Baudžiava

Vergovės sistema

Visa žemė priklausė žemvaldžiams - bajorams, Bažnyčiai ir monarchams. Vergas - tai valstietis, kuris turi dirbti fizinį darbą kam nors kitam, kad galėtų išlaikyti savo žemę. Dauguma vergvaldžių buvo žemdirbiai, tačiau kai kurie vergai buvo amatininkai, pavyzdžiui, kaimo kalvis, malūnininkas ar karčemos savininkas.

Vergo feodalinė sutartis

Valstiečiai turėjo feodalinę sutartį, kaip ir baronas ar riteris. Pagal feodalinę sutartį vergas gyveno ir dirbo savo valdovo žemės sklypą. Mainais už tai vergas gaudavo apsaugą.

Tais laikais žmonės sakydavo, kad vergas "dirba už visus", riteris ar baronas "kovoja už visus", o bažnyčios tarnas "meldžiasi už visus". Kiekvienas turėjo savo vietą ir viskas Dievo pasaulyje buvo gerai. Vergo padėtis nebuvo tokia gera kaip riterių ar baronų, bet buvo geresnė nei vergija. Pagal feodalinę sutartį valstiečiai turėjo tam tikrų teisių.

Dvaro valdovas negalėjo parduoti savo vergų, kaip romėnai parduodavo vergus. Jei jo valdovas parduodavo žemę, tos žemės vergas eidavo kartu su ja tarnauti naujam valdovui. Vergas negalėjo palikti savo žemės be leidimo. Vergas negalėjo parduoti savo žemių.

Tapimas vergvaldžiu

Laisvas žmogus paprastai tapdavo vergu, nes turėjo didelę skolą. Jis sudarydavo sutartį su žemės valdovu. Viešpats jį saugodavo, duodavo pinigų skolai padengti ir duodavo žemės dirbti, o jis dirbdavo Viešpačiui. Visi jo vaikai taptų vergais.

Vergo pareigos

Įprastas vergas "mokėjo" mokesčius ir rinkliavas dirbdamas ponui 5 ar 6 dienas per savaitę. Skirtingu metų laiku jis dirbdavo skirtingus darbus. Vergas galėjo ardyti pono laukus, nuimti derlių, kasti griovius arba taisyti tvoras. Likusį laiką jis galėjo rūpintis savo laukais, pasėliais ir gyvuliais.

Didelė vergo problema buvo ta, kad prieš pradėdamas dirbti savo darbą, jis turėjo dirbti Viešpačiui. Kai reikėjo nuimti Viešpaties derlių, reikėjo nuimti ir jo derlių. Viešpats duodavo jiems labai gerą maistą, kai jie dirbo Jam.

Valstiečiai taip pat turėjo mokėti mokesčius ir rinkliavas. Ponas nuspręsdavo, kokio dydžio mokesčius jie mokės, atsižvelgdamas į tai, kiek žemės turėjo vergas, paprastai 1/3 jos vertės. Jie turėjo mokėti mokesčius, kai susituokdavo, susilaukdavo kūdikio arba kildavo karas. Pinigai tada nebuvo labai paplitę, todėl dažniausiai mokėdavo ne pinigais, o duodami maisto.

Buvo keistų testų, kuriais buvo sprendžiama, ar kažkas yra pakankamai geras, kad būtų galima skirti mokesčius. Pavyzdžiui, viščiukas turėjo sugebėti peršokti tvorą. Tai rodė, kad viščiukas yra jaunas ir sveikas.

Vergovės privalumai

Vergas turėjo šiek tiek laisvės. Vergas galėjo gauti ir išlaikyti turtą bei pinigus. Kai kurie valstiečiai turėjo daugiau pinigų ir turto nei jų laisvi kaimynai. Kartais vergas galėjo nusipirkti laisvę.

Nauda žemės ūkiui

Valstiečiai savo žemėse galėjo auginti tai, ką norėjo. Kartais mokesčius reikėdavo mokėti kviečiais, kuriuos sunku užauginti. Kviečius, kurių neatiduodavo už mokesčius, jie galėjo nuvežti į turgų. Dažniausiai jie vertėsi natūriniu ūkiu, valgydami tai, ką užaugino. Jų įpėdiniai paprastai gaudavo palikimą.

