Vikingų amžius

Pradžia

Anglijoje vikingų amžius dramatiškai prasidėjo 793 m. birželio 8 d., kai norvegai sugriovė Lindisfarno abatiją. Vienuoliai buvo nužudyti abatijoje, įmesti į jūrą ir nuskandinti arba išvežti kaip vergai kartu su bažnyčios turtais. Vikingų įvykdytas Šiaurėsumbrijos Šventosios salos nusiaubimas sukrėtė ir perspėjo Europos karališkuosius dvarus. "Tokio žiaurumo dar niekada nebuvo", - pareiškė Nortumbrijos mokslininkas Alkuinas iš Jorko. Lindisfarno užpuolimas labiau nei bet kuris kitas įvykis metė šešėlį ant vikingų suvokimo ateinantiems 1100 metų. XX a. 9-ajame dešimtmetyje mokslininkai už Skandinavijos ribų pradėjo iš naujo vertinti vikingų pasiekimus, meistriškumą, technologinius įgūdžius ir jūreivystę.

Iki Viktorijos valdymo laikų Didžiojoje Britanijoje vikingai buvo vaizduojami kaip žiaurūs ir kraujo ištroškę žmonės. Viduramžių Anglijos istorijose jie visada buvo vaizduojami kaip "vilkai tarp avių". XIX a. visuomenės nuomonė pasikeitė. Pirmieji iššūkiai daugeliui prieš vikingus nukreiptų įvaizdžių Didžiojoje Britanijoje kilo XVII amžiuje. Britanijos skaitytojams tapo prieinami kai kurie moksliniai darbai apie vikingų amžių. Archeologai pradėjo kasinėti Britanijos vikingų praeitį. Kalbininkai ėmė dirbti nustatydami vikingų laikų kaimo idiomų ir patarlių kilmę. Nauji senosios norvegų kalbos žodynai leido Viktorijos epochos gyventojams išstudijuoti kai kurias islandų sagas.

XVIII a. antrojoje pusėje islandų sagos vis dar buvo naudojamos kaip svarbūs istoriniai šaltiniai, tačiau vikingų amžius buvo laikomas barbarišku ir necivilizuotu Šiaurės šalių istorijos laikotarpiu. Dar visai neseniai apie vikingų epochos istoriją buvo žinoma remiantis Islandijos sagomis, Saksono Gramatiko (Saxo Grammaticus) parašyta danų istorija, Rusų pirmine kronika ir Airių karu su svetimšaliais. Nedaug mokslininkų vis dar pripažįsta šiuos tekstus kaip patikimus šaltinius; šiais laikais istorikai labiau remiasi archeologija ir numizmatika, kurios padėjo žmonėms suprasti šį laikotarpį.

Pagrindinė informacija

Normanai buvo tyrinėtojai, kolonizatoriai, prekybininkai ir plėšikai. Norvegijos vikingai tyrinėjo Šiaurės Atlanto vandenyną ir apgyvendino Islandiją, Farerų salas, Šetlando ir Orknio salas, Kaitneso salą Škotijoje, Grenlandiją ir (trumpam) Šiaurės Ameriką. Vikingai iš Danijos plėšė uostus ir pakrančių miestus Europos ir Britanijos pakrantėse. Vikingai iš Švedijos veržėsi į rytus, į teritorijas, kurios dabar yra Rusijos ir Ukrainos dalys, užmegzdami prekybinius ryšius su Artimaisiais Rytais ir už jų ribų.

Iki IX a. Jutlandijoje įsitvirtino stipri centrinė valdžia, o danai ieškojo žemės, prekybos ir grobio už savo teritorijos ribų. Norvegijoje per daugelį šimtmečių apsigyveno germanų tautos iš Danijos ir Švedijos, kurios jos pakrantėse ir ežeruose kūrė žemdirbių ir žvejų bendruomenes. Kalnai ir fiordai sudarė tvirtas natūralias ribas. Bendruomenės išliko nepriklausomos viena nuo kitos, priešingai nei Danijoje, kuri yra lygumoje. Iki 800 m. Norvegijoje buvo 30 mažų karalysčių. Jūra buvo lengviausias būdas susisiekti tarp šių Norvegijos karalysčių ir išorinio pasaulio. VIII a. skandinavai pradėjo statyti karo laivus ir siųsti juos į žygius. Vikingų ilgieji laivai galėjo keliauti atviroje jūroje, tačiau jų grimzlė buvo labai maža, todėl jie galėjo plaukti į seklesnes įlankas ir toliau upėmis nei kiti to meto laivai. Dėl to atsirado terminas "vikingas", kilęs iš senosios norvegų kalbos žodžio vīk (reiškiančio įlanką arba įlanką). Sakydavo, kad į žygius išsiruošęs asmuo yra vikingas.

