Europos Sąjunga (ES) – apibrėžimas, istorija, tikslai ir institucijos

Europos Sąjunga: apibrėžimas, istorija, tikslai ir institucijos — sužinokite apie narystę, eurą, teisės normas ir ES poveikį piliečiams bei ekonomikai.

Europos Sąjunga (santrumpa – ES) yra politinė ir ekonominė sąjunga, kurią sudaro 27 Europos šalių bendruomenė. ES išaugo iš 1957 m. Romos sutartimis įsteigtos Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir per kelis dešimtmečius plėtėsi nuo pradinių šešių iki dabartinių narių. ES kuriama siekiant bendros vidaus rinkos ir visuotinai taikomų taisyklių, kurios leidžia ES piliečiams laisvai judėti, dirbti, gyventi ir prekiauti kitoje narėje. Dauguma valstybių narės dalyvauja bendroje valiutos zonoje; šiuo metu 19 valstybių naudoja vieningą valiutą — eurą, o pinigų politika euro zonoje tvarkoma Europos Centrinio Banko.

Trumpa istorija

Europos integracijos procesas prasidėjo po II pasaulinio karo politinių ir ekonominių iniciatyvų siekiant užkirsti kelią konfliktams ir skatinti ekonominį atsigavimą. Svarbiausi etapai:

• 1951 m. — Europos anglių ir plieno bendrija (ECSC), pirmosios formos bendradarbiavimas.
• 1957 m. — Romos sutartys, įkūrusios EEE/EEB ir pradėjusios bendros rinkos kūrimą.
• 1992–1993 m. — Mastrichto sutartis, oficialiai sukūrusi Europos Sąjungą ir įvedusi pilietiškumo sąvoką.
• 1999–2002 m. — euras įvestas kaip atsiskaitymų vienetas, o 2002 m. į apyvartą išeina eurų banknotai ir monetos.
• 2009 m. — Lisabonos sutartis įsigaliojo, atnaujinusi ES valdymo struktūras ir nustatanti kompetencijų pasiskirstymą.
• 2004–2013 m. — kelios plėtros bangos priėmė daug Rytų ir Centrinės Europos valstybių; 2020 m. Jungtinė Karalystė pasitraukė iš Sąjungos (Brexit).

Tikslai ir principai

Pagrindiniai ES tikslai yra skatinti taiką, saugumą, ekonominę pažangą ir socialinę gerovę. ES ypač akcentuoja žmogaus teises, demokratiją ir teisės viršenybę. Siekiama sukurti bendrą vidinę rinką, kurioje galioja keturios laisvės — prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas. Be to, ES veikia sprendžiant bendras iššūkius, tokius kaip klimato kaita, migracija, saugumas ir tarptautinė prekyba.

Šios priemonės įgyvendinamos per bendras politikos sritis: išorinę prekybą, konkurencijos taisykles, aplinkos apsaugą, žemės ūkio politiką (bendra žemės ūkio politika), regioninę sanglaudą ir kt. Nors ES siekia suderinti veiksmus, valstybės narės išlaiko daug savarankiškumo — Lisabonos sutartis aiškiai skirsto kompetencijas tarp Sąjungos ir valstybių narių, nurodydama, kokias užduotis Sąjunga atlieka už narius ir kokias užduotis palieka pačioms valstybėms.

Kaip priimami sprendimai

Įstatymų leidyba dažniausiai vyksta per įprastą įstatymų leidybos procedūrą (ko-decision / ordinary legislative procedure), kai pasiūlymus teikia Europos Komisija, o juos priima bendromis pastangomis Europos Parlamentas ir Taryba (valstybių narių ministrų susibūrimas). Narystė reiškia, kad valstybės valstybė narė sutinka perduoti dalį savo sprendimo galios bendrai institucijai, tačiau svarbūs klausimai dažnai sprendžiami balsuojant arba vienbalsiai pagal sutartyse nustatytas taisykles.

Pagrindinės institucijos

• Europos Komisija – pasiūlo teisės aktus, įgyvendina ES politiką ir saugo sutartis.
• Europos Parlamentas – tiesiogiai renkamas organas, kartu su Taryba priima įstatymus ir tvirtina biudžetą.
• Taryba (valstybių narių ministrų Taryba) – atstovauja nacionalinėms vyriausybėms ir kartu su Parlamentu priima teisės aktus.
• Europos Vadovų Taryba – susideda iš valstybių ir vyriausybių vadovų; nustato ES politinę kryptį ir prioritetus.
• Europos Teisingumo Teismas – užtikrina, kad ES teisė būtų aiškinama ir taikoma vienodai visuose nariuose.
• Europos Centrinis Bankas (ECB) – atsakingas už euro zonos pinigų politiką ir kainų stabilumą.
• Europos Audito Rūmai – tikrina ES finansų tvarkymą.

Praktiniai aspektai kasdieniam gyvenimui

ES piliečiai daugelyje situacijų naudojasi bendromis taisyklėmis ir teisėmis: laisvai keliauja arba gyvena kitoje narėje be būtinybės pateikti vizą, patenka į darbo rinką, pripažinamos tam tikros kvalifikacijos, galioja vartotojų apsaugos standartai. Taip pat veikia bendros teisėsaugos ir teisės institucinės priemonės bendram saugumui užtikrinti. Kai kuriais atvejais kelionė pasibaigia pasabojimais — ne visi ES nariai priklauso paso ir Šengeno erdvei, o kai kurie Šengeno nariai yra ne ES valstybės.

Plėtra ir ateitis

ES nuolat aptaria tolesnės plėtros, ekonominės integracijos ir bendros gynybos klausimus. Ateities iššūkiai apima demografinius pokyčius, skaitmeninę transformaciją, energetinį perėjimą ir tarptautinę geopolitiką. ES veiksmai grindžiami sutartimis ir bendru narių sutarimu — tiek didesnius sprendimus, tiek kasdienę politiką lemia suderinta tarpusavio veikla.

Lisabonos sutartis ir kiti teisės aktai (pvz., sutartis, kurioje nustatytos taisyklės) užtikrina aiškesnį kompetencijų pasiskirstymą, o valstybės narių sprendimai – tiek politinius, tiek teisės aktų priėmimo procesuose – atspindi susitarimą tarp skirtingų lygmenų: nacionalinio ir bendrojo ES lygmens. ES, nors ir siekia suvienodinti tam tikras sritis, išlieka sudėtinga organizacija, kurioje valstybės ir institucijos nuolat derina interesus ir pareigas.

Istorija

Po Antrojo pasaulinio karo Europos šalys norėjo taikiai gyventi kartu ir padėti viena kitos ekonomikai. Užuot kovojusios tarpusavyje dėl anglių ir plieno, pirmosios šalys narės (Vakarų) Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas 1952 m. įsteigė Europos anglių ir plieno bendriją.

1957 m. Italijos mieste Romoje šalys narės pasirašė dar vieną sutartį ir įkūrė Europos ekonominę bendriją. Dabar tai buvo anglių, plieno ir prekybos bendrija. Vėliau ji pakeitė pavadinimą į Europos bendriją.

1993 m. Mastrichto sutartimi ji buvo pervadinta į Europos Sąjungą. Dabar šalys narės bendradarbiauja ne tik politikos ir ekonomikos (anglis, plienas ir prekyba), bet ir pinigų, teisingumo (įstatymai) ir užsienio reikalų srityse. Šengeno susitarimu 22 ES šalys narės atvėrė viena kitai savo sienas, todėl dabar žmonės gali keliauti iš vienos šalies į kitą be paso ar asmens tapatybės kortelės. Dabar jau 16 šalių narių savo nacionalines valiutas pakeitė euru. 2004 m. ES narėmis tapo 10 naujų šalių, 2007 m. - dar 2, o 2013 m. - 1. Šiandien iš viso ES yra 27 šalys narės.

Quai d'Orsay (Paryžius). Robertas Šumanas pasakė kalbą, kuria 1950 m. buvo pradėtas Europos anglių ir plieno bendrijos planas.

Pagrindinės institucijos

Europos Sąjungos institucijos

Europos Parlamentas - Įstatymų leidžiamoji valdžia (žemieji rūmai) -		Europos Vadovų Taryba - Suteikia postūmį ir kryptį -		Europos Sąjungos Taryba - Įstatymų leidžiamoji valdžia (aukštieji rūmai) -		Europos Komisija - Vykdantysis direktorius -

veikia kartu su Taryba kaip teisės aktų leidėjas. renka žmonės. posėdžiauja penkerius metus tarp rinkimų. kartu su Taryba dalijasi biudžetiniais įgaliojimais ir paskutine instancija priima sprendimus dėl ES bendrojo biudžeto. vykdo ES institucijų, įskaitant Europos Komisiją, demokratinę kontrolę ir skiria Komisijos narius. būstinė ir plenarinės sesijos Strasbūre, generalinis sekretoriatas Liuksemburge, pagrindiniai posėdžiai vyksta Briuselyje.	vyriausybių vadovų aukščiausiojo lygio susitikimas, kuriam pirmininkauja Europos Vadovų Tarybos pirmininkas) suteikia būtiną postūmį plėtrai ir nustato bendruosius tikslus bei prioritetus. nepriims teisės aktų. įsikūrusi Briuselyje	sudaro valstybių narių vyriausybių ministrai. veikia kartu su Parlamentu kaip įstatymų leidėjas. kartu su Parlamentu įgyvendina biudžeto įgaliojimus. užtikrina plačios ekonominės ir socialinės politikos koordinavimą ir nustato bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) gaires. sudaryti tarptautinius susitarimus. įsikūrusi Briuselyje	yra "vyriausybė". turi po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės. teikia Parlamentui ir Tarybai pasiūlymus dėl naujų teisės aktų. įgyvendina ES politiką ir administruoja biudžetą. užtikrina ES teisės aktų laikymąsi. veda derybas dėl tarptautinių sutarčių. įsikūrusi Briuselyje

 

	Europos Sąjungos Teisingumo Teismas - Teisminė valdžia -		Europos Audito Rūmai - Finansų auditorius -		Europos Centrinis Bankas - Pinigų vykdomoji institucija (centrinis bankas) -
	užtikrinti vienodą Europos teisės aiškinimą. turi įgaliojimus spręsti teisinius ginčus tarp ES valstybių narių, ES institucijų, įmonių ir asmenų. įsikūrusi Liuksemburge		nagrinėja, ar tinkamai naudojamos ES institucijų pajamos ir išlaidos. įsikūrusi Liuksemburge		kartu su nacionaliniais centriniais bankais sudaro Europos centrinių bankų sistemą ir taip nustato ES pinigų politiką. užtikrina euro kainų stabilumą kontroliuodama dalyvaujančių šalių pinigų pasiūlą. įsikūrusi Frankfurte prie Maino

Europos Sąjungos Taryba

Europos Sąjungos Taryba yra pagrindinė sprendimus priimanti grupė. Susitinka šalių narių ministrų kabinetai (užsienio reikalų, žemės ūkio, teisingumo ir kt. ministrai) ir aptaria jiems svarbius klausimus.

Prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai (sudarytai 2007 m., įgyvendintai 2008 m.), kiekviena valstybė narė šešis mėnesius paeiliui eina Tarybos pirmininko pareigas. Pavyzdžiui, nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2007 m. liepos mėn. Tarybai pirmininkavo Vokietija. Šešis mėnesius prieš tai pirmininkavo Suomija. Dabar Tarybos aukščiausiojo lygio susitikimams pirmininkauja Europos Sąjungos pirmininkas. Tarybos pirmininkas yra organizatorius ir vadovas, jis yra renkamas dvejų su puse metų kadencijai. Jis neturi įgaliojimų priimti sprendimus dėl Europos Sąjungos, kaip tai daro Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas šios šalies atžvilgiu.

Daug gyventojų turinčios šalys narės (Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir kt.) turi daugiau balsų nei mažai gyventojų turinčios šalys (Liuksemburgas, Malta ir kt.), tačiau sprendimas negali būti priimtas, jei pakankamai šalių balsuoja prieš.

Du kartus per metus vyriausybių vadovai (ministrai pirmininkai) ir (arba) valstybių vadovai (prezidentai) susitinka aptarti pagrindinių klausimų ir priimti sprendimų įvairiais klausimais. Šis susitikimas yra kitoks ir ne toks oficialus. Jis vadinamas Europos Vadovų Tarybos susitikimu.

Pastaba: tai ne tas pats, kas Europos Taryba, kuri nėra Europos Sąjungos dalis.

Europos Komisija

Europos Komisija, kaip ir vyriausybė, rūpinasi kasdieniu ES darbu ir kuria įstatymus. Komisijos parengtus teisės aktus svarsto ir keičia Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba.

Komisiją sudaro vienas pirmininkas ir 27 Komisijos nariai, kuriuos renka Europos Vadovų Taryba. Komisijos pirmininką skiria Europos Vadovų Taryba, gavusi Europos Parlamento pritarimą.

Komisija veikia kaip ministrų kabinetas. Kiekviena valstybė narė turi po vieną Komisijos narį, tačiau Komisijos nariai privalo atstovauti visos ES, o ne savo valstybės interesams.

Europos Parlamentas

Taip pat žr: Europos Sąjungos biudžetas

Parlamente iš viso yra 785 nariai (vadinami Europos Parlamento nariais arba EP nariais). Juos kas penkerius metus savo šalyse renka Europos Sąjungos šalių narių piliečiai. Parlamentas gali patvirtinti, atmesti arba pakeisti siūlomus įstatymus. Jis taip pat gali atleisti Europos Komisiją. Tokiu atveju visa komisija turėtų atsisakyti darbo.

Europos Sąjungos politinė sistema. Sąjungą sudaro septyni organai (pažymėti mėlynai).


Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai renkama institucija

Valstybės narės

1951 m. šešios šalys įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją, kuri iš esmės buvo dabartinės ES versija. Vėliau šios šešios šalys žengė toliau ir 1957 m. sukūrė Europos ekonominę bendriją ir Europos anglių ir plieno bendriją. Jungtinė Karalystė ir kitos šalys nusprendė neprisijungti, o kai Jungtinė Karalystė persigalvojo, Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis neleido jai prisijungti. Kai jis jau nebebuvo prezidentas, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys pradėjo stoti. Šiandien yra 27 narės, tačiau idėją, kad turėtų prisijungti daugiau narių, ne visi laiko gera.

Steigėjai 1957 m.  Belgija  Prancūzija  Vakarų Vokietija (vėliau tik Vokietija)  Italija  Liuksemburgas  Nyderlandai Prisijungė 1973 m.  Danija  Airija  Jungtinė Karalystė Prisijungė 1981 m.  Graikija Išvyko 1985 m.  Grenlandija Prisijungė 1986 m.  Portugalija  Ispanija

Prisijungė 1995 m.  Austrija  Suomija  Švedija Prisijungė 2004 m.  Kipras  Čekija  Estija  Vengrija  Latvija  Lietuva  Malta  Lenkija  Slovakija  Slovėnija Prisijungė 2007 m.  Bulgarija  Rumunija Prisijungė 2013 m.  Kroatija Paliko 2020 m.  Jungtinė Karalystė

1. ↑ 1990 m. Rytų ir Vakarų Vokietija tapo viena šalimi. Nuo tada visa Vokietija yra ES valstybė narė.
2. ↑ Grenlandija buvo prijungta prie Danijos, bet vėliau jai buvo suteikta teisė valdyti pačiai. Turėdama šią galią, ji nusprendė išstoti iš EEB.
3. ↑ Nors Šiaurės Kipras oficialiai yra Kipro (ir ES) dalis, Kipro vyriausybė jo faktiškai nekontroliuoja, o jo pasų nepripažįsta ES narės.

Serbija, Juodkalnija, Makedonijos Respublika, Turkija ir Islandija yra "šalys kandidatės"; jų narystė svarstoma. Tikimasi, kad Albanija, Bosnija ir Hercegovina bei Kosovas bus priimtos vėliau.

Tačiau, kadangi pastaruoju metu Turkijoje kilo daug politinių problemų, ypač dėl to, kad prezidentas R. T. Erdoganas po nepavykusio 2016 m. liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą suėmė dešimtis tūkstančių politinių varžovų, mažai tikėtina, kad Turkijai greitai bus leista tapti ES nare, nes ES narės mano, kad dabartinė Turkijos vyriausybė negerbia žmogaus teisių, teisinės valstybės ir demokratijos.

Europos Sąjungos valstybės narės pažymėtos šviesiai ruda spalva.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Europos Sąjunga?

K: Kada buvo įkurta Europos ekonominė bendrija (EEB)?

K: Kas yra Lisabonos sutartis?

Klausimas: Iš kur kilęs Europos pavadinimas?

Klausimas: Kokie yra kai kurie narystės ES tikslai?

Klausimas: Ar keliaudami tarp ES šalių žmonės turi rodyti pasus?

K: Kaip narės nusprendžia, kaip Sąjunga turėtų veikti?

Paieška pagal raidę