Jeruzalė

Istorija

Jeruzalė yra labai senas miestas. Jis labai svarbus trims religijoms: Jis labai svarbus trims religijoms: judaizmui, krikščionybei ir islamui. Biblijoje rašoma, kad karalius Dovydas, antrasis Izraelio karalius, atėmė šį miestą iš pagonių ir jame įrengė savo rūmus. Karalius Saliamonas, Dovydo sūnus ir kitas karalius, Jeruzalėje pastatė Saliamono šventyklą. Vėliau Jeruzalę, kaip Judo sostinę, sugriovė Babilono karalius Nebukadnecaras II. Karaliaus Dovydo rūmai ir Saliamono šventykla buvo sudeginti, o žydai paimti į nelaisvę ir išvežti į Babiloną. Po septyniasdešimties metų persų karalius Kyras leido jiems grįžti į Jeruzalę ir atstatyti Šventyklą.

Vėliau vietovę užėmė romėnai. Erodas Didysis, valdęs Romos imperatoriaus naudai, padidino šventyklą, kad užsitikrintų žydų palankumą. Šventykla garsėjo savo didybe ir grožiu.

Jėzus mirė Jeruzalėje apie 33 metus po Kristaus. 70 m. po Kr. žydai sukilo prieš romėnus, bet romėnai sugriovė miestą ir Šventyklą. Jeruzalėje gyvenę žydai buvo sugauti ir tapo vergais. Romėnai Jeruzalę pervadino lotynišku pavadinimu. Nuo to laiko Šventykla nebuvo atstatyta, o iki šių dienų išliko tik dalis jos sienos.

Po Romos imperijos skilimo į dvi dalis Jeruzalę valdė Bizantijos imperija. Vėliau miestą iš jų perėmė musulmonai. Musulmonai tikėjo, kad Mahometas į dangų pakilo iš Jeruzalės.

Vėliau Romos popiežius išsiuntė kryžiuočius iš Vakarų Europos, kad šie bandytų atgauti Jeruzalę. Kurį laiką jiems tai pavyko, bet galiausiai miestas vėl atiteko saracėnams. Iki XX a. Jeruzalė priklausė Osmanųimperijai. Visą laiką Jeruzalėje buvo žydų, nors juos valdė kiti žmonės.

Jeruzalės "naujasis miestas" - tai dalis už senųjų akmeninių sienų. Naująjį miestą žmonės pradėjo statyti XIX a. Vieni pirmųjų naujojo miesto rajonų - Miškenot Ša'annanim, Mea Šearim ir Bucharano kvartalas.

Po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperija buvo nugalėta. 1922 m. birželį TautųLyga patvirtino Didžiosios Britanijos Palestinos mandatą. Juo Jungtinė Karalystė perėmė šios teritorijos kontrolę. Žemė į vakarus nuo Jordano upės buvo vadinama Palestina. Iki 1948 m. ją tiesiogiai kontroliavo Didžioji Britanija. Žemė į rytus nuo Jordano upės buvo vadinama Transjordanija, ją valdė Hašimitų šeima. 1946 m. Transjordanija gavo nepriklausomybę.

Mandatas Palestinoje baigėsi 1948 m. gegužės 14 d. vidurnaktį. Kitą dieną prasidėjo 1948 m. arabų ir Izraelio karas. Izraelis paskelbė nepriklausomybę, Vakarų Krantą aneksavo Jordanija, o Egiptas perėmė Gazos ruožo kontrolę.

1949 m., pasibaigus pirmajam arabų ir Izraelio karui, Jeruzalę pasidalijo Izraelis ir Jordanija. Izraelis kontroliavo vakarinę miesto dalį. Jordanija kontroliavo rytinę dalį, įskaitant senamiestį - nuo Biblijos laikų mūrais aptvertą Jeruzalės dalį. Per Šešių dienų karą 1967 m. Izraelis perėmė viso miesto kontrolę.

Šiandien Jeruzalę kaip savo sostinę skelbia Izraelio valstybė. Jungtinės Tautos nesutinka, kad Izraelis teigtų, jog Jeruzalė yra Izraelio sostinė.

Religinė reikšmė

Jeruzalė yra šventa judaizmui maždaug 3000 metų, krikščionybei - apie 2000 metų, o islamui - apie 1400 metų. 2000 m. Jeruzalės statistikos metraštyje išvardytos 1204 sinagogos, 158 bažnyčios ir 73 mečetės. Nepaisant pastangų palaikyti taikų religinį sambūvį, kai kurios vietos, pavyzdžiui, Šventyklos kalnas, nuolat kelia trintį ir ginčus.