Nežinia, kas paskatino vikingų ekspansiją ir užkariavimus. Ši epocha buvo tuo pačiu metu kaip ir Viduramžių šiltasis laikotarpis (800-1300 m.) ir nutrūko prasidėjus mažajam ledynmečiui (apie 1250-1850 m.). Gali būti, kad tuo metu, kai nebuvo ledo pakuočių, norvegai galėjo leistis į "vikingus" arba "plėšikavimus". Manoma, kad pagonys norvegai kentėjo nuo nelygios prekybos praktikos, kurią vykdė krikščionių pirkliai, kuriems pirmenybė buvo teikiama per krikščionių prekybininkų tinklą. Tarp pirklių, kurie slapta prekiavo su norvegų pagonimis, egzistavo dviejų lygių kainų sistema. Vikingų žygiai vykdavo ir atskirai, ir kartu su reguliariomis prekybos ekspedicijomis.

Istorikai taip pat teigia, kad skandinavų populiacija buvo per didelė pusiasaliui, o derliaus neužteko visiems išmaitinti. Dėl to imta ieškoti daugiau žemės, kad būtų galima išmaitinti vis didėjantį vikingų gyventojų skaičių. Vidiniai konfliktai, ypač užkariavimo ir apgyvendinimo laikotarpiu, kuris kilo po pirmųjų žygių, lėmė laipsnišką valdžios centralizavimą vis mažesnėse rankose. Tai reiškė, kad žemesnieji sluoksniai, kurie nenorėjo būti engiami godžių karalių, ėmė ieškoti savo žemių. Tie, kurie apsigyveno Islandijoje, sukūrė pirmąją Europoje modernią respubliką, kurioje kasmet rinkosi pareigūnai, vadinami Althingu.

Vikingų ilgasparnis laivas

Apžvalga

Anksčiausia vikingų reido data yra 787 m., kai, pasak anglosaksų kronikos, grupė vyrų iš Norvegijos atplaukė į Portlandą Dorsete. Ten karališkasis pareigūnas juos supainiojo su pirkliais. Jie jį nužudė, kai šis bandė nuvesti juos į karaliaus dvarą, kad sumokėtų prekybos mokestį už savo prekes. Tačiau vikingų epochos pradžia Britų salose dažnai nurodoma 793 metai. Anglosaksų kronikoje užfiksuota, kad šiauriečiai įsiveržė į svarbų Lindisfarno salos vienuolyną:

"AD. 793. Šiais metais virš Nortumbrijos krašto atskriejo baisūs pranašavimai, kurie baisiausiai išgąsdino žmones: tai buvo didžiuliai šviesos ruožai, besiveržiantys per orą, viesulai ir ugniniai drakonai, skriejantys per dangaus skliautą. Netrukus po šių baisių ženklų prasidėjo didelis badas, o netrukus, tų pačių metų šeštą dieną prieš sausio mėnesio vidudienį, pagonių įsibrovėliai, grobdami ir žudydami, Dievo bažnyčioje Šventojoje saloje (Lindisfarne) sukėlė apgailėtiną chaosą." -Anglosaksų kronika

Pasak Ulsterio metraščių, 794 m. buvo rimtai užpulta Lindisfarno gimtoji Iona, o 795 m. sekė antpuoliai į šiaurinę Airijos pakrantę. Iš ten esančių bazių 802 m. norvegai vėl užpuolė Jonę ir sukėlė dideles skerdynes tarp brolių Céli Dé, o abatiją sudegino iki pamatų.

Vikingų epochos pabaiga Anglijoje tradiciškai žymima trimis svarbiais įvykiais: nesėkminga Haraldro Harðráði invazija, kurią 1066 m. Stamfordo tilto mūšyje nugalėjo Saksonijos karalius Haroldas Godwinsonas; Airijoje - 1171 m. Strongbow ir jo Hiberno-Normanų pajėgų užimtas Dublinas; Škotijoje - karaliaus Hákono Hákonarsono pralaimėjimas 1263 m. Largso mūšyje. Vėliau Haroldą Godinsoną po mėnesio nugalėjo Normandijos kunigaikštis Vilhelmas, kuris buvo dar vienas vikingų palikuonis. Normandiją normanai (norvegai) įsigijo 911 m. Dabartinį pavidalą Škotija įgijo XIII-XV a., kai atgavo teritoriją iš norvegų.

Dauguma Skandinavijos istorikų ir archeologų pateikia kitokį apibrėžimą. Teigiama, kad vikingų amžius baigėsi, kai Skandinavijos šalyse įsitvirtino karališkoji valdžia ir krikščionybė tapo vyraujančia religija. Ši data visose trijose Skandinavijos šalyse paprastai nurodoma kažkur XI a. pradžioje. Vikingų epochos pabaiga Norvegijoje žymima 1030 m. įvykusiu Stiklestado mūšiu. Jame Norvegija buvo paskelbta krikščioniška valstybe, ir norvegai nebegalėjo būti vadinami vikingais.