Ponas negalėjo priversti vergvaldžių palikti jo žemę, nebent tam turėjo rimtų priežasčių. Ponas turėjo apsaugoti juos nuo nusikaltėlių ar kitų ponų, o bado metu turėjo suteikti jiems labdarą.

Variacijos

Skirtingais laikais ir skirtingose vietose galiojo skirtingos vergovės taisyklės. Kai kur vergovė virto įvairių rūšių mokesčiais.

Skirtingose vietose ir skirtingais laikais valstiečiai turėjo dirbti skirtingą darbą. XIII a. Lenkijos-LietuvosRespublikoje tai buvo 2-3 dienos per metus. XIV a. vergai turėjo dirbti vieną dieną per savaitę. XVII a. jie turėjo dirbti 4 dienas per savaitę. XVIII a. jie turėjo dirbti 6 dienas per savaitę. ^[]

Kartais vergai karo metu būdavo kariai. Už drąsą kare jie galėdavo gauti laisvę ar net nobilitaciją. Kitais atvejais valstiečiai taip pat galėjo išsipirkti laisvę, būti manumituoti savo apsišvietusių ar dosnių savininkų arba bėgti į miestus ar naujai apgyvendintas žemes, kur jiems buvo užduodami nedideli klausimai. Įstatymai įvairiose šalyse skyrėsi: Anglijoje vergas, patekęs į užsakytą miestą ir metus ir dieną vengęs sugrąžinimo, gaudavo laisvę.

Daugeliu atvejų vergai turėjo gauti savo valdovo leidimą vesti žmogų, kuris nebuvo to valdovo vergas.

Kartais vergas turėdavo sumokėti pinigus už tai, ką padarė. Tai vadinama bauda. Vergas turėdavo sumokėti baudą, kai paveldėdavo pinigus arba turtą. Jis turėjo mokėti baudą, jei tapdavo kunigu ar vienuoliu. Vergas turėjo mokėti baudą, jei jo vaikai išėjo į miestą, užuot likę vergais. Mirus vergvaldžiams, jie turėjo atiduoti geriausią gyvulį savo valdovui, kad jų vaikai galėtų likti žemėje.

Valstiečiai turėjo mokėti už naudojimąsi pono malūnu ir duonos krosnimi. Jie turėjo mokėti už tai, kad galėtų naudotis pono vežimais savo produkcijai vežti. Valstiečiai dėl to labai pykdavo. Daugelis valstiečių turėjo mokėti baudą, nes naudojosi savo grūdų malūnu. Malūnininkas imdavo mokestį, vadinamą (multure), kuris paprastai sudarė 1/24 visų sumaltų grūdų. Valstiečiai dažnai manė, kad malūnininkai nėra sąžiningi. Daugelis ponų vertė vergus naudotis pono krosnimi kasdienei duonai kepti.

Laisvė vergvaldžiams

Vergovinė santvarka ėmė keistis, nes barteriniai mainai tapo mažiau svarbūs, nes daugiau buvo naudojami pinigai. Ponai galėjo užsidirbti pinigų nuomodami žemę. Daugelis lordų "išlaisvino" savo vergvaldžius, kai jų darbas buvo mažiau vertingas nei pinigai.

Vis dėlto vergvaldžių gyvenimas iš esmės nepasikeitė - jie vis dar turėjo dirbti savo žemę, rūpintis šeimomis ir mokėti mokesčius. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad jie galėjo būti priversti palikti savo žemę, jei nemokėdavo nuomos mokesčio arba jei jų valdovas nuspręsdavo, kad jų laukus nori naudoti ne javams, o avims auginti. Nors vergai buvo "laisvi", jų gyvenimas dažnai būdavo sunkesnis.

Vergai senovėje

Senovės Graikijos Spartos miesto-valstybės helotai ir senovės Romos valstiečiai, dirbantys valstybinėse žemėse, dirbo kaip vergai, tačiau jie nebuvo taip vadinami. Jie buvo vadinami coloni, arba "ūkininkais nuomininkais". Kai germanų gentys užėmė Romos imperiją, jos atėmė žemes iš turtingų romėnų. Jie tapo naujaisiais tos pačios ekonominės vergovinės sistemos valdovais.

Vergovės pradžia

Viduramžių vergovė prasidėjo maždaug X a. subyrėjus Karolingų imperijai. Ši imperija daugiau kaip 200 metų valdė didžiąją Vakarų Europos dalį. Po to ilgą laiką didžiojoje Europos dalyje nebuvo stiprios centrinės valdžios.

Tuo metu feodalai stengėsi, kad vergovė taptų įprastu žmonių gyvenimo būdu. Vergovinė santvarka buvo sistema, kurioje didieji žemvaldžiai galėjo užtikrinti, kad kiti žmonės dirbtų, kad juos išmaitintų, ir būtų priversti teisiškai ir ekonomiškai tai daryti toliau.

Ši sistema viduramžiais suteikė daugiausia žemės ūkio darbo jėgos. Viduramžiais egzistavo vergovė, tačiau ji nebuvo paplitusi. Dažniausiai tai būdavo tik vergai, kurie prižiūrėdavo žmonių namus. Dalyje Europos, įskaitant didžiąją Skandinavijos dalį, niekada nebuvo taikoma vergovinė teisė ar kitos feodalinės institucijos.

Vergovės pabaiga

Vėlyvaisiais viduramžiais į vakarus nuo Reino vergovė ėmė nykti, nors Rytų Europoje ji vis didėjo. Tai buvo viena iš svarbių priežasčių, lėmusių didelius Rytų ir Vakarų Europos visuomenių ir ekonomikų skirtumus.

Rytų Europoje XIII ir XIV a., atsiradus galingiems monarchams, miestams ir gerėjant ekonomikai, dvarų sistema susilpnėjo. Po Renesanso vergovinė santvarka nebuvo paplitusi.

Vergovinė santvarka Vakarų Europoje dažniausiai baigėsi XV ir XVI amžiuje. Taip atsitiko dėl ekonomikos, gyventojų skaičiaus ir įstatymų, reglamentuojančių, ką Vakarų Europos valstybėse valdovai galėjo versti daryti savo nuomininkus, pokyčių. Vergovės pabaiga Anglijoje apie 1600 m. maždaug sutampa su kilnojamosios vergovės pradžia anglakalbėse Vakarų pusrutulio dalyse.

Tuo pat metu padaugėjo vergų ir valstiečių protestų, pavyzdžiui, 1381 m. Anglijoje įvyko Vato Tailerio sukilimas. Tai darė spaudimą bajorams ir dvasininkams, kad šie pakeistų sistemą ir padarytų ją geresnę. Nauji žemės nuomos būdai suteikė žmonėms daugiau laisvės.

Pramonės revoliucija padėjo panaikinti vergvaldžius. Ūkininkai norėjo persikelti į miestus, kad uždirbtų daugiau pinigų nei dirbdami laukuose. Žemės savininkai taip pat investavo pinigus į pramonės šakas, kurios jiems atnešdavo daugiau pinigų. Tai sukėlė urbanizaciją.

Rytų Europos šalis vergovė pasiekė vėliau nei Vakarų Europą. Pagrindiniu būdu ji tapo maždaug XV amžiuje. Iki tol Rytų Europoje gyveno mažiau žmonių nei Vakarų Europoje. Rytų Europos valdovai stengėsi, kad žmonės norėtų persikelti ten iš Vakarų Europos. Vergovinė santvarka Rytų Europoje išsivystė po Juodosios mirties epidemijos. Tai sustabdė žmonių persikėlimą į Rytų Europą, o daugelis ten jau buvusių žmonių mirė.

Vergovinė santvarka Rusijoje

Iki 1861 m. vasario 19 d. Rusijoje tebeegzistavo vergovė. Rusijos Baltijos gubernijose ji baigėsi XIX a. pradžioje (Rusijos vergovės reformos). Rusijos vergovinė santvarka skyrėsi nuo kitų Rytų Europos šalių, nes jos nepakeitė vokiečių įstatymai ir iš Vokietijos atvykę žmonės. Vergovinę ir dvarų sistemą privertė įvesti karūna (caras), o ne bajorai.

Panaikinimo datos Europos šalyse

• Savojoje: 1771 m. gruodžio 19 d.
• Badenas: 1783 m. liepos 23 d.
• Danija: 1788 m. birželio 20 d.
• Prancūzija: 1789 m. lapkričio 3 d.
• Šveicarija: 1798 m. gegužės 4 d.
• Šlėzvigas-Holšteinas: 1804 m. gruodžio 19 d.
• Varšuvos Didžioji Kunigaikštystė (Lenkija): 1807 m. liepos 22 d.
• Prūsija: 1807 m. spalio 9 d. (faktiškai 1811-1823 m.)
• Meklenbergas: 1807 m. spalis (faktiškai 1820 m.)
• Bavarija: 1808 m. rugpjūčio 31 d.
• Nassau: 1812 m. rugsėjo 1 d.
• Estija (Rusijos imperija): 1816 m. kovo 23 d.
• Kuržemė (Rusijos imperija): 1817 m. rugpjūčio 25 d.
• Viurtembergas: 1817 m. lapkričio 18 d.
• Livonija (Rusijos imperija): 1819 m. kovo 26 d.
• Hanoveris: 1831
• Saksonija: 1832 m. kovo 17 d.
• Austrija: 1848 m. rugsėjo 7 d.
• Vengrija: 1853 m. kovo 2 d.
• Bulgarija: 1858 m. (kai Osmanų imperijoje buvo galutinai panaikintas feodalizmas; praktiškai 1880 m.)
• Rusija: 1861 m. vasario 19 d. (arba 1974 m. - žr. toliau "Vergovės sugrįžimas")
• Dunojaus kunigaikštystės (Rumunija): 1864 m. rugpjūčio 14 d.
• Bosnija ir Hercegovina: 1918 m.

Grūdai moka

Vergovės sugrįžimas

Kai kurie žmonės sako, kad planinė ekonomika, ypač ta, kuri remiasi sovietine komunistine ekonomika, pavyzdžiui, sovietinė kolektyvinių ūkių sistema, yra valstybės valdoma vergovė. Friedrichas Hayekas savo knygoje Kelias į vergovę (The Road to Serfdom) tai teigė. Tuo tikėjo ir Michailas Gorbačiovas.^[] Kai kuriose komunistinėse šalyse ūkininkai buvo pririšti prie savo ūkių. Kai kurie jų buvo vadinami kolūkiais, kurie turėjo būti kolektyvai. Kai kurie buvo vadinami sovchozais, kurie priklausė valstybei. Valdžia naudojo vidaus pasų ir namų ūkių registracijos sistemą (tokią kaip Kinijos hukou sistema), kad priverstų žmones likti savo ūkiuose. Jie turėjo sėti javus pagal centrinės valdžios nurodymus, ypač jei tai buvo valstybiniai ūkiai. Tuomet šios valdžios institucijos "supirkdavo" jų žemės ūkio produkciją mažomis kainomis, o gautus pinigus panaudodavo investicijoms į sunkiąją pramonę. ^[]

Tokia vergovinė santvarka Rusijoje tęsėsi iki 1974 m. (su trumpa pertrauka per pilietinį karą). SSRS vyriausybės įsaku Nr. 667 valstiečiams buvo išduoti asmens tapatybės dokumentai ir suteikta neribota teisė judėti šalies teritorijoje. Tai buvo pirmas toks atvejis Rusijos istorijoje. Gali būti, kad tokia sistema vis dar veikia Kinijos kaimuose.

Susiję puslapiai

• Nuolatinis tarnautojas
• Ūkis
• Fiefdom
• Yeoman
• Villein