Osmanų imperija (1299–1923): istorija, valdovai ir geopolitika
Osmanų imperija (1299–1923): išsamus pasakojimas apie kilmę, galingiausius valdovus (Suleimanas, Muhammadas Ali), geopolitiką, teritorijų plėtrą ir galutinį žlugimą.
Osmanų imperija, oficialiai - Osmanų valstybė (osmanų turkų kalba:دولت عالیه عثمانیه), buvo imperija, gyvavusi 1299-1923 m. Jos centras buvo Turkijoje, ji kontroliavo rytines ir pietines žemes aplink Viduržemio jūrą. Imperiją apie 1299 m. įkūrė Osmanas I, o galingiausia ji buvo apie 1400-1600 m., kai kontroliavo prekybą ir politiką pietryčių Europoje, pietvakarių Azijoje ir šiaurės Afrikoje. Suleimanas Didysis buvo vienas galingiausių valdovų.
Trumpa istorija ir plėtra
Osmanų imperija pradėjo kaip mažas Anatolijos feodalas modelis aplink Bosporo pakraščius ir pamažu išsiplėtė užimant Bizantijos ir kitų regionų žemes. Per keletą šimtmečių ji užkariavo Konstantinopolį (1453), Balkanus, daugumą Arabų pusiasalio, dalis Šiaurės Afrikos ir svarbias prekybos magistrales tarp Europos ir Azijos. Imperijos aukso amžius siejamas su XV–XVI a. pirma puse, kai centralizuota valdžia, efektyvi kariuomenė ir klestinti prekyba leido jai tapti viena svarbiausių pasaulio jėgų.
Valdovai — keli svarbiausi
- Osmanas I (apie 1299–1326) – imperijos įkūrėjas.
- Orhanas (1326–1362) – konsolidacija Anatolijoje.
- Muradas I (1362–1389) – plėtra Balkanuose.
- Bayezid I (1389–1402) – smarkiai plėtė valdų ribas, bet patyrė pralaimėjimą prieš Timurą.
- Mehmedas II (1451–1481) – užėmė Konstantinopolį 1453 m., padarė miestą imperijos sostine.
- Selimas I (1512–1520) – užėmė Levantą ir Egiptą, įjungė islamo šventoves į imperiją.
- Suleimanas I Didysis (1520–1566) – teisinės reformos, kariuomenės ir kultūros klestėjimas.
- Abdülhamidas II (1876–1909) – autoritarinė valdžia, bandymai išlaikyti vienybę sparčiai keičiančiame pasaulyje.
Administracija ir visuomenė
Imperija buvo sudėtingas, daugiaetnis politinis organizmas. Sultonas – aukščiausias valdovas, bet realiai valdymą padėjo vykdyti centralizuotos institucijos, teismai ir vietos administracija. Regionus valdė paskiriami gubernatorius (dažnai tituluojami pasha arba bey). Be to, imperija turėjo ir tributinių valstybių ar vasalų.
Visuomenė buvo organizuota pagal millet sistemą, leidžiančią religiniams ir etniniams bendruomenėms (pvz., ortodoksams, žydams, armenams) turėti tam tikrą autonomiją šeimos, religiniais ir švietimo klausimais. Pagrindinė administracinė ekonominė schema agrarinėje dalyje buvo timar sistema — žemės skyrimas kariams mainais už tarnybą.
Karinė sistema
Osmanų imperijos gynybai ir plėtrai svarbią reikšmę turėjo profesionali kariuomenė: janissaries (yeniçeri), laivynas (ypač Viduržemio jūroje) ir dideli artilerijos pajėgumai. Janiscarai buvo elito pėstininkai, vėliau įgiję didelę politinę galią. Reformos XIX a. ir kova su konservatyvumu galiausiai nulėmė janiscarų panaikinimą 1826 m. (Auspicious Incident) per Mahmud II reformas.
Ekonomika, prekyba ir kultūra
Imperija kontroliavo svarbias prekybos magistrales tarp Europos ir Azijos: Žemutinė ir Vidurinė Anatolija, Bosforas, Siera Levantas ir dalis Šiaurės Afrikos. Tai leido miestams, tokiems kaip Konstantinopolis (Stambulas), Aleksandrija, Salonikai, tapti prekybos ir kultūros centrais. Imperija buvo daugialypė kalbiniu ir kultūriniu atžvilgiu — imperijos oficialinė kalba buvo osmanų turkų, bet plačiai vartota ir graikų, arabų, armėnų ir kitų tautų kalbos.
Nuosmukis ir priežastys
Nuo XVII–XVIII a. pradžios imperija pradėjo susidurti su rimtais iššūkiais: technologinės ir kariniai atotrūkis nuo Vakarų, biurokratijos korupcija, provincijų decentralizacija, nacionalinių judėjimų augimas Balkanuose ir Kaukaze, bei Europos valstybių intervencijos dėl teritorijų ir įtakos. XIX a. imperija ėmėsi reformų (pvz., Tanzimat 1839–1876), bet jos dažnai buvo nepilnai įgyvendintos. Vėlesnėje XIX a. pusėje Osmanų valstybė pelnytai pradėta vadinti „Europos ligoniu“ dėl teritorijų netekčių ir politinės silpnumo.
Modernizacija ir politinė kaita
Per XIX a.–XX a. vykusios reformos bandė modernizuoti kariuomenę, teisę ir administraciją. 1908 m. jaunųjų turkų (Young Turks) revoliucija atstatė konstituciją ir paskatino nacionalistines nuotaikas imperijos teritorijose. Egiptas ilgą laiką buvo faktiškai savarankiškas – garsiausias XIX a. pradžios valdytojas buvo Muhammadas Ali Paša, kuris modernizavo Egiptą ir išplėtė savo valdžią regione.
Pirmasis pasaulinis karas ir žlugimas
Per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperija stojo kartu su Centrinėmis galybėmis. Karas, teritoriniai praradimai ir vidaus maištai išsekino valstybę. 1918 m. pasibaigus karui, sąjungininkai okupuoti dalį teritorijų, o 1920 m. pasirašyta Sèvres sutartis numatė didelius teritorinius apribojimus. Tačiau Turkijos nacionalistinis judėjimas, vadovaujamas Mustafa Kemal Atatürk, laimėjo Nepriklausomybės karą (1919–1923) ir 1923 m. buvo įkurta Turkijos Respublika, kuri faktiškai užbaigė Osmanų imperijos egzistavimą kaip tarptautinį politinį subjektą.
Palikimas ir reikšmė
Osmanų imperijos palikimas yra daugialypis: ji formavo politinę žemėlapį Viduržemio jūros regione, Balkanų ir Artimųjų Rytų šiuolaikinių valstybių ribas, turėjo didelį kultūrinį ir architektūrinį paveldą (pvz., Stambulo mečetės ir rūmai), taip pat teisines ir administracines tradicijas. Jos istorija padėjo formuoti tiek Europos, tiek Azijos politinę raidą ir iki šiol yra svarbi tyrimų sritis istorikams, politologams ir kultūros studijų specialistams.
Santrauka
Osmanų imperija — ilgai gyvavusi daugietnė valstybė, kuri nuo mažo Anatolijos kaganato išaugo į vieną didžiausių to meto imperijų. Jos sėkmę lėmė galinga kariuomenė, kontrolė svarbių prekybos kelių ir lanksti (kartais savotiška) administracija. Tačiau technologiniai pokyčiai, vidaus problemos ir išorinės jėgos XIX–XX a. nulėmė nuosmukį, o Pirmasis pasaulinis karas galutinai pagreitino imperijos žlugimą ir perėjimą prie modernių nacionalinių valstybių.
Istorija
Osmanų imperiją 1299 m. po Kristaus įkūrė Osmanas I. Jo sūnus Orhanas užėmė pirmąją Osmanų imperijos sostinę Bursą iš bizantiečių. Vėlesniais 1300 m. osmanai ėmė stiprinti valdžią, ypač Balkanuose, kur 1389 m. Kosovo Polės mūšyje Serbiją nugalėjo sultonas Muradas I. Mūšyje Muradas žuvo, o valdžią perėmė Bajazidas I. 1396 m. Nikopolio mūšyje buvo pralaimėtas didelis Vakarų Europos galybių kryžiaus žygis. Nepaisant šios pergalės, 1402 m. Ankaros mūšyje Bajezidą nuvertė Tamerlanas. Jam nesant prasidėjo pilietinis karas, vadinamas Osmanų tarpuvaldžiu. Mehmedas Čelebi laimėjo ir tapo Mehmedu I. Jo sūnus Muradas II turėjo kovoti su pretendentais į sostą, kuriuos rėmė Bizantijos imperija. Jis atsakė puolimu prieš Konstantinopolį, o Bizantijai padėjo Venecija. Muradas nugalėjo juos prie Salonikų, taip pat nugalėjo Karamanidų beyliką (kunigaikštystę). Jis taip pat nugalėjo Vengriją, Lenkiją ir Valachiją prie Varnos 1444 m. Vengrų generolas Jonas Hunyadi bandė įveikti turkus, bet 1448 m. pralaimėjo.
