Saladinas (1138–1193) — Ayyubidų sultonas ir kryžiaus žygių lyderis
Saladinas (1138–1193) — Ayyubidų sultonas, kryžiaus žygių lyderis: pergalės prie Hattino, Jeruzalės sugrįžimas ir jo palikimas Artimųjų Rytų istorijoje.
Saladinas, arba sultonas Ṣalāḥ ad-Dīn Yūsuf ibn Ayyūb (g. apie 1137–1138 m., mirė 1193 m. kovo 4 d.) – vienas žymiausių Viduramžių musulmonų valdovų ir karo vadų, plačiai žinomas kryžiaus žygių epochoje.
Ankstyvieji metai ir kilmė
Iš kurdų kilęs Saladinas gimė Tikrite (dabartinis Irakas) įtakingoje Ayyubidų (Ayyubų) šeimoje. Jo tėvas Najm ad-Dinas Ayyub tarnavo vietiniam turkiškam valdininkui, todėl šeima persikėlė į Siriją, kur jaunuolis gavo išsilavinimą ir karinę patirtį. Svarbi figūra Saladino gyvenime buvo jo dėdė Širkuhas (Asad ad-Din Shirkuh) – patyręs karvedys, kuris pakėlė jį karjeros laiptais ir įtraukė į kareiviškus žygius.
Kilimas į valdžią ir valdymo pradžia Egipte
Saladinas pirmiausia išgarsėjo kaip Nur ad-Dino (sunitų valdovo) pajėgų vadas ir Širkuho pavaldinys, dalyvavęs ekspedicijose į Egiptą. Po Širkuho mirties 1169 m. Saladinas tapo viziru – aukščiausiu Egipto administracijos pareigūnu. Jis panaikino Fatiimidų kalifato šiitų instituciją 1171 m., įvedė Abasidų kalifo priedangą ir grindė Egipto administraciją pagal sunitų principus. Taip Egiptas tapo svarbia Saladino galios baze.
Ajubidų dinastija ir teritorinė plėtra
Saladinas suvienijo Egiptą ir dalį Sirijos, o vėliau jo valdžia išsiplėtė į Mesopotamiją, Hidžazą (įskaitant Meką), Jemeną ir kitas teritorijas. Jis įkūrė Ajubidų dinastiją, kurios valdžia įvairiu laikotarpiu apėmė svarbias Artimųjų Rytų dalis. Nors Ayyubidų kontrolė kai kuriose vietose buvo silpnesnė ir priklausė nuo vietinių valdovų lojalumo, Saladinas suformavo tvirtą politinę ir karinę bazę bei atkūrė sunitų dominavimą regione.
Kryžiaus žygiai, Hattino mūšis ir Jeruzalė
Saladinas tapo žinomu kaip pagrindinis musulmonų vadovas kovose prieš krikščioniškosios Europos pajėgas Levante. Jo kariuomenė 1168–1169 m. sustiprino Egipto gynybą ir užtikrino regiono stabilumą. Didžiausia Saladino karinė pergalė įvyko 1187 m. liepos mėn. prie Hattino – šio mūšio rezultatas sutrikdė kryžiuočių jėgas ir leido musulmonams atkurti kontrolę daugelyje teritorijų. Po Hattino Saladinas rugsėjo–spalio mėn. 1187 m. perėmė ir Jeruzalę, kuri ilgą laiką buvo simbolinė krikščionių žygio siekių auka. Nors kryžiuočiai vėliau mėgino atstatyti pozicijas, jie daugiau niekada nebeatgavo visos Jeruzalės.
Konfliktas su Ričardu I ir III kryžiaus žygis
Po Jeruzalės praradimo buvo paskelbtas Trečiasis kryžiaus žygis. Vienas iš svarbiausių jo lyderių buvo Anglijos karalius Ričardas I. Santykiai tarp Saladino ir Ričardo pasižymėjo abipuse pagarba ir taktine intriga: Ričardas laimėjo keletą mūšių ir užėmė pakrantės tvirtoves, tačiau jam nepavyko atsiimti Jeruzalės. 1192 m. pasiektas susitarimas (Gazo arba Akros sutartis / Jafos sutartis) leido krikščionims lankyti šventąsias vietas ir nustatė palyginti taikią padėtį palei pakrantę. Istorikai dažnai kalba apie moralinę ir politinę Saladino pergalę, nes jis išlaikė daugumą savo valdytų šalių ir autoritetą regione.
