Umajadų kalifatas buvo antrasis iš keturių didžiausių islamo kalifatų, įkurtų po Mahometo mirties. Jis valdė didžiules teritorijas nuo Iberijos iki Indijos pakraščių ir tapo svarbiu tiltų tašku tarp Rytų ir Vakarų tiek politine, tiek kultūrine prasme.

Tuo metu tai buvo didžiausia imperija pasaulyje. Tai penkta pagal dydį imperija istorijoje.

Jį valdė Umajadų dinastija (arab. بنو أمية, Banu Umayah), kilusi iš Mekos, dabartinėje Saudo Arabijoje. 661-744 m. sostinė buvo Damaskas, 744-750 m. - Harranas, o tremtyje jų sostinė buvo Kordoba (756-1031 m.).

Kilmė ir istorinė eiga (661–750 m.)

Umajadų valdymo pradžia siejama su Muaviya I (Mu'āwiya ibn Abi Sufyān), kuris 661 m. užėmė kalifo titulą po pirmojo islamo pilietinio karo (pirmoji fitna) ir įtvirtino dinastinį paveldėjimą. Umajadų valdymas buvo žymimas spartaus teritorijų plėtros ir centralizacijos bandymais, tačiau kartu ir vidinių prieštaravimų: šiitų prieštaravimai (kurie laikė kitaip paveldėjusius Alio šeimos įpėdinius teisėtais), kharidžitų sukilimai bei kitų grupių nepasitenkinimas.

Per šį laikotarpį Umajadai išplėtė musulmonų valdžią į Šiaurės Afriką, Iberijos pusiasalį (711–718 m.), centrinę Aziją ir pietines Indo upės sritis. Tačiau socialinės ir etninės įtampos – ypač tarp arabų privilegijuotųjų ir mawali (nearabų mažesniųjų lytinių teisės turinčių musulmonų) – augo. Dalis šių nepasitenkinimų tapo svarbia priežastimi, lėmusia Umajadų nuvertimą Rytuose.

Rytų žlugimas ir Vakarų tęsinys (750–1031 m.)

750 m. umajadų režimas Rytuose buvo nuverstas per Abbasių revoliuciją – lemiama kova įvyko prie Zab upės. Dauguma Umajadų valdovų žuvo arba buvo suimti; tačiau vienas iš dinastijos narių, Abd al-Rahman I, pabėgo į Iberiją ir 756 m. įkūrė nepriklausomą Umajadų emiratą Kordoboje. Šis Vakarų Umajadų režimas ilgainiui virto ramsčiu Ispanijos ir Šiaurės Afrikos politiniam bei kultūriniam gyvenimui.

756–929 m. Kordobos emyratai plėtė valdžią ir stabilizavo teritoriją, o 929 m. Abd al-Rahman III paskelbė save kalifu – taip įkuriant nepriklausomą Kordobos kalifatą, kuris tapo vienu turtingiausių ir kultūriškai ryškiausių viduramžių Europos centrų. Kordobos kalifatas egzistavo iki 1031 m., kai dėl vidaus krizės ir regioninių pleištų jis susiskaidė į vadinamąsias taifas karalystes.

Administracija, teisė ir ekonomika

Umajadų valdymo metu vyko svarbūs administraciniai pokyčiai:

  • Centralizacija: Abd al-Malik (valdė 685–705 m.) vykdė decentralizacijos priešingą politiką: įvedė vieningą administracinę kalbą (arabų) ir standartizuotą monetų emisiją (dinaras), kas sutaupė išlaidų ir sustiprino centrinę valdžią.
  • Administracinės sritys: imperija buvo suskirstyta į provincijas (wali arba amsar), kurias valdė gubernatoriai (wali), atsakingi už rinkliavas, teismų priežiūrą ir karo pajėgų mobilizavimą.
  • Mokesčiai ir teisės režimas: taikytas džizja mokesčio mechanizmas nemusulmonams (dhimmi) ir kiti mokesčiai; teisminė sistema remėsi islamiška teisė (šaria), bet vietiniai papročiai ir bylos kartais sprendžiamos pagal vietinę praktiką.