1453 m. gegužės 29 d. Mehmedas Užkariautojas užkariavo Konstantinopolį. Jis taip pat pavergė Albaniją ir išplėtė toleranciją stačiatikių bažnyčiai. Mehmedas tęsė ekspansiją kartu su savo sūnumi Bajazidu II. 1517 m. pradžioje Selimas I užkariavo Egiptą ir Levantą, kuriuos valdė mamlukai. Be to, 1514 m. jis sunaikino Safavidų persus prie Chaldirano. Osmanai dėl savo ekspansijos nesutarė ir su Portugalija. Jo sūnus Suleimanas Didysis po 1526 m. Mohačo mūšio užėmė Belgradą ir didžiąją dalį Vengrijos. Jo surengtą Vienos apgultį 1529 m. atrėmė smarkiai susiskaldžiusi Šventoji Romos imperija. Netrukus Transilvanija, Valachija ir Moldavija tapo Osmanų imperijos duoklininkėmis. Rytuose osmanai iš Safavidų užėmė Bagdadą ir pasidalijo su jais Kaukazą. Tuo tarpu Suleimanas dėl abipusės neapykantos Habsburgams susivienijo su Prancūzijos Pranciškumi I. Dėl to Osmanai ėmė veikti Viduržemio jūroje, kur galiausiai užėmė Rodą, Tunisą, Alžyrą ir Tripolį. Osmanų žygiui vadovavo Barbarossa Hayreddinas. 1566 m. Suleimanas mirė, ir daugelis istorikų tai laiko Osmanų sąstingio pradžia.
Osmanai pralaimėjo karą 1571 m. Lepanto mūšyje prieš Ispanijos Pilypą II ir jo Šventąją lygą. Osmanai greitai atsigavo ir užėmė Kiprą iš Venecijos. Tačiau šis pralaimėjimas sugriovė Osmanų nenugalimumo mitą. Per kitus 30 metų osmanai patyrė daug pralaimėjimų: ilgasis karas su Austrija baigėsi aklavietėje, o Safavidai įsiveržė į rytines Osmanų provincijas. Muradas IV iš Persijos atkovojo Iraką ir Kaukazą. "Moterų sultonatas" tapo Osmanų imperijos epitetu po to, kai svarbią reikšmę imperijoje įgijo konsorciumo narės Kösem Sultan ir Turhan Sultan, kurios kartais vietoj sultono priimdavo ekonominius sprendimus. Vadovaujant Köprülüs didysis viziris taip pat įgijo didesnį vaidmenį. Iš Venecijos buvo užgrobta Kreta, o iš Lenkijos - pietų Ukraina. Tačiau didysis viziris Kara Mustafa Paša, užpuolęs Vieną, neapdairiai atvėrė kelią imperijos užpuolimui. Austrai, lenkai, rusai ir venecijiečiai puolė osmanus dar Didžiojo turkų karo metu. Austrija ir Lenkija puolė persitempusius turkus Vengrijoje ir Transilvanijoje, o Rusija smogė Krymui. Venecija nusprendė pulti Graikiją. Karlovicų sutartį, kuria kariaujančios pusės atidavė Vengriją ir Transilvaniją Austrijai, Podolę (pietų Ukrainą) Lenkijai, Moreją (pietų Graikiją) Venecijai, o Azovą (Juodosios jūros uostą) Rusijai.
