Saladinas, arba sultonas Ṣalāḥ ad-Dīn Yūsuf ibn Ayyūb (g. apie 1137–1138 m., mirė 1193 m. kovo 4 d.) – vienas žymiausių Viduramžių musulmonų valdovų ir karo vadų, plačiai žinomas kryžiaus žygių epochoje.

Ankstyvieji metai ir kilmė

Iš kurdų kilęs Saladinas gimė Tikrite (dabartinis Irakas) įtakingoje Ayyubidų (Ayyubų) šeimoje. Jo tėvas Najm ad-Dinas Ayyub tarnavo vietiniam turkiškam valdininkui, todėl šeima persikėlė į Siriją, kur jaunuolis gavo išsilavinimą ir karinę patirtį. Svarbi figūra Saladino gyvenime buvo jo dėdė Širkuhas (Asad ad-Din Shirkuh) – patyręs karvedys, kuris pakėlė jį karjeros laiptais ir įtraukė į kareiviškus žygius.

Kilimas į valdžią ir valdymo pradžia Egipte

Saladinas pirmiausia išgarsėjo kaip Nur ad-Dino (sunitų valdovo) pajėgų vadas ir Širkuho pavaldinys, dalyvavęs ekspedicijose į Egiptą. Po Širkuho mirties 1169 m. Saladinas tapo viziru – aukščiausiu Egipto administracijos pareigūnu. Jis panaikino Fatiimidų kalifato šiitų instituciją 1171 m., įvedė Abasidų kalifo priedangą ir grindė Egipto administraciją pagal sunitų principus. Taip Egiptas tapo svarbia Saladino galios baze.

Ajubidų dinastija ir teritorinė plėtra

Saladinas suvienijo Egiptą ir dalį Sirijos, o vėliau jo valdžia išsiplėtė į Mesopotamiją, Hidžazą (įskaitant Meką), Jemeną ir kitas teritorijas. Jis įkūrė Ajubidų dinastiją, kurios valdžia įvairiu laikotarpiu apėmė svarbias Artimųjų Rytų dalis. Nors Ayyubidų kontrolė kai kuriose vietose buvo silpnesnė ir priklausė nuo vietinių valdovų lojalumo, Saladinas suformavo tvirtą politinę ir karinę bazę bei atkūrė sunitų dominavimą regione.

Kryžiaus žygiai, Hattino mūšis ir Jeruzalė

Saladinas tapo žinomu kaip pagrindinis musulmonų vadovas kovose prieš krikščioniškosios Europos pajėgas Levante. Jo kariuomenė 1168–1169 m. sustiprino Egipto gynybą ir užtikrino regiono stabilumą. Didžiausia Saladino karinė pergalė įvyko 1187 m. liepos mėn. prie Hattino – šio mūšio rezultatas sutrikdė kryžiuočių jėgas ir leido musulmonams atkurti kontrolę daugelyje teritorijų. Po Hattino Saladinas rugsėjo–spalio mėn. 1187 m. perėmė ir Jeruzalę, kuri ilgą laiką buvo simbolinė krikščionių žygio siekių auka. Nors kryžiuočiai vėliau mėgino atstatyti pozicijas, jie daugiau niekada nebeatgavo visos Jeruzalės.

Konfliktas su Ričardu I ir III kryžiaus žygis

Po Jeruzalės praradimo buvo paskelbtas Trečiasis kryžiaus žygis. Vienas iš svarbiausių jo lyderių buvo Anglijos karalius Ričardas I. Santykiai tarp Saladino ir Ričardo pasižymėjo abipuse pagarba ir taktine intriga: Ričardas laimėjo keletą mūšių ir užėmė pakrantės tvirtoves, tačiau jam nepavyko atsiimti Jeruzalės. 1192 m. pasiektas susitarimas (Gazo arba Akros sutartis / Jafos sutartis) leido krikščionims lankyti šventąsias vietas ir nustatė palyginti taikią padėtį palei pakrantę. Istorikai dažnai kalba apie moralinę ir politinę Saladino pergalę, nes jis išlaikė daugumą savo valdytų šalių ir autoritetą regione.

Valdymas, politika ir asmeninė reputacija

Saladinas buvo ne tik karvedys – jis rūpinosi valstybės administracija, teisingumu ir religiniu vienijimu. Jis atkūrė sunitų teologinę infrastruktūrą, rėmė madrasas (religines mokyklas), ligonines ir labdaros institucijas. Nors kariavo griežtai, Salam ad-Dinas dažnai minima dėl gailestingumo: krikščionims po Jeruzalės užėmimo buvo leista saugiai išeiti mainais į išpirką, o apie jo elgesį su priešininkais ir aukomis pasakojama daug liudijimų tiek arabų, tiek europiečių šaltiniuose.

Mirtis ir palikimas

Saladinas mirė 1193 m. Damaske. Jo kapas ir atminimas išliko svarbūs tiek islamo pasaulyje, tiek Europoje. Jį daugelis musulmonų laiko didvyriu ir vienijančiu lyderiu, o krikščionių chronikose jis dažnai vaizduojamas kaip karžygys, kurio drąsa ir gailestingumas nusipelno pagarbos. Ajubidų dinastija tęsė jo valdymą per įpėdinius, tačiau po kelių dešimtmečių regioną ėmė veikti kiti Viduramžių jėgos, įskaitant mamlukus ir vėliau osmanus.

Šaltiniai ir literatūra

Apie Saladiną parašyta gausybė istorinių darbų arabų, persų, lotynų ir vakarų kronikose. Jo asmenybė ir epizodai iš gyvavimo dažnai romantizuojami. Aprašymuose galima rasti tiek religinės propaganda, tiek stengtų objektyvių kronikų. Paminėtina, kad yra ir populiarių tekstų kitomis kalbomis – pavyzdžiui, Daastaan Imaan Farooshoon Ki yra viena Althamasho urdu kalba parašyta knyga, kurioje apie Saladiną rašoma labai pagarbiai ir jis lyginamas su kitais karaliais bei kunigaikščiais.

Salah ad-Dinas – titulas iš arabų kalbos, dažnai verčiamas kaip Tikėjimo teisingumas (arba „Tikėjimo teisumas“) – tapo ne tik asmeniniu vardu, bet ir simboliu jo epinės kovos už vieningą ir stiprų musulmonų frontą Artimuosiuose Rytuose.