Ekonomika klestėjo dėl tarptautinės prekybos — tiek sausumos karavanų maršrutai, tiek jūrinis transportas Viduržemio jūroje ir Rytų pakrantėse — bei išplėstų žemės ūkio sistemų ir drėkinimo. Kordoba tapo svarbiu intelektualiniu ir prekybiniu centru, garsėjusi amatų, vaistų, knygrišystės ir kitų sričių produktais.

Karas ir kariniai ištekliai

Umajadų karinės sėkmės rėmėsi gerai organizuota jėga, ypač kavalerija. Įkurtos kariuomenės bazės ir garnizonai (amsar) padėjo užtikrinti greitą mobilizaciją. Taip pat reikšmingas buvo bendradarbiavimas su vietinėmis grupėmis – pavyzdžiui, Berberų indėlis buvo lemiamas užkariaujant Šiaurės Afriką ir Iberiją. Tačiau karo frontuose kyla ir nuolatinės problemos: sukilimai, provincijų pasipriešinimas ir iššūkiai tolimesnėse teritorijose (pvz., Centrinėje Azijoje).

Kultūra, mokslas ir menas

Umajadų valdymo laikais prasidėjo reikšmingi kultūriniai procesai:

  • Architektūra: svarbiausi paminklai – Damaske esanti Umayyad Mosque (Didžioji Umajadų mečetė) ir Jeruzalėje pastatytasis Skambantis kupolas (Dome of the Rock, pastatytas apie 691 m. Abd al-Malik valdymo metu) — tapo islamo architektūros šedevrais.
  • Kalbos ir administracija: arabų kalbos įvedimas kaip oficialiosios administracijos kalba padėjo suvienodinti biurokratiją ir prisidėjo prie arabų kultūrinės hegemoniškumo plėtros.
  • Mokslas ir literatūra: didmiesčiai traukė mokslininkus, teologus, poetus ir amatininkus; nors platų mokslo renesansą dažniau sieja su vėlesniais Abbasių laikais, Umajadų laikotarpis sudarė būtinas sąlygas šiam vystymuisi.

Konfliktai ir prieštaravimai

Umajadų režimas buvo nuolat veikiamas konfliktų: šiitų ir kitų sukilimų, Kharidžitų pasipriešinimo, Berberų sukilimų Šiaurės Afrikoje bei vidaus elito priešpriešos. Etniniai skirtumai tarp arabų ir nearabų (mawali) bei privilegijuotųjų nepotizmas dažnai skatino nepasitenkinimą, o tai ypač išryškėjo prieš pat Rytų Umajadų žlugimą.

Palikimas ir reikšmė

Umajadų imperija turėjo ilgalaikį poveikį:

  • Geopolitinis: Umajadai suformavo politinius kontūrus, kurie vėliau įtakojo tiek islamo pasaulio, tiek Viduržemio jūros regiono raidą.
  • Kultūrinis: arabų kalbos administracinis įvedimas ir architektūros palikimas tapo ilgalaikiais kultūrinės integracijos elementais.
  • Religinis: Umajadų valdymas prisidėjo prie islamo padalijimo linijų įsitvirtinimo (pvz., šiitų ir sunitų prieštaravimai) bei institucionalizacijos proceso, kaip kilo vėlesnės teisės ir teologijos šakos.
  • Vakarų tęsinys: Kordobos Umajadai (756–1031 m.) užtikrino, kad Umajadų kultūrinė ir politinė įtaka išliktų Europoje dar ilgai po Rytų dinastijos žlugimo.

Apibendrinant: Umajadų kalifatas buvo svarbi pereinamoji grandis islamo imperijų istorijoje — jis formavo administracinius, kultūrinius ir geografinės erdves, kurios turėjo įtakos tiek Vidurio Rytams, tiek Vakarų Europos raidai, o jo palikimas yra randamas architektūroje, kalbose ir politinėje istorijoje iki šių dienų.