Longšipai — vikingų ilgieji laivai: istorija, konstrukcija ir panaudojimas

Longšipai — vikingų ilgieji laivai: atrask jų istoriją, unikalią konstrukciją ir panaudojimą karuose, prekyboje bei tyrinėjimuose nuo Skandinavijos iki Britanijos.

Longšipai buvo jūrų laivai, gaminami ir naudojami prekybai, tyrinėjimams ir reidams. Paprastai jie laikomi vikingų laivais, tačiau juos naudojo ankstyvieji Baltijos ir Šiaurės jūrų gyventojai. Būtent vikingai sukūrė lengvų greitų ilgųjų laivų, kurie galėjo plaukti ir upėmis, konstrukciją. Anglosaksų laikotarpio pradžioje į Britaniją įsiveržusios anglių, saksų, fryzų ir jutų grupės atplaukė ilgasparniais laivais. Nuo to laiko ilgieji laivai buvo statomi ir naudojami ir Britų salose. Kai 1066 m. normanai užkariavo Angliją, Vilhelmas Užkariautojas savo kariuomenei gabenti į Angliją naudojo didelį longšipų laivyną.

Istorinis kontekstas

Longšipai išsivystė Šiaurės Europoje ankstyvaisiais viduramžiais (apie VIII–XI a.) ir tapo vienu svarbiausių Skandinavijos jūrinės kultūros simbolių. Jais plaukė ne tik vikingai — longšipų tipų sprendimai buvo naudingi ir kitoms jūrų bendruomenėms Baltijos bei Šiaurės jūrose. Šie laivai leido vykdyti greitus reidus, palaikyti prekybinius ryšius, tyrinėti naujas žemes ir vykdyti kolonizaciją (pvz., Inuitų, Islandijos, Grenlandijos ir trumpalaikiai atradimai Vinlando / Šiaurės Amerikos teritorijoje).

Konstrukcija ir techninės savybės

• Statyba: longšipai dažniausiai būdavo statomi klinkerio (lapuojačių) būdu – plokštės (lentės) klojamos vienos ant kitų su užlaida, tvirtinamos vinimis ar kaiščiais. Tai suteikdavo korpusui lengvumo ir lankstumo bangose.
• Medžiagos: vyraujanti mediena – ąžuolas, rečiau kitos kietos rūšys. Sandarinimui naudota vilna ar tarsi derinamos medžiagos impregnuotos derva.
• Rėmas ir stiprinimas: pradžioje laivo forma laikyta iš išorinių lentų, vėliau dažnai įtaisomi vidiniai rėmai (keel, ribs). Lenteles jungė geležinės vinys arba varžtai.
• Pavara: kombinuota — ir irklai, ir plaukas. Kvadratinis arba stačiakampis vėjo burlas (kvadratinė burė) suteikdavo didelę jėgą vėjuotei, o irklai leisdavo manevruoti ir judėti be vėjo.
• Valdymas: valties valdymas vykdytas užkabinamu vairo irklinio tipo (sukamo irklo) kairėje arba dešinėje laivo pusėje – vėliau šis sprendimas tapo priežastimi angl. žodžio „starboard“ (valdyti laivą dešine puse) kilmei.
• Gylis ir manevringumas: plokštesnis, seklus korpusas leido artintis prie krantų, pasiekti upes ir šliuzus, lengvai išsilaipinti tiesiog ant kranto.
• Dydis ir įgulų kiekis: longšipų ilgis varijavo — paprastai nuo ~15 m iki ~30 m ar daugiau; plotis būdavo santykinai nedidelis (2–5 m). Irklų skaičius ir įgulos dydis priklausė tipui: nuo keliolikos iki kelių dešimčių žmonių.
• Greitis: priklausomai nuo vėjo ir jėgos, ilgieji laivai galėjo pasiekti reikšmingą greitį — nuolatinių šaltinių nuolat skiriasi, bet praktiškai per tinkamas sąlygas jie galėjo plaukti greitai (dažnai minimos reikšmės ~10–15 mazgų / 18–28 km/h trumpais ruožais).

Panaudojimas

Longšipai buvo universalūs laivai, naudojami keliais pagrindiniais tikslais:

• