Vergovė (baudžiava) yra teisinė ir ekonominė sistema, būdinga feodalinės visuomenės santykiams, kai valstiečiai yra teisiškai susieti su žemės savininko — valdovo ar dvaro — valda ir atlieka jam įvairias prievoles mainais už teisę gyventi ir dirbti nuosavybės priklausančioje žemėje.

Valstiečio (baudžiauninko) padėtis

Vergas ar baudžiauninkas — tai lauko darbininkas, priverstas atlikti tam tikras prievoles ir ribotas teisės aktų suteiktas laisves. Baudžiauninkai ženkliai skyrėsi nuo vergų (chattel slavery): jie dažniausiai nebuvo asmenine prasme valdovo nuosavybė, bet buvo susieti su žeme, kurią dirbo. Kai kuriose teritorijose baudžiauninkai galėjo turėti dalį nuosavybės, šeimos ūkį, kai kur — sudaryti sandorius ar paveldėti žemę.

Prievolės ir kasdienė veikla

Priverstinis baudžiauninkų darbas dažniausiai reiškė žemės savininko naudai skiriamą darbą (corvée), mokesčius natūra ar pinigais bei įvairias papildomas paslaugas. Valstiečiai mainais gaudavo tam tikrą apsaugą ir teisę naudotis nuomojamais ar bendruomeniniais žemės sklypais, tačiau jų judėjimas ir teisinė padėtis buvo riboti. Baudžiauninkai dirbo laukuose ir atliko kitus su žemės ūkiu susijusius darbus, taip pat užsiėmė miškininkyste, transportu (tiek sausumos, tiek upių), amatais ir net gamyba, priklausomai nuo regiono ir vietinių dvaro poreikių. Be to, egzistavo įvairūs teisiniai ribojimai — santuokų, paveldėjimo ar migracijos klausimais.

Atsiradimas ir paplitimas

Europos vergovinė santvarka vystėsi iš vėlyvosios antikos ir Viduramžių sąlygų — dalinai paveldėdama institutus iš Romos imperijos žemės ūkio santykių. Systema ypač sustiprėjo po Vakarų Romos žlugimo ir Viduramžiais, kai dauguma gyventojų gyveno dvaruose bei priklausė feodaliniams valdams. Ekonominiai pokyčiai, demografiniai svyravimai (pvz., juodoji mirtis) ir vėlesnė monetizacija turėjo įtakos sistemos raidos kryptims — Vakarų Europoje baudžiava palaipsniui nyko, o Rytų Europoje išliko ilgiau.

Skirtumai tarp baudžiavos ir vergovės

Svarbu nesupainioti baudžiauninko padėties su gryna vergove: vergovėje (chattel slavery) žmogus yra visiška prekė — be teisinio statuso ir galimybės teisėtai disponuoti savo gyvenimu. Baudžiauninkas dažnai turėjo tam tikrų teisių (šeimos, ūkio, tam tikros santykinės apsaugos), bet buvo teisiškai priklausomas nuo valdovo ir ribotas savo mobilumu bei ekonominėmis prievolėmis.

Nyksmas ir panaikinimas

Baudžiavos nykimas Europoje vyko nevienodai. Anglijoje viduramžių pabaigoje ir vėlesniais amžiais baudžiavos institutas sparčiai silpo (dalis teisiniu likučių išliko ilgiau), o priežastimis tapo demografiniai pokyčiai, darbo jėgos trūkumas ir ekonominių santykių perėjimas prie samdomo darbo. Prancūzijoje - Baudžiava buvo oficialiai uždrausta Revoliucijos metu 1789 m. Daugelyje kitų Europos šalių jos panaikinimas įvyko per XIX a. reformų bangą: Prūsijoje ­— po Napoleono laikų reformų (XIX a. pradžioje), Austrijoje — 1848 m. revoliucijų metu, Rusijoje — 1861 m. caro Aleksandro II įsaku. Lietuvos teritorijoje, patekus po Rusijos imperijos valdžia, baudžiava taip pat buvo panaikinta 1861 m.

Pasekmės ir reikšmė

Baudžiavos pabaiga pakeitė kaimo visuomenės struktūras: įvyko žemės nuosavybės pergrupavimai, spartėjo urbanizacija ir industrinė plėtra, keitėsi socialiniai santykiai tarp žemvaldžių ir valstiečių. Dalis reformas lydėjo kompensacijos žemvaldžiams, kitur — revoliuciniai sukilimai ir ilgalaikės socialinės įtampos. Istoriškai baudžiava formavo daug regioninių skirtumų Europos ekonomikoje ir visuomenėje, o jos likučiai — teisiniuose papročiuose bei žemės naudojimo būduose — jautėsi dar ilgą laiką po oficialaus panaikinimo.

Santrauka: Vergovė arba baudžiava yra feodalinė valstiečių priklausomybės forma, kuri Europos istorijoje reiškė valstiečių teisines ir ekonomines prievoles žemvaldžiui. Ji skiriasi nuo grynos vergovės tuo, kad valstiečiai dažnai turėjo tam tikrų teisių ir buvo susieti su žeme, ne tiesiogine prasme parduodami kaip daiktai; tačiau praktikoje jų laisvė ir gyvenimo sąlygos dažnai buvo labai ribotos. Vergovės institucijos palaipsniui nyko ir daugelyje šalių buvo panaikintos per reformų ir revoliucijų bangas nuo XVIII iki XIX a.