Žydų

Pagal žydų tradiciją Jeruzalė yra ta vieta, kur Dievas liepė patriarchui Abraomui paaukoti jam savo sūnų Izaoką. Žydai Abraomo aukojimo vietoje ant Šventyklos kalno senamiestyje pastatė Šventyklą - senovės žydų kulto centrą. Šioje vietoje vienas po kito stovėjo du pastatai - Pirmoji ir Antroji Šventykla. Pirmojoje šventykloje buvo laikoma Sandoros skrynia - šventa dėžė, kurioje buvo laikomos plokštės su dešimčia įsakymų.

Vakarų siena yra Antrosios šventyklos dalis ir švenčiausia judaizmo šventovė. Tai akmeninė siena, senovėje sutvirtinusi vakarinę Šventyklos kalno pusę. Siena kartais vadinama Verksmų siena, nes žydai joje kalbėdavo liūdnas maldas gedėdami sugriautos Šventyklos.

Kitos žydams šventos miesto vietos yra karaliaus Dovydo kapas ant Siono kalno, žydų kapinės ir pranašų kapai ant Alyvų kalno, esančio į rytus nuo senamiesčio. Daug su Biblijos veikėjais susijusių vietų yra šventos ir krikščionims.

Christian

Jeruzalėje yra daug vienuolynų, vienuolynų, šventovių ir religinių seminarijų, kurios mena Jėzaus gyvenimo ir krikščionių Bažnyčios formavimosi įvykius. Pasak Biblijos, Jėzus mokė Jeruzalėje ir ten padarė daugybę stebuklų. Paskutinė vakarienė esą įvyko Siono kalno patalpoje, vadinamoje Cenakle (dar vadinamoje Coenaculum). Senamiestyje esanti Šventojo kapo bažnyčia laikoma Jėzaus nukryžiavimo (vadinamo Kalvarija arba Golgota), taip pat Jo palaidojimo ir prisikėlimo vieta. Bažnyčia, kurią iš pradžių pastatė Konstantinas Didysis, o 1149 m. perstatė ir pašventino kryžiuočiai, priklauso kelioms krikščionių sektoms. Pastatas stovi Via Dolorosa (Skausmų kelio), kuriuo, kaip manoma, Jėzus nešė savo kryžių į Kalvariją, pabaigoje. Jėzų paskutinį kartą jo sekėjai matė ant Alyvų kalno prieš jam pakylant į dangų. Visos šios vietos kasmet pritraukia daugybę religinių piligrimų.

Islamo

Jeruzalė yra trečias švenčiausias islamo miestas po Mekos ir Medinos Saudo Arabijoje. Pasak musulmonų tradicijos, Mahometas iš pradžių pasirinko Jeruzalę kaip qiblą - kryptį, į kurią musulmonai turėtų žiūrėti melsdamiesi. Tačiau vėliau jis liepė savo pasekėjams melsdamiesi žiūrėti ne į Jeruzalę, o į Meką. Sakoma, kad Mahometas pakilo į dangų nuo akmens, kurį dabar dengia auksu tviskanti šventovė, vadinama Uolos kupolu. Uolos kupolas ir senovinė Al Aksos mečetė yra vienos švenčiausių islamo vietų. Tai pagrindiniai pastatai ant Šventyklos kalno, kurį musulmonai vadina Haram al-Šarifu (Kilniąja šventove).

Al Aksos mečetė - šventa musulmonų vieta


Vakarų siena, vadinama Koteliu

Architektūra

Jeruzalės architektūra - tai senosios ir naujosios architektūros mišinys. Senamiestyje yra visų svarbiausių miesto istorijos laikotarpių architektūros pavyzdžių. Daugelis senovinių istorinių vietų ir maldos namų stovi šalia šiuolaikinių prekybos centrų ir pramoninių zonų. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios architektūroje pastebima Europos įtaka. Naujiems daugiabučiams namams, kuriuos valdžia statė kaip būstus imigrantams, būdingas ne stilius, o naudingumas. Daugelio senų ir naujų pastatų eksterjeras sutampa, nes reikalaujama, kad visi pastatai būtų apkalti kreminės spalvos kalkakmeniu, vadinamu Jeruzalės akmeniu, išgaunamu netoliese esančiuose karjeruose.

Religija Jeruzalėje

Belzo Beis HaMedraš HaGadol yra didžiausia Jeruzalės sinagoga.

Dvyniai ir giminingi miestai

• Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos (nuo 1993 m.)
• Praha, Čekija

Miestas partneris

• Marselis, Prancūzija