Valdymas, politika ir asmeninė reputacija
Saladinas buvo ne tik karvedys – jis rūpinosi valstybės administracija, teisingumu ir religiniu vienijimu. Jis atkūrė sunitų teologinę infrastruktūrą, rėmė madrasas (religines mokyklas), ligonines ir labdaros institucijas. Nors kariavo griežtai, Salam ad-Dinas dažnai minima dėl gailestingumo: krikščionims po Jeruzalės užėmimo buvo leista saugiai išeiti mainais į išpirką, o apie jo elgesį su priešininkais ir aukomis pasakojama daug liudijimų tiek arabų, tiek europiečių šaltiniuose.
Mirtis ir palikimas
Saladinas mirė 1193 m. Damaske. Jo kapas ir atminimas išliko svarbūs tiek islamo pasaulyje, tiek Europoje. Jį daugelis musulmonų laiko didvyriu ir vienijančiu lyderiu, o krikščionių chronikose jis dažnai vaizduojamas kaip karžygys, kurio drąsa ir gailestingumas nusipelno pagarbos. Ajubidų dinastija tęsė jo valdymą per įpėdinius, tačiau po kelių dešimtmečių regioną ėmė veikti kiti Viduramžių jėgos, įskaitant mamlukus ir vėliau osmanus.
Šaltiniai ir literatūra
Apie Saladiną parašyta gausybė istorinių darbų arabų, persų, lotynų ir vakarų kronikose. Jo asmenybė ir epizodai iš gyvavimo dažnai romantizuojami. Aprašymuose galima rasti tiek religinės propaganda, tiek stengtų objektyvių kronikų. Paminėtina, kad yra ir populiarių tekstų kitomis kalbomis – pavyzdžiui, Daastaan Imaan Farooshoon Ki yra viena Althamasho urdu kalba parašyta knyga, kurioje apie Saladiną rašoma labai pagarbiai ir jis lyginamas su kitais karaliais bei kunigaikščiais.
Salah ad-Dinas – titulas iš arabų kalbos, dažnai verčiamas kaip Tikėjimo teisingumas (arba „Tikėjimo teisumas“) – tapo ne tik asmeniniu vardu, bet ir simboliu jo epinės kovos už vieningą ir stiprų musulmonų frontą Artimuosiuose Rytuose.
Šis atvaizdas, paprastai laikomas Saladino atvaizdu iš XII a. arabiškos knygos, yra figūrėlės ant vandens laikrodžio iliustracija iš XV a. rankraščio ir nėra Saladino atvaizdas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Saladinas?
A: Saladinas, arba sultonas Ṣalāḥ ad-Dīn Yūsuf ibn Ayyūb, buvo garsus Egipto ir Sirijos sultonas kryžiaus žygių metu. Jis buvo kurdų kilmės musulmonas, vadovavęs musulmonų pasipriešinimui Europos kryžiuočiams Levante.
K: Ką nuveikė Saladinas?
A: Saladino sultonatas savo galios viršūnėje apėmė Egiptą, Siriją, Mesopotamiją, Hidžazą, Jemeną ir kitas Šiaurės Afrikos dalis. 1168 m. jis apsaugojo Egiptą nuo kryžiuočių ir įkūrė Ajubidų dinastiją, valdančią Egiptą, Siriją, Jemeną (išskyrus Šiaurės kalnus), Iraką, Meką, Hidžazą ir Diyar Bakr. Didžiausia jo pergalė buvo 1187 m. liepos mėn. prie Hattino rago, po kurios Jeruzalė atiteko musulmonams (1187 m. spalio mėn.) ir kryžiuočiai jos daugiau niekada neatgavo. Be to, jis surengė keletą mūšių su Anglijos karaliumi Ričardu I, kurie baigėsi moraline jo pergale, kai Ričardo kryžiaus žygis žlugo ir jis grįžo į Europą.
K: Kas yra Daastaan Imaan Farooshoon Ki?
A: Daastaan Imaan Farooshoon Ki - tai Althamasho urdu kalba parašyta knyga apie Saladiną, kurioje apie jį rašoma labai gerai ir jis palankiai lyginamas su kitais karaliais ir kunigaikščiais.
K: Kodėl Saladinas laikomas didvyriu?
A: Daugelis musulmonų mano, kad Saladinas yra didvyris, nes per 20 metų trukusius mūšius nugalėjo kryžiuočius per kryžiaus žygius, kurie buvo serija mūšių tarp krikščioniškosios Europos ir islamiškųjų Artimųjų Rytų dėl šventosios žemės dabartinėje Palestinoje.
K: Kur Saladinas įgijo išsilavinimą?
A: Saladinas išsilavinimą įgijo iš savo tėvo, kuris dirbo turkų gubernatoriui Sirijoje.
K: Kas buvo dar viena įtakinga figūra jo gyvenime?
A: Kita įtakinga figūra jo gyvenime buvo jo dėdė Širkuhas, kuris buvo karo vadas, vėliau vadovavęs Saladinui per karus.
Ieškoti