Osmanų imperija

Istorija

Osmanų imperiją 1299 m. po Kristaus įkūrė Osmanas I. Jo sūnus Orhanas užėmė pirmąją Osmanų imperijos sostinę Bursą iš bizantiečių. Vėlesniais 1300 m. osmanai ėmė stiprinti valdžią, ypač Balkanuose, kur 1389 m. Kosovo Polės mūšyje Serbiją nugalėjo sultonas Muradas I. Mūšyje Muradas žuvo, o valdžią perėmė Bajazidas I. 1396 m. Nikopolio mūšyje buvo pralaimėtas didelis Vakarų Europos galybių kryžiaus žygis. Nepaisant šios pergalės, 1402 m. Ankaros mūšyje Bajezidą nuvertė Tamerlanas. Jam nesant prasidėjo pilietinis karas, vadinamas Osmanų tarpuvaldžiu. Mehmedas Čelebi laimėjo ir tapo Mehmedu I. Jo sūnus Muradas II turėjo kovoti su pretendentais į sostą, kuriuos rėmė Bizantijos imperija. Jis atsakė puolimu prieš Konstantinopolį, o Bizantijai padėjo Venecija. Muradas nugalėjo juos prie Salonikų, taip pat nugalėjo Karamanidų beyliką (kunigaikštystę). Jis taip pat nugalėjo Vengriją, Lenkiją ir Valachiją prie Varnos 1444 m. Vengrų generolas Jonas Hunyadi bandė įveikti turkus, bet 1448 m. pralaimėjo.

1453 m. gegužės 29 d. Mehmedas Užkariautojas užkariavo Konstantinopolį. Jis taip pat pavergė Albaniją ir išplėtė toleranciją stačiatikių bažnyčiai. Mehmedas tęsė ekspansiją kartu su savo sūnumi Bajazidu II. 1517 m. pradžioje Selimas I užkariavo Egiptą ir Levantą, kuriuos valdė mamlukai. Be to, 1514 m. jis sunaikino Safavidų persus prie Chaldirano. Osmanai dėl savo ekspansijos nesutarė ir su Portugalija. Jo sūnus Suleimanas Didysis po 1526 m. Mohačo mūšio užėmė Belgradą ir didžiąją dalį Vengrijos. Jo surengtą Vienos apgultį 1529 m. atrėmė smarkiai susiskaldžiusi Šventoji Romos imperija. Netrukus Transilvanija, Valachija ir Moldavija tapo Osmanų imperijos duoklininkėmis. Rytuose osmanai iš Safavidų užėmė Bagdadą ir pasidalijo su jais Kaukazą. Tuo tarpu Suleimanas dėl abipusės neapykantos Habsburgams susivienijo su Prancūzijos Pranciškumi I. Dėl to Osmanai ėmė veikti Viduržemio jūroje, kur galiausiai užėmė Rodą, Tunisą, Alžyrą ir Tripolį. Osmanų žygiui vadovavo Barbarossa Hayreddinas. 1566 m. Suleimanas mirė, ir daugelis istorikų tai laiko Osmanų sąstingio pradžia.

Osmanai pralaimėjo karą 1571 m. Lepanto mūšyje prieš Ispanijos Pilypą II ir jo Šventąją lygą. Osmanai greitai atsigavo ir užėmė Kiprą iš Venecijos. Tačiau šis pralaimėjimas sugriovė Osmanų nenugalimumo mitą. Per kitus 30 metų osmanai patyrė daug pralaimėjimų: ilgasis karas su Austrija baigėsi aklavietėje, o Safavidai įsiveržė į rytines Osmanų provincijas. Muradas IV iš Persijos atkovojo Iraką ir Kaukazą. "Moterų sultonatas" tapo Osmanų imperijos epitetu po to, kai svarbią reikšmę imperijoje įgijo konsorciumo narės Kösem Sultan ir Turhan Sultan, kurios kartais vietoj sultono priimdavo ekonominius sprendimus. Vadovaujant Köprülüs didysis viziris taip pat įgijo didesnį vaidmenį. Iš Venecijos buvo užgrobta Kreta, o iš Lenkijos - pietų Ukraina. Tačiau didysis viziris Kara Mustafa Paša, užpuolęs Vieną, neapdairiai atvėrė kelią imperijos užpuolimui. Austrai, lenkai, rusai ir venecijiečiai puolė osmanus dar Didžiojo turkų karo metu. Austrija ir Lenkija puolė persitempusius turkus Vengrijoje ir Transilvanijoje, o Rusija smogė Krymui. Venecija nusprendė pulti Graikiją. Karlovicų sutartį, kuria kariaujančios pusės atidavė Vengriją ir Transilvaniją Austrijai, Podolę (pietų Ukrainą) Lenkijai, Moreją (pietų Graikiją) Venecijai, o Azovą (Juodosios jūros uostą) Rusijai.

Rusija ir Švedija pradėjo karą, į kurį įsitraukė ir Osmanai. Jie atkovojo Azovą ir sudarė taiką. Austrija, Rusija, Venecija ir Turkija kariavo dar kelis kartus. Iki 1739 m. Osmanai faktiškai atkovojo Moreją ir Serbiją. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmetyje osmanai pradėjo modernizuoti savo kariuomenę, tačiau septintajame dešimtmetyje osmanai vėl pradėjo karą su rusais. 1783 m. Rusija užėmė Krymą ir pareiškė, kad Osmanų imperijoje gyvenantys stačiatikiai yra Rusijos globojami. Selimas III tęsė kariuomenės modernizavimą, tačiau janičarų korpusas (elitiniai kariai) sukilo. Napoleonas užpuolė Egiptą ir buvo atremtas britų.

1815 m. Serbija sukilo ir iškovojo nominalią nepriklausomybę, tačiau vis dar buvo Osmanų imperijos vasalė. Graikija nepriklausomybę iškovojo po ilgo 1821-1829 m. nepriklausomybės karo. Al-Saudų šeima sukilo 1811 m., remiama vahabitų sektos. Tada Muhamedo Ali vadovaujamas Egiptas beveik užėmė Konstantinopolį, bet rusai juos atstūmė. Egiptiečiai apsigyveno Levante, o osmanai bandė jį susigrąžinti. Jie patyrė skaudų pralaimėjimą. Dėl savo nekompetencijos tarptautiniuose reikaluose Turkija buvo praminta "Europos ligoniu".

Nuosmukis ir reforma

Osmanų Tanzimato laikotarpiu buvo pradėtos reformos: įvesta karinė prievolė, įsteigtas centrinis bankas, dekriminalizuotas homoseksualumas, sekuliarizuota teisė, o cechus pakeitė fabrikai. Krikščioniškoji imperijos dalis tapo daug pažangesnė už musulmoniškąją, ir šis pasidalijimas sukėlė įtampą. Tuo tarpu XVIII a. šeštajame dešimtmetyje britai ir prancūzai gynė Osmanų imperiją Krymo kare. Osmanų skolos privedė prie bankroto, todėl Europos šalys pradėjo teikti paskolas ir kontroliuoti imperijos finansus. Dar blogiau - Osmanai pradėjo karą su Rusija dėl Bulgarijos nepriklausomybės. 1878 m. Berlyno kongrese Rumunija, Serbija ir Juodkalnija gavo visišką nepriklausomybę. Bulgarija liko Osmanų imperijos vasale. Britai užėmė Kiprą, o 1882 m. - Egiptą.

1908 m. Osmanų imperijoje įvyko jaunųjų turkų revoliucija. Abdula Hamidas II atsistatydino, o jo vietą užėmė Mehmedas V. Tais pačiais metais Bulgarija gavo nepriklausomybę, o Austrija įsiveržė į Bosniją. 1912 m. Osmanai prarado Libiją, kurią užėmė italai. Po to vykusiuose Balkanų karuose Osmanai prarado visas savo Europos teritorijas, išskyrus Rytų Trakiją, dėl jungtinių Serbijos, Juodkalnijos, Graikijos ir Bulgarijos pajėgų. Antrasis Balkanų karas leido osmanams kartu su Rumunija, Serbija, Juodkalnija ir Graikija pulti Bulgariją. Jų pergalė reiškė nedaug. Neramumai tęsėsi ir toliau: 1909 m. įvyko jaunųjų turkų perversmas ir trys vėlesni šio 1909 m. perversmo kontrpučai. 1914 m. visiškai dezorganizuoti osmanai paskelbė karą Rusijai. Didžioji Britanija ir Prancūzija pradėjo karą su osmanais, ir Pirmasis pasaulinis karas pasiekė Turkiją.