Rusija ir Švedija pradėjo karą, į kurį įsitraukė ir Osmanai. Jie atkovojo Azovą ir sudarė taiką. Austrija, Rusija, Venecija ir Turkija kariavo dar kelis kartus. Iki 1739 m. Osmanai faktiškai atkovojo Moreją ir Serbiją. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje osmanai pradėjo modernizuoti savo kariuomenę, tačiau septintajame dešimtmetyje osmanai vėl pradėjo karą su rusais. 1783 m. Rusija užėmė Krymą ir pareiškė, kad Osmanų imperijoje gyvenantys stačiatikiai yra Rusijos globojami. Selimas III tęsė kariuomenės modernizavimą, tačiau janičarų korpusas (elitiniai kariai) sukilo. Napoleonas užpuolė Egiptą ir buvo atremtas britų.
1815 m. Serbija sukilo ir iškovojo nominalią nepriklausomybę, tačiau vis dar buvo Osmanų imperijos vasalė. Graikija nepriklausomybę iškovojo po ilgo 1821-1829 m. nepriklausomybės karo. Al-Saudų šeima sukilo 1811 m., remiama vahabitų sektos. Tada Muhamedo Ali vadovaujamas Egiptas beveik užėmė Konstantinopolį, bet rusai juos atstūmė. Egiptiečiai apsigyveno Levante, o osmanai bandė jį susigrąžinti. Jie patyrė skaudų pralaimėjimą. Dėl savo nekompetencijos tarptautiniuose reikaluose Turkija buvo praminta "Europos ligoniu".
Nuosmukis ir reforma
Osmanų Tanzimato laikotarpiu buvo pradėtos reformos: įvesta karinė prievolė, įsteigtas centrinis bankas, dekriminalizuotas homoseksualumas, sekuliarizuota teisė, o cechus pakeitė fabrikai. Krikščioniškoji imperijos dalis tapo daug pažangesnė už musulmoniškąją, ir šis pasidalijimas sukėlė įtampą. Tuo tarpu XVIII a. šeštajame dešimtmetyje britai ir prancūzai gynė Osmanų imperiją Krymo kare. Osmanų skolos privedė prie bankroto, todėl Europos šalys pradėjo teikti paskolas ir kontroliuoti imperijos finansus. Dar blogiau - Osmanai pradėjo karą su Rusija dėl Bulgarijos nepriklausomybės. 1878 m. Berlyno kongrese Rumunija, Serbija ir Juodkalnija gavo visišką nepriklausomybę. Bulgarija liko Osmanų imperijos vasale. Britai užėmė Kiprą, o 1882 m. - Egiptą.
1908 m. Osmanų imperijoje įvyko jaunųjų turkų revoliucija. Abdula Hamidas II atsistatydino, o jo vietą užėmė Mehmedas V. Tais pačiais metais Bulgarija gavo nepriklausomybę, o Austrija įsiveržė į Bosniją. 1912 m. Osmanai prarado Libiją, kurią užėmė italai. Po to vykusiuose Balkanų karuose Osmanai prarado visas savo Europos teritorijas, išskyrus Rytų Trakiją, dėl jungtinių Serbijos, Juodkalnijos, Graikijos ir Bulgarijos pajėgų. Antrasis Balkanų karas leido osmanams kartu su Rumunija, Serbija, Juodkalnija ir Graikija pulti Bulgariją. Jų pergalė reiškė nedaug. Neramumai tęsėsi ir toliau: 1909 m. įvyko jaunųjų turkų perversmas ir trys vėlesni šio 1909 m. perversmo kontrpučai. 1914 m. visiškai dezorganizuoti osmanai paskelbė karą Rusijai. Didžioji Britanija ir Prancūzija pradėjo karą su osmanais, ir Pirmasis pasaulinis karas pasiekė Turkiją.
Ankstyvasis osmanų elgesys kare iš tikrųjų nebuvo visiškai nepriimtinas. Gallipolio mūšį osmanai laimėjo iš dalies dėl visiško britų vadų nekompetentingumo. Al-Kuto mūšį taip pat laimėjo osmanai, nors vėliau jis buvo pralaimėtas. 1915 m. prasidėjo armėnų genocidas - vienos didžiausių masinių žudynių istorijoje. Jo aukomis tapo armėnai, asirai, graikai ir kiti. Žuvo net 2,5 mln. šių tautų atstovų. Osmanų imperija subyrėjo pati po to, kai 1916 m. su britų pagalba sukilo arabai. Osmanų imperija žlugo po to, kai krito Sinajaus pusiasalis, Palestina, Irakas, Sirija ir galiausiai pati Anatolija. Osmanai kapituliavo 1918 m.
