Norvegų kalba — apibrėžimas, istorija, dialektai, bokmål ir nynorsk

Norvegų kalba: istorija, dialektai ir dvi oficialios formos — bokmål ir nynorsk. Sužinokite, kas ja vartoja, kilmė, skirtumai ir svarbiausi faktai viename tekste.

Norvegų kalba yra oficiali Norvegijos kalba. Ja kalba apie 5,3 milijono žmonių, ir ji priklauso Šiaurės germanų kalbų grupei, kuri dominuoja Skandinavijoje. Šiai grupėjai taip pat priklauso švedų, danų, islandų ir farerų kalbos. Norvegų kalboje yra gausu regioninių skirtumų tiek tarimo, tiek leksikos ir sintaksės atžvilgiu, tačiau raštu vartojamos dvi oficialios normos.

Egzistuoja dvi šios kalbos rašytinės formos: bokmål (žodžiuose reiškianti „knygų kalba“) ir nynorsk (reiškianti „naujoji norvegų kalba“, anksčiau vadinta Landsmål). Abi formos turi lygią oficialią statusą ir naudojamos valstybės institucijose, švietime bei žiniasklaidoje.

Istorija

Norvegų kalba kilusi iš senosios skandinavų kalbos (senasis šiaurės — Old Norse), kuri buvo vartojama Viduramžiais visame Skandinavijos regione. Po ilgos danų valdžios (1360–1814) rašytinė Norvegijos kalba priėmė daugelį danų elementų; todėl XIX a. pradžioje pradėtos kalbos reformos. Nacionalinio atgimimo laikotarpiu lingvistai ir kultūriniai veikėjai siekė sukurti grynai norvegišką raštą. Ivaras Aasenas sudarė pagrindus naujai rašytinei normai (Landsmål → nynorsk), o kiti reformuotojai dirbo prie danų palikimo perrašymo į labiau norvegišką variantą (Riksmål → bokmål).

Dialektai

Norvegijoje gyvuoja ryškūs regioniniai dialektai. Pagrindinės dialektų grupės dažnai skirstomos taip:

• Vakarų (vestlandsk) — daug archajiškų formų, artimi nynorsk šaltiniams;
• Rytų (østnorsk) — apima Oslo sritį ir aplinkines zonas, dauguma kalbėtojų čia naudoja bokmål raštu;
• Trøndelagas (trøndersk) — centrinės Norvegijos regionas su savitu tarimu ir gramatinėmis ypatybėmis;
• Šiaurės (nordnorsk) — turi įtakų žodynui ir intonacijai, taip pat ryškius vietinius bruožus;
• Salų ir pakrančių variantai — pvz., Troendelago salų kontinentiniai variantai ar Svalbardo bendravimo formos.

Dialektų įvairovė reiškia, kad žodžiai ir tarimas gali smarkiai skirtis net tarp netoli esančių vietovių. Tačiau tarpusavio suprantamumas tarp norvegų dažniausiai išlieka aukštas.

Bokmål ir nynorsk — kilmė ir panaudojimas

Bokmål vystėsi iš rašytinės danų kalbos, kaip ji buvo vartojama Norvegijoje, su laipsnišku norvegiškų elementų įvedimu. Dauguma gyventojų ir institucijų naudoja bokmål raštu; naujausiais duomenimis, apie 80–90 % mokinių mokykloje renkasi bokmål kaip pagrindinę rašytinę formą.

Nynorsk sukūrė Ivaras Aasen XIX a. viduryje, remdamasis įvairių kaimiškų norvegų dialektų gramatika ir leksika — tikslu sukurti autentišką, tradiciškai „norvegišką“ raštą. Nynorsk vis dar plačiai vartojamas Vakarų Norvegijos regionuose ir kai kuriose savivaldybėse privalomas mokyklose ar administracijoje.

Valstybinė kalbos politika leidžia savivaldybėms pasirinkti oficialią rašytinę formą, o viešosios institucijos privalo užtikrinti abiejų formų galimybes. Tai reiškia, kad dokumentai, švietimo medžiaga ir žiniasklaida dažnai būna pasiekiami abiem formomis.

Rašyba, gramatika ir fonetika

Norvegų kalboje yra trys giminingumo kategorijos (gramatinės giminės): vyriškoji, moteriškoji ir vidurio (maskulin, feminin, neutrum), nors kai kuriose bokmål normose moteriškasis linksnis dažnai derinamas su vyriškuoju. Veiksmažodžiai nėra linkę keisti personų galūnių (veiksmažodžių asmenys yra gana paprasti), o žodžių tvarka dažnai atitinka V2 principą (antra vieta veiksmo ar sakinio nario griežtai reguliuojama). Norvegų fonetikai būdinga intonacijos (tonalinio akcento) sistema kai kuriuose regionuose, kuri skiria žodžius pagal intonacijos modelį.

Santykis su kitomis skandinavų kalbomis

Norvegų kalba yra labai artima švedų ir danų kalboms — tiek žodynu, tiek gramatika. Kalbėtojai dažnai supranta vieni kitus, ypač raštu. Tuo pačiu metu tarimo skirtumai (ypač tarp danų ir norvegų) gali pakišti supratimą žodžiu. Islandų ir farerų kalbos yra labiau archajiškos ir atokios, todėl suprantamumas su norvegų kalba yra mažesnis.

Švietimas, žiniasklaida ir miesto kultūra

Abi rašytinės formos dėstomos mokyklose: mokiniams leidžiama pasirinkti pagrindinę rašytinę formą, o kai kuriuose regionuose viena iš formų gali būti privaloma. Nacionalinė žiniasklaida, televizija ir radijas paprastai naudoja bokmål, tačiau yra daug naujienų, literatūros ir kultūrinio turinio nynorsk kalba. Taip pat aktyviai leidžiama literatūra abiem normomis.

Norvegų kalba yra dinamiška ir toliau kinta — visuomenės pokyčiai, migracija ir medijų įtaka formuoja tiek kasdienę kalbą, tiek rašymo normas. Mokantis norvegų verta susipažinti su abiem rašytinėmis formomis ir su regioniniais dialektais, ypač jei planuojate gyventi ar dirbti konkrečiame Norvegijos regione.

Paieška pagal raidę