Ankstyvasis osmanų elgesys kare iš tikrųjų nebuvo visiškai nepriimtinas. Gallipolio mūšį osmanai laimėjo iš dalies dėl visiško britų vadų nekompetentingumo. Al-Kuto mūšį taip pat laimėjo osmanai, nors vėliau jis buvo pralaimėtas. 1915 m. prasidėjo armėnų genocidas - vienos didžiausių masinių žudynių istorijoje. Jo aukomis tapo armėnai, asirai, graikai ir kiti. Žuvo net 2,5 mln. šių tautų atstovų. Osmanų imperija subyrėjo pati po to, kai 1916 m. su britų pagalba sukilo arabai. Osmanų imperija žlugo po to, kai krito Sinajaus pusiasalis, Palestina, Irakas, Sirija ir galiausiai pati Anatolija. Osmanai kapituliavo 1918 m.

Turkijos nepriklausomybės karas vyko prieš sultoną, Graikiją, Armėniją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir Italiją. Turkijos nacionalinis judėjimas, vadovaujamas Mustafos Kemalio Atatiurko, laimėjo ir buvo įkurta Turkijos Respublika. 1923 m. Osmanų imperija nustojo egzistuoti.

Sultono šeima

Imperija buvo paveldima monarchija. Valdovo titulas buvo sultonas. Pirmaisiais imperijos gyvavimo metais sultono sūnūs šachzadahai buvo siunčiami į įvairias imperijos dalis (sandžakus), kad įgytų valdymo patirties. Vėliau jie galėjo tapti kandidatais į sultonus ir kalifatus.

Po Ahmedo ši sistema pasikeitė. Pagal naująją sistemą sultonas savo vyriškos lyties giminaičius laikydavo uždarytus mažame bute, vadinamame kafesu, kur jie negalėdavo matyti išorinio pasaulio, todėl negalėjo iš jo atimti valdžios. Dažnai naujasis sultonas liepdavo nužudyti savo vyriškos lyties giminaičius - tai buvo paprastesnis sprendimas, nes taip buvo pašalinta konkurencija dėl sultonato ir užkirstas kelias sukilėlių judėjimams. Tačiau jo haremo moterys dažnai siekdavo didesnio statuso ir įtakos, o sultono motina galėjo tapti galinga politine jėga imperijoje. Kiekviena haremo motina stengdavosi, kad jos sūnus taptų kitu sultonu, nes žinojo, kad priešingu atveju jis tikriausiai bus nužudytas.

Sultonai palaipsniui prarado gebėjimą gerai valdyti toli esančias teritorijas. Tolimi gubernatoriai darė, ką norėjo, ir kūrė savo įstatymus, užuot paklusę sultonui. Osmanų imperija į pabaigą tapo tokia nusidėvėjusi ir korumpuota, kad buvo pasirengusi žlugti.

Sostinė

Bursa buvo pirmoji Osmanų imperijos sostinė. 1365 m. Osmanų imperijos sostine tapo Edirnė Trakijoje, kol turkai užkariavo Stambulą ir jis tapo galutine imperijos sostine.

Vasalinės valstybės

Daugelis vietovių buvo imperijos vasalinės valstybės, o ne tiesiogiai valdomos. Tarp jų buvo Transilvanija, Moldavija, Valachija (tapusi Rumunija), Kaukazas (Gruzija, Dagestanas ir Čečėnija). Jų valdovai gavo tam tikrą nepriklausomybę ir autonomiją nuo Osmanų imperijos. Už šią autonomiją buvo mokama daugiau pinigų (mokesčių arba duoklės) sultonui.