Turkijos nepriklausomybės karas vyko prieš sultoną, Graikiją, Armėniją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Italiją. Turkijos nacionalinis judėjimas, vadovaujamas Mustafos Kemalio Atatiurko, laimėjo ir buvo įkurta Turkijos Respublika. 1923 m. Osmanų imperija nustojo egzistuoti.
Sultono šeima
Imperija buvo paveldima monarchija. Valdovo titulas buvo sultonas. Pirmaisiais imperijos gyvavimo metais sultono sūnūs šachzadahai buvo siunčiami į įvairias imperijos dalis (sandžakus), kad įgytų valdymo patirties. Vėliau jie galėjo tapti kandidatais į sultonus ir kalifatus.
Po Ahmedo ši sistema pasikeitė. Pagal naująją sistemą sultonas savo vyriškos lyties giminaičius laikydavo uždarytus mažame bute, vadinamame kafesu, kur jie negalėdavo matyti išorinio pasaulio, todėl negalėjo iš jo atimti valdžios. Dažnai naujasis sultonas liepdavo nužudyti savo vyriškos lyties giminaičius - tai buvo paprastesnis sprendimas, nes taip buvo pašalinta konkurencija dėl sultonato ir užkirstas kelias sukilėlių judėjimams. Tačiau jo haremo moterys dažnai siekdavo didesnio statuso ir įtakos, o sultono motina galėjo tapti galinga politine jėga imperijoje. Kiekviena haremo motina stengdavosi, kad jos sūnus taptų kitu sultonu, nes žinojo, kad priešingu atveju jis tikriausiai bus nužudytas.
Sultonai palaipsniui prarado gebėjimą gerai valdyti toli esančias teritorijas. Tolimi gubernatoriai darė, ką norėjo, ir kūrė savo įstatymus, užuot paklusę sultonui. Osmanų imperija į pabaigą tapo tokia nusidėvėjusi ir korumpuota, kad buvo pasirengusi žlugti.
Sostinė
Bursa buvo pirmoji Osmanų imperijos sostinė. 1365 m. Osmanų imperijos sostine tapo Edirnė Trakijoje, kol turkai užkariavo Stambulą ir jis tapo galutine imperijos sostine.
Vasalinės valstybės
Daugelis vietovių buvo imperijos vasalinės valstybės, o ne tiesiogiai valdomos. Tarp jų buvo Transilvanija, Moldavija, Valachija (tapusi Rumunija), Kaukazas (Gruzija, Dagestanas ir Čečėnija). Jų valdovai gavo tam tikrą nepriklausomybę ir autonomiją nuo Osmanų imperijos. Už šią autonomiją buvo mokama daugiau pinigų (mokesčių arba duoklės) sultonui.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks buvo oficialus Osmanų imperijos pavadinimas?
A: Oficialus Osmanų imperijos pavadinimas buvo Aukščiausioji Osmanijos valstybė (turkų kalba: ֿזבֺ ַבیו ֻדַהیו, turkų kalba: ֿזבֺ ַבیו ֻדַהیו, liet: Devlet-i Aliyye-i Osmâniyye).
Klausimas: Kada egzistavo Osmanų imperija?
A: Osmanų imperija egzistavo nuo 1299 m. iki 1923 m.
K: Kas įkūrė imperiją?
A: Imperiją įkūrė Osmanas I apie 1299 m.
K: Kada ji buvo galingiausia?
A: Imperija buvo galingiausia apie 1400-1600 m.
K: Kas buvo vienas galingiausių jos valdovų?
A: Vienas galingiausių valdovų buvo Suleimanas Didysis.
K: Kaip imperijoje buvo valdomos užkariautos šalys?
A: Užkariautas šalis valdė sultono paskirti gubernatoriai, kuriems buvo suteikti tokie titulai kaip "pasha" arba "bey".
K: Kas lėmė jos silpnėjimą vėlesniais metais?
A: Vėlesniais metais Osmanų imperija ėmė silpnėti dėl vidinių ir išorinių veiksnių, tokių kaip ekonominis nuosmukis ir kariniai pralaimėjimai Pirmajame pasauliniame kare, kurie galiausiai lėmė jos iširimą.
Ieškoti