Karolio Didžiojo valdoma Frankų karalystė ypač nukentėjo nuo vikingų plėšikų, kurie nesunkiai galėjo plaukti Sena. Karolio Didžiojo valdymo pabaigoje ir jo sūnų bei anūkų valdymo laikotarpiu prasidėjo vikingų antpuolių virtinė, dėl kurios skandinavai užkariavo ir apgyvendino regioną, dabar vadinamą Normandija.

911 m. Prancūzijos karalius Karolis Paprastasis sudarė susitarimą su vikingų karvedžiu Rollu, norvegų arba danų kilmės vadu. Karolis suteikė Rollui kunigaikščio titulą ir perdavė jam valdyti Normandiją. Mainais Rollo prisiekė Karoliui ištikimybę, atsivertė į krikščionybę ir pasižadėjo ginti šiaurinį Prancūzijos regioną nuo kitų vikingų grupuočių antpuolių. Po kelių kartų šių vikingų palikuonys normanai save identifikavo kaip prancūzus ir 1066 m. į Angliją atnešė prancūzų kalbą bei savo prancūzų kultūros atmainą. Po normanų užkariavimo jie tapo anglosaksų Anglijos valdančiąja aristokratija, todėl senoji anglų kalba pasikeitė į viduriniąją anglų kalbą.

Religija

Vikingų eros pradžioje vikingai tikėjo norvegų religija. Jie tikėjo dievų ir deivių panteonu, taip pat Valhala - karių dangumi. Žemesnioji visuomenės klasė patekdavo į vietą, vadinamą "hel", panašią į gyvenimą žemėje. Pagal vikingų tikėjimą, vikingų vadai savo drąsa įtikdavo karo dievams ir tapdavo "vertais laivais", t. y. vadas pelnydavo "palaidojimą jūroje". Jie taip pat laidodavo sausumoje, kur dažnai dar būdavo laivas, lobis, ginklai, įrankiai, drabužiai ir net vergai bei moterys, palaidoti gyvi kartu su mirusiu vadu, kad jis galėtų keliauti į Valhalą ir patirti nuotykių pomirtiniame gyvenime. Poetai kūrė sagas apie šių vadų žygdarbius, saugodami jų atminimą.

Freyras ir jo sesuo Freya buvo vaisingumo, t. y. gebėjimo augti, dievai. Jie rūpinosi, kad žmonės susilauktų daug vaikų ir kad žemė duotų daug derliaus. Kai kurie žemdirbiai net savo laukus vadino Freyro vardu, tikėdamiesi, kad tai užtikrins gerą derlių. Vikingų epochos pabaigoje vis daugiau skandinavų buvo atverčiami į krikščionybę, dažnai prievarta. Krikščionybės įvedimas ne iš karto nutraukė vikingų žygius, tačiau tai galėjo būti veiksnys, padėjęs baigti vikingų epochą.

Prekybos centrai

Kai kurie svarbiausi to laikotarpio prekybos uostai - tai ir esami, ir senoviniai miestai, pavyzdžiui, Jellingas (Danija), Ribė (Danija), Roskildė (Danija), Hedeby (Danija, dabar Vokietija), Orhusas (Danija), Vineta (Pomeranija), Truso (Lenkija), Kaupangas (Norvegija), Birka (Švedija), Bordo (Prancūzija), Jorvikas (Anglija), Dublinas (Airija) ir Aldeigjuborgas (Rusija).

įtvirtintas vikingų miestas Arosas (Orhusas, Danija) 950 m. po Kr.

Gyvenvietės už Skandinavijos ribų

Didžioji Britanija

• Jórvík (Jorkšyras)
• Danelaw
• Hjaltlandas

Rytų Europa

• Bjarmlandas
• Garðaríki
• Serkland
• Miklagard

Atlantic

• Farerų salos
• Grenlandija
• Helluland
• Islandija
• Marklandas
• Vinlandas

Grožinėje literatūroje ir teatre

XIX a. pabaigoje (XIX a. pr.) Richardas Wagneris ir kiti romantizmo laikotarpio menininkai kūrė operas ir kitus meno kūrinius apie senovės germanų kultūrą. Jiems patiko vikingai, nes jie nebuvo graikai ar romėnai. Jie sugalvojo, kad vikingai dėvi kailinius drabužius ir šalmus su sparnais ar ragais ir geria iš išdaužtų gyvūnų ragų. Kai kurie senovės germanai nešiojo šalmus su ragais, tačiau tikrieji vikingai jų nenešiojo. Vagneris ir jo partneriai sąmoningai aprengė operos "Nibelungų žiedas" aktorius taip, kad jie atrodytų kaip senovės germanai, o žiūrovai jaustųsi taip, tarsi šiuolaikiniai vokiečiai būtų kilę iš viduramžių vikingų.

Susiję puslapiai

• Vikingas