Longšipai buvo jūrų laivai, gaminami ir naudojami prekybai, tyrinėjimams ir reidams. Paprastai jie laikomi vikingų laivais, tačiau juos naudojo ankstyvieji Baltijos ir Šiaurės jūrų gyventojai. Būtent vikingai sukūrė lengvų greitų ilgųjų laivų, kurie galėjo plaukti ir upėmis, konstrukciją. Anglosaksų laikotarpio pradžioje į Britaniją įsiveržusios anglių, saksų, fryzų ir jutų grupės atplaukė ilgasparniais laivais. Nuo to laiko ilgieji laivai buvo statomi ir naudojami ir Britų salose. Kai 1066 m. normanai užkariavo Angliją, Vilhelmas Užkariautojas savo kariuomenei gabenti į Angliją naudojo didelį longšipų laivyną.

Istorinis kontekstas

Longšipai išsivystė Šiaurės Europoje ankstyvaisiais viduramžiais (apie VIII–XI a.) ir tapo vienu svarbiausių Skandinavijos jūrinės kultūros simbolių. Jais plaukė ne tik vikingai — longšipų tipų sprendimai buvo naudingi ir kitoms jūrų bendruomenėms Baltijos bei Šiaurės jūrose. Šie laivai leido vykdyti greitus reidus, palaikyti prekybinius ryšius, tyrinėti naujas žemes ir vykdyti kolonizaciją (pvz., Inuitų, Islandijos, Grenlandijos ir trumpalaikiai atradimai Vinlando / Šiaurės Amerikos teritorijoje).

Konstrukcija ir techninės savybės

  • Statyba: longšipai dažniausiai būdavo statomi klinkerio (lapuojačių) būdu – plokštės (lentės) klojamos vienos ant kitų su užlaida, tvirtinamos vinimis ar kaiščiais. Tai suteikdavo korpusui lengvumo ir lankstumo bangose.
  • Medžiagos: vyraujanti mediena – ąžuolas, rečiau kitos kietos rūšys. Sandarinimui naudota vilna ar tarsi derinamos medžiagos impregnuotos derva.
  • Rėmas ir stiprinimas: pradžioje laivo forma laikyta iš išorinių lentų, vėliau dažnai įtaisomi vidiniai rėmai (keel, ribs). Lenteles jungė geležinės vinys arba varžtai.
  • Pavara: kombinuota — ir irklai, ir plaukas. Kvadratinis arba stačiakampis vėjo burlas (kvadratinė burė) suteikdavo didelę jėgą vėjuotei, o irklai leisdavo manevruoti ir judėti be vėjo.
  • Valdymas: valties valdymas vykdytas užkabinamu vairo irklinio tipo (sukamo irklo) kairėje arba dešinėje laivo pusėje – vėliau šis sprendimas tapo priežastimi angl. žodžio „starboard“ (valdyti laivą dešine puse) kilmei.
  • Gylis ir manevringumas: plokštesnis, seklus korpusas leido artintis prie krantų, pasiekti upes ir šliuzus, lengvai išsilaipinti tiesiog ant kranto.
  • Dydis ir įgulų kiekis: longšipų ilgis varijavo — paprastai nuo ~15 m iki ~30 m ar daugiau; plotis būdavo santykinai nedidelis (2–5 m). Irklų skaičius ir įgulos dydis priklausė tipui: nuo keliolikos iki kelių dešimčių žmonių.
  • Greitis: priklausomai nuo vėjo ir jėgos, ilgieji laivai galėjo pasiekti reikšmingą greitį — nuolatinių šaltinių nuolat skiriasi, bet praktiškai per tinkamas sąlygas jie galėjo plaukti greitai (dažnai minimos reikšmės ~10–15 mazgų / 18–28 km/h trumpais ruožais).

Panaudojimas

Longšipai buvo universalūs laivai, naudojami keliais pagrindiniais tikslais:

  • Karinis naudojimas: greiti reidai, desantiniai išsilaipinimai, netikėti šturmų veiksmų atvejai. Ant bortų dažnai kabindavo skydus, o laive imdavo ginkluotą įgulą.
  • Prekyba ir transportas: širši, knarr tipo laivai (platesnis korpusas) buvo labiau pritaikyti krovinio gabenimui, tačiau ilgieji laivai taip pat gabeno prekes ir žmones tarp uostų.
  • Tyrinėjimai ir kolonizacija: su longšipais skandinavai pasiekė Islandiją, Grenlandiją ir net šiaurės Amerikos pakrantes; jie taip pat žygiavo upėmis į rytus į Rytų Europą ir Bizantiją.
  • Diplomatija ir prestižas: dideli, puošniais galais išraižyti laivai būdavo naudojami kaip statuso simboliai, laidojimo procesijoms (pvz., kažkokie laivų kapai).

Archeologiniai radiniai ir žinomi pavyzdžiai

Šie laivai paliko gerų archeologinių pavyzdžių:

  • Gokstad (Norvegija) – IX a. laivas, išlikęs gana visas, apie 23,8 m ilgio, demonstruojantis karinio tipo longšipo struktūrą.
  • Oseberg (Norvegija) – XI a. laivas, garsi laidojimo laivo konstrukcija, gerai dekoruotas, apie 21 m ilgio.
  • Skuldelev laivai (Danija) – keli laivų likučiai, pagal kuriuos atliktos rekonstrukcijos (pvz., „Sea Stallion from Glendalough“), parodė skirtingų tipų laivų savybes.

Šie ir kiti radiniai saugomi muziejuose (pvz., Vikingų laivų muziejus Oslas, Roskildės muziejus), kur atlikta daug restauracijų ir rekonstrukcijų, leidžiančių suprasti statybos technikas ir laivų elgseną jūroje.

Modernios rekonstrukcijos ir paveldas

Per pastaruosius dešimtmečius archeologai ir laivų statytojai atkartoję kelias skandinavų laivų rekonstrukcijas, kurios plaukė ilgesnes distancijas siekiant patikrinti, kaip šie laivai elgdavosi praktikoje. Tokie projektai padėjo patikrinti greičio, manevringumo ir išlikimo prielaidas, taip pat parodė valties svarbą vikingų ekspedicijoms. Longšipai yra stiprus kultūrinis simbolis Šiaurės šalyse, juos dažnai vainikuoja ripūs drožiniai, vėliavos, tradiciniai renginiai ir jūrinės šventės.

Svarbiausi bruožai trumpai

  • Lengvas, lankstus klinkerinės statybos korpusas;
  • Plokščias arba seklus grimzlė, leidžianti artintis prie krantų ir plaukti upėmis;
  • Kombinuotas jėgos šaltinis: burė + irklai;
  • Universalumas: karas, prekyba, tyrinėjimai, transportas;
  • Archeologiniai radiniai ir modernios rekonstrukcijos leidžia įvertinti jų technologinę pažangą ir vaidmenį Viduramžių jūroje.

Pastaba: terminai ir klasifikacijos (pvz., snekkja, skeid, knarr) gali skirtis priklausomai nuo istorikų ir archeologų interpretacijų; vietinis pavadinimas „longšipas“ yra bendrinis, atspindintis ilgą, siaurą ir greitą laivo tipą, naudojamą įvairiems tikslams.