Vengrija – Vidurio Europos šalis: sostinė Budapeštas, kalba ir faktai

Viduramžių Vengrija, 896-1526 m.

Vengriją madjarai įkūrė 896 m., atvykę į ją iš savo ankstesnių Rytų Europos teritorijų. Jų lyderis buvo princas Árpádas; jis taip pat įkūrė pirmuosius šalies karališkuosius namus - Árpádo namus. 1000 m., po pirmojo karaliaus, šventojo Stepono, karūnavimo, šalis tapo karalyste.

1241 m. į šalį įsiveržė mongolų imperija, dėl to Vengrijos karalius Béla IV turėjo bėgti, žuvo apie 500 000 vengrų ir buvo padaryta didelė žala. 1301 m. Árpád-house išnyko. Vėliau Vengriją valdė įvairių namų karaliai. Didžiausias iš jų - Matijas Korvinas, pagarsėjęs tuo, kad užėmė Austrijos teritoriją, pavyzdžiui, Vieną ir kt. ir apgynė šalį nuo Osmanų agresijos. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties (1490 m.) Osmanų sultonas Suleimanas Didysis nugalėjo Vengrijos karalių Mohačo mūšyje (1526 m.). Karalystė buvo padalinta į tris dalis: vakarinė ir šiaurinė sritys liko Vengrijoje, pietinis regionas pateko Osmanų valdžion, o rytinė dalis tapo Osmanų imperijos vasalu - Transilvanijos kunigaikštyste.

1526-1867 m.

Vengrijos karalystė tapo priklausoma Habsburgams, nes 1515 m. Vienoje sudarytame susitarime sakoma, kad Habsburgų šeima perims Jogailaičių giminės teritoriją Bohemijoje ir Vengrijoje, jei išmirtų karalių linija. 1686 m. Osmanai buvo priversti pasitraukti, ir šalis buvo suvienyta. Tuo metu šalyje gyveno daugybė tautybių. Kartu su vengrais čia gyveno ir šiuolaikinių slovakų, serbų bei rumunų protėviai.

1703 m. vengrų didikas Pranciškus II Rakoši surengė revoliuciją prieš Habsburgus, nes vengrai buvo jais nepatenkinti. Tačiau 1711 m. jo revoliucija nepavyko, ir jis turėjo išvykti į tremtį. Kitas svarbiausias įvykis - 1848 m. Vengrijos revoliucija, kai šalies gyventojai vėl sukilo. Kovos baigėsi 1849 m., o Habsburgams pasisekė. Revoliucijos lyderiams buvo įvykdyta mirties bausmė.

Austrija-Vengrija, 1867-1918 m.

Šalis bandė rasti kelią į konsolidaciją: 1867 m. dvi svarbiausios Habsburgų teritorijos - Austrija ir Vengrija - pasirašė sutartį ir įkūrė Austrijos-Vengrijos monarchiją. Naujoji padėtis buvo priimtina abiem šalims: sutartis lėmė didžiulį ekonomikos augimą.

Tarpukario laikotarpis, 1918-1946 m.

1918 m., pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, karalystė buvo panaikinta ir įkurta respublika, nes žmonėms jau buvo gana karo. Ši respublika gyvavo neilgai ir netrukus valdžią užgrobė komunistai (1919 m.). Jų valdymas buvo neatsakingas, daug žmonių, įskaitant valstiečius ir inteligentiją, buvo kankinami. Komunistams teko palikti šalį, nes į ją įsiveržė Rumunijos kariuomenė.

1919 m. pabaigoje Vengrijos pajėgos, vadovaujamos admirolo Miklóso Horthy, galiausiai užėmė sostinę Budapeštą. Atsakydamos į komunistų terorą, jos pradėjo "baltąjį terorą", kurio metu persekiojo komunistus ir jų šalininkus. Karalystė buvo atkurta, bet karaliaus nebuvo. Horthy buvo išrinktas šalies regentu, nes susirinkimas nusprendė neatšaukti Habsburgų.

Vengrija pralaimėjo karą. Pagal 1920 m. Trianono sutartį Vengrija neteko dviejų trečdalių savo teritorijos. Daugumoje šių teritorijų daugumą sudarė ne vengrai, tačiau daug vengrų taip pat atsidūrė už savo šalies ribų, rumunų ar slovakų tautinėje valstybėje. Taigi pagrindinis politinis Horthy vyriausybių tikslas buvo peržiūrėti šią sutartį ir bent jau susigrąžinti vengrų gyvenamas žemes.

Komunistinė Vengrija, 1946-1989 m.

Žlugus nacistinei Vokietijai, sovietų kariuomenė okupavo visą šalį. Vengrija palaipsniui tapo komunistine Sovietų Sąjungos satelitine valstybe. Po 1948 m. komunistų lyderis Mátyásas Rákosi šalyje įvedė stalinistinį valdymą. Jis privertė vykdyti kolektyvizaciją ir planinę ekonomiką. Tai lėmė 1956 m. Vengrijos revoliuciją. Vengrija pasitraukė iš Varšuvos sutarties. Tačiau sovietai atsiuntė daugiau kaip 150 000 karių ir 2 500 tankų. Per trumpą laiką, kai 1956 m. sienos buvo atviros, iš šalies išvyko beveik ketvirtis milijono žmonių. Komunistų partijos vadovu tapo János Kádár. 1991 m. sovietų karinis buvimas Vengrijoje baigėsi ir prasidėjo perėjimas prie rinkos ekonomikos.

Vengrijos Respublika, nuo 1989 m.

Šiandien Vengrija yra demokratinė respublika. Rinkimai vyksta kas ketverius metus.

Dabartinis šalies prezidentas yra Jánosas Áderis, o ministras pirmininkas - Viktoras Orbanas. V. Orbanas ministru pirmininku buvo 1998-2002 m., o 2010 m. vėl buvo išrinktas.

Didžiausią gyventojų dalį sudaro vengrai, tačiau yra ir keletas kitų etninių bendruomenių. Didžiausios iš jų yra romai ir vokiečiai. Vengrijoje labiausiai paplitusi kalba yra vengrų. Etninės bendruomenės dažnai vartoja ir savo kalbas. Dauguma vengrų yra religingi, daugiausia Romos katalikai ir kalvinistai (vengrų kalba "református" - "reformuoti"). Yra žydų, dažnai dirbančių intelektualinį ir meninį darbą, ir keletas musulmonų. Ortodoksinę krikščionybę išpažįsta etninės mažumos iš Rytų Europos.

Aukščiausias Vengrijos taškas yra Kékestető (1014 m; Vengrijos šiaurės rytuose). Viena didžiausių Europos upių Dunojus dalija Vengriją į vakarinę ir rytinę dalis. Regionas į vakarus nuo Dunojaus vadinamas Transdanubija (Dunántúl). Transdanubija pasižymi kalvotu kraštovaizdžiu ir daugybe mažų kaimų ir miestelių. Didelė lygi teritorija rytinėje dalyje yra Didžiosios lygumos (Alföld). Palei Slovakijos sieną yra kalnai.

Didžiausias Vidurio Europoje Balatono ežeras yra Vengrijoje. Šioje nedidelėje šalyje taip pat yra kelios terminės gydyklos. Hėvizo ežeras yra vienas didžiausių pasaulyje terminių ežerų. Tačiau Vengrija yra šalis, neturinti išėjimo į jūrą (neturi pakrantės).

Didžiausi jos miestai yra Budapeštas, Debrecenas, Miškolcas, Segedas, Pečas, Gioras, Nyíregyháza ir Šolnokas. Szolnokas yra Tisos upės ir Zagyvos upės (upelio) santakoje.

• Vengrija olimpinėse žaidynėse
• Vengrijos futbolo rinktinė
• Vengrijos upių sąrašas