Krymo karas (1853–1856): apibrėžimas, priežastys ir pasekmės

Krymo karas (1853–1856): priežastys, svarbiausi mūšiai ir pasekmės — modernios karo taktikos, Balaklavos mūšis ir telegrafo vaidmuo formuojant XX a. karinę politiką.

Krymo karas (1853-1856 m.), dar vadinamas Rytų karu (rus. Восточная война), buvo karas tarp Rusijos iš vienos pusės ir Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Sardinijos karalystės bei Osmanų imperijos iš kitos pusės. Didžioji dalis kovų, įskaitant Balaklavos mūšį, vyko Krymo pusiasalyje, kitos kovos vyko vakarų Turkijoje ir aplink Baltijos jūrą.

Krymo karas kartais vadinamas pirmuoju "moderniuoju" karu, nes jame naudota iki tol neregėta ginkluotė ir taktika turėjo įtakos visiems kitiems karams. Tai taip pat buvo pirmasis karas, kuriame telegrafas buvo naudojamas greitai perduoti informaciją laikraščiams.

Priežastys

Pagrindinės karo priežastys buvo sudėtingos politinės ir religinių globos problemos Osmanų imperijoje bei Rusijos siekis išplėsti savo įtaką Pietų Europoje ir prie Viduržemio jūros. Tarp svarbių veiksnių:

• Religinis pretekstas: ginčai dėl stačiatikių ir katalikų globos teisės šventuosiuose rūmuose Palestinoje tarp Rusijos ir Prancūzijos;
• Geopolitika: Rusijos ekspansija į Balkanuose esančias Osmanų imperijos sritis (Moldavija, Valachija) ir baimė dėl Osmanų imperijos silpnėjimo;
• Didžiųjų valstybių interesai: Britanija ir Prancūzija siekė riboti Rusijos dominavimą ir apsaugoti savo jūrines bei prekybines interesų maršrutus;
• Diplomatinė įtampa: nesėkmingi derybų bandymai ir auganti karinė mobilizacija šalyje privertė konfliktą peraugti į atvirą karą.

Karinė eiga

Karas prasidėjo 1853 m. pabaigoje, kai Rusija okupavo Rytų Rumunijos kunigaikštystes (Moldaviją ir Valachiją). Osmanų imperija paskelbė karą 1854 m., o greitai prie jos prisijungė Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. 1854 m. sąjungininkų jėgos išsilaipino Kryme ir pradėjo ilgiausią kampaniją — Sewastopolio apgultį (1854–1855), kuri tapo kertiniu karo epizodu ir simboliu.

• 1854 m. spalį įvyko Balaklavos mūšis, kuriame įvyko garsioji Šviesiojo pulko (Light Brigade) ataka;
• 1855 m. rugsėjį sąjungininkai užėmė Sewastopolį, o tai ženkliai nulemtė karo baigtį;
• Kovos vyko ir kitose srityse: Antantė vykdė jūrines operacijas Juodojoje ir Baltijos jūrose, buvo veiksmai prie Dunojau ir Kaukaze.

Technologijos, žiniasklaida ir medicina

Krymo karas išsiskyrė technologinėmis naujovėmis ir visuomeninio dėmesio pokyčiais:

• Telegrafas ir žiniasklaida: telegrafas leido naujienoms greitai keliauti į Vakarus; karo kronikas ir žurnalistai (pvz., William Howard Russell) suteikė plačią informaciją apie frontą ir karo sąlygas;
• Fotografija: karas buvo vienas pirmųjų, kuriame dokumentuoti vaizdai (pvz., Roger Fenton) pristatė karo realijas visuomenei;
• Medicinos reformos: sukeltas dėmesys kare esančioms aukoms atvėrė kelią modernesniam slaugos organizavimui — Florence Nightingale ir jos bendradarbiai reikšmingai pagerino karo ligoninių tvarką ir slaugos profesionalumą;
• Karinės technologijos: naudoti rifliniai šautuvai, artilerija su pagerintu nuotoliu ir jūriniai išpuoliai parodė pereinamąją fazę nuo tradicinio karo prie modernesnių metodų.

Pasekmės ir reikšmė

Oficialiai karas baigėsi 1856 m. pasirašius Paryžiaus taikos sutartį. Svarbiausios pasekmės:

• Juodosios jūros neutralizavimas: sutarta apriboti Rusijos karinę jūrų galią Juodojoje jūroje (draudimas turėti karo laivus ir fortifikacijas tam regione);
• Diplomatinis poveikis: laukta status quo ante bellum daugeliu teritorinių klausimų, tačiau karas susilpnino senąjį Europos valdžių pusiausvyrų mechanizmą (Concert of Europe);
• Rusijos vidaus reformos: pralaimėjimas atvėrė kelią reformoms Rusijoje — tarp jų 1861 m. baudžiavos panaikinimui bei kariuomenės modernizavimui;
• Osmanų imperijos padėtis: nors Osmanai išliko nepriklausomi, imperijos silpnėjimo procesas tęsėsi;
• Karų vedimo pokyčiai: Krymo karas parodė, kad technologijos, logistika, žiniasklaida ir medicinos organizavimas taps kertiniais veiksniais būsimuose konfliktuose.

Aukos ir humanitarinės pasekmės

Tikslios aukų skaičiaus duomenys skiriasi, tačiau aišku, kad dauguma mirusiųjų — ypač tarp kareivių — žuvo ne mūšiuose, o nuo ligų (tyfusas, cholera, infekcijos). Karas skatino didesnį visuomeninį susirūpinimą karių sveikata ir medikų bei slaugių pasirengimu.

Svarbūs mūšiai ir dalyviai

Be jau minėto Balaklavos mūšio ir Sewastopolio apgulčios, reikšmingi įvykiai buvo Alma mūšis (1854), Inkermanas (1854) ir kiti susirėmimai Kryme bei Dunojau. Karo metu ryškiai pasireiškė tokie karinės vadovybės ir medicinos lyderiai kaip Aleksandras II (Rusija), generolai ir laivų vadai abiejose barikadų pusėse bei Florence Nightingale, kurios veikla turėjo ilgalaikį poveikį slaugai.

Santrauka

Krymo karas (1853–1856) buvo lūžis Europos santykiuose ir karų vedimo praktikoje: jis atskleidė senosios diplomatijos ir kariuomenės trūkumus, paskatino technologines ir humanitarines permainas bei turėjo ilgalaikių pasekmių Rusijos ir kitų regiono valstybių vidinei politikai. Dėl karo žlahtos ir naujų komunikacijos priemonių visuomenė vis labiau įsitraukė į karo aptarimus ir reikalavo pokyčių kare bei medicinoje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas kovojo Krymo kare?

Klausimas: Kur vyko didžioji dalis Krymo karo kovų?

K: Kaip ir kodėl kartais vadinamas Krymo karas?

K: Kokia buvo Krymo karo reikšmė?

K: Kada vyko Krymo karas?

K: Kas laimėjo Krymo karą?

K: Kokia buvo pagrindinė Krymo karo mūšių vieta?

Paieška pagal raidę