Švedų kalba (svenska): apibrėžimas, kilmė, tarmai ir gramatika

Sužinokite apie švedų kalbą (svenska): kilmę, tarmes, unikalius ženklus (å, ä, ö) ir gramatiką — paprastai, aiškiai ir informatyviai.

Švedų kalba ("svenska" ) - tai kalba, kuria daugiausia kalbama Švedijoje ir kai kuriose Suomijos dalyse — ypač pietinėje ir vakarinėje pakrantėje bei Alandų salose. Švediškai kalba daugiau nei devyni milijonai žmonių. Ji yra glaudžiai susijusi su kitomis skandinavų kalbomis: norvegų ir danų, todėl žmonės, suprantantys vieną iš šių kalbų, dažnai gali suprasti ir kitas. Kai kurios kitos skandinavų kalbos, pavyzdžiui, islandų ir farerų, yra toliau giminingos ir jomis kalbantys švedų kalbos natūraliai nesupranta. Visoje Švedijoje vartojama ir rašoma standartinė švedų kalba, tačiau mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse vis dar gyvos įvairios vietinės tarmės, kurių gramatika ir žodynas gali skirtis nuo standartinės kalbos.

Kilmė ir istorija

Švedų kalba išsivystė iš senosios norvegų kalbos (senojo šiaurės germanų), kuri buvo bendrinė kalba Skandinavijoje vikingų epochoje. Nuo maždaug XII a. įvairūs šios senosios kalbos dialektai ėmė aiškiau skirtis, ir vėliau atsirado tos formos, kurias šiandien vadiname norvegų, islandų, farerų ir danų kalbomis. Istoriškai švedų kalba priklauso germanų kalbų šeimai ir yra giminė anglų, vokiečių bei olandų kalboms. Tarpinė įtaka kilo ir per prekybą — pvz., dėl Hanzos sąjungos ryšių su Vokietija, kai švedų kalba pasisavino įvairių skolinių iš vokiškų šaltinių. Taip pat istoriškai veiksnys buvo ir vikingų ryšiai su Anglija, dėl kurių anglų kalboje atsirado skandinaviškų elementų.

Rašyba ir garsai

Švedų rašyba naudoja lotynišką abėcėlę, papildytą trim papildomais ženklais: å, ä ir ö. Šie simboliai anglų kalboje nevartojami, todėl juos verta atskirai paaiškinti:

• å — balsis tarp [a] ir [o], artimas angliškam žodžiui awe (dažnai tarimas [oː] arba [ɔː]).
• ä — balsis panašus į [ɛ], kaip angliškame žodyje bed.
• ö — balsis tarp [o] ir [ɛ], tariamas [øː], artimas angliško burn skambesiui ar vokiečių ö.

Tokie ženklai taip pat vartojami suomių kalboje, o norvegų ir danų kalbose vietoj ä ir ö dažnai naudojami panašūs ženklai æ ir ø.

Gramatikos ypatumai

Švedų kalboje yra keli svarbūs bruožai, kurie skiriasi nuo anglų ar kitų indoeuropiečių kalbų:

• Apibrėžtumas pridedamas galūnėmis: apibrėžtasis artikulas dažnai yra pridedamas prie daiktavardžio pabaigos. Pavyzdžiui, ett hus (namas) tampa huset (tas namas).
• Giminės: švedų kalboje yra dvi gramatinės giminės — utrum (bendroji) ir neutrum (gimtoji). Bendrosios giminės žodžiai dažnai vadinami „en žodžiais“ (pvz., en bil — automobilis), o neutrum — „ett žodžiais“ (pvz., ett äpple — obuolys).
• Veiksmažodžių linksniavimas: veiksmažodžiai švedų kalboje paprastai nekinta pagal asmenį (aš, tu, jis — visi naudoja tą pačią formą) ir turi palyginti paprastą laiko sistemą (esamasis, praeities formos ir sudėtinės laikų konstrukcijos su auxiliary veiksmažodžiais).
• Žodžių tvarka V2: švedų sakiniuose galimas sakinys turi vadinamąją „verb-second“ tvarką: veiksmažodis dažnai būna antra sakinio vietoje, todėl pakitęs sakinio pradinis elementas keičia eiliškumą. Tai ypač svarbu kuriant klausimus ir paneiginius sakinius.
• Linksniai ir daugiskaita: dauguma daiktavardžių formuoja daugiskaitą specialiomis galūnėmis, o taip pat būna atitikmenys apibrėžto ir neapibrėžtoje formose (pvz., en bok — böcker (knyga — knygos), boken — böckerna (ta knyga — tos knygos)).
• Asmeninių įvardžių linksniai: beveik vienintelis išlikęs linksnių sistema yra asmeniniuose įvardžiuose (pvz., aš — jag, mane/man — mig), o kitų žodžių linksniavimas yra labai ribotas.

Be to, pastaraisiais dešimtmečiais švedų kalboje pasirodė ir tam tikri nauji reiškiniai, pvz., neutralaus lyties įvardžio hen vartojimas (vietoje tradicinių han (jis) ar hon (ji)) diskusijų apie lyčių įtrauktį kontekste.

Tarmės ir standartinė kalba

Švedijoje egzistuoja daug tarmių, kurios skiriasi tarimu, leksika ir tam tikrais gramatikos bruožais. Kai kurios tarmės (pvz., skaniška — pietinė Skåne regių tarmė) istoriškai buvo paveiktos danų kalbos. Be to, Suomijos švediškai kalbantys gyventojai (Finlandssvenskar) turi savitų ypatumų, todėl kalba Alandų salose ar pietų Suomijoje gali skambėti kiek kitaip nei Stokholmo ar šalies vidurio regionų švedų kalba.

Tarpvalstybiniai ryšiai ir tarpusavio suprantamumas

Dėl didelio giminingumo tarp švedų, norvegų ir danų kalbų kalbėtojai dažnai gali tarpusavyje susikalbėti, ypač raštu. Tačiau tarpusavio suprantamumas priklauso nuo konkrečių dialektų, tarimo bei klausos įpročių. Islandų ir farerų kalbos yra arčiau senosios šiaurės kalbos ir yra mažiau suprantamos švedų kalbos vartotojams.

Praktiniai pavyzdžiai

Keletas pavyzdžių, iliustruojančių minėtus bruožus:

• ett hus → huset — „namas“ → „tas namas“ (apibrėžtoji forma pridėta gale).
• en katt → katten — „katė“ → „ta katė“.
• Veiksmažodžių nekaita pagal asmenis: jag är, du är, han är — visi naudoja är „yra“ esamajame laike.

Apibendrinant, Švedų kalba yra gyva, istoriškai turtinga ir tarptautiniu požiūriu svarbi skandinavų kalba. Jos gramatika ir rašyba turi savitų ypatybių, kurias svarbu žinoti mokantis kalbos, o jos artimumas kitoms šiaurės kalboms suteikia privalumų tarpkalbiškai komunikacijai.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokia kalba dažniausiai kalbama Švedijoje?

K: Kiek žmonių kalba švediškai?

K: Ar žmogus, kalbantis viena Skandinavijos kalba, gali suprasti kitas kalbas?

K: Ar yra vietinių švedų kalbos dialektų?

K: Kokia švedų kalbos kilmė?

K: Ar švedų kalboje yra kokių nors simbolių, kurie nevartojami anglų kalboje?

K: Kokia gramatinė lytis vartojama švedų kalboje?

Paieška pagal raidę