijos, Umajadų šeima (dar vadinama Banu Abd-Šams) ir islamo pranašas Mahometas turėjo bendrą protėvį Abd Manafą ibn Kusajų. Mahometas kilo iš Abd Munafo per jo sūnų Hašimą, o Umajadai kilo iš Abd Munafo per kitą sūnų Abd Šamsą. Todėl šios dvi šeimos laikomos tos pačios arabų genties (Kuraišų) skirtingais klanais (atitinkamai Hašimo ir Umajų).

Umajadai ir hašimitai buvo aršūs varžovai. Ši priešprieša kilo dėl pradinio Umajos anūko Abu Sufjano ibn Harbo pasipriešinimo Mahometui ir islamui. Jis bandė atsikratyti naujosios religijos vesdamas daugybę mūšių. Tačiau galiausiai jis, kaip ir jo sūnus (būsimasis kalifas Muavija I), priėmė islamą ir abu suteikė labai reikalingų politinių ir diplomatinių įgūdžių greitai besiplečiančiai islamo imperijai valdyti.

Umajadų valdymo ištakos siekia 656 m., kai buvo nužudytas Uthmanas. Tuomet kalifu tapo Ali, Hašimų klano narys ir pranašo Mahometo pusbrolis. Netrukus jis susidūrė su kelių grupuočių pasipriešinimu ir perkėlė sostinę iš Medinos į Kufą. Kilęs konfliktas, trukęs nuo 656 iki 661 m., vadinamas pirmąja Fitna ("išbandymų metas").

Pirmiausia Ali pasipriešino aljansas, kuriam vadovavo Mahometo našlė Aiša ir du Pranašo bendražygiai - Talha ir Al-Zubayras. Abi pusės susidūrė 656 m. Kupranugario mūšyje, kuriame Ali iškovojo lemiamą pergalę.

Kai 661 m. Ali buvo nužudytas, Muavija žygiavo į Kufą. Ten jis įtikino daugelį Ali šalininkų priimti jį kalifu vietoj Ali sūnaus Hasano. Tada jis perkėlė kalifato sostinę į Damaską. Sirija liko Umajadų valdžios baze iki pat dinastijos pabaigos.

Įėjimas į kalifo Al-Valido I pastatytos Damasko Didžiosios mečetės maldų salę.Zoom
Įėjimas į kalifo Al-Valido I pastatytos Damasko Didžiosios mečetės maldų salę.

Kalifato plėtra valdant Umajadams.      Plėtra valdant pranašui Mahometui, 622-632 m. Plėtra patriarchalinio kalifato metu, 632-661 m. Plėtra Umajadų kalifato metu, 661-750 m.Zoom
Kalifato plėtra valdant Umajadams.      Plėtra valdant pranašui Mahometui, 622-632 m. Plėtra patriarchalinio kalifato metu, 632-661 m. Plėtra Umajadų kalifato metu, 661-750 m.

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Umajadų kalifatas?


A: Umajadų kalifatas buvo antrasis iš keturių didžiųjų islamo kalifatų, įkurtų po Mahometo mirties. Tai buvo didžiausia to meto pasaulio imperija ir laikoma viena iš penkių didžiausių imperijų istorijoje.

Klausimas: Kas ją valdė?


A: Ją valdė Umajadų dinastija (arab. بنو أمية, Banu Umayah). Jie buvo kilę iš Mekos, esančios dabartinėje Saudo Arabijoje.

K: Kur buvo jos sostinė?


A: 661-744 m. jos sostinė buvo Damaske, 744-750 m. - Harrrane, o 756-1031 m. - Kَrdoboje, kai jie buvo tremtyje.

K: Kiek laiko truko šis kalifatas?


A: Šis kalifatas truko apie 370 metų iki 1031 m. po Kr.

K: Kokie kiti kalifatai egzistavo prieš šį kalifatą?


A: Prieš šį kalifatą buvo dar trys dideli islamo kalifatai, įkurti po Mahometo mirties: Rašidūnų kalifatas, Umajadų kalifatas ir Abasidų kalifatas.

Klausimas: Kokia kalba buvo kalbama šiuo laikotarpiu? A: Šiuo laikotarpiu arabų kalba daugiausia kalbėjo imperijos gyventojai.

K: Kokią religiją jie išpažino šiuo laikotarpiu? A: Šiuo laikotarpiu imperijos gyventojai išpažino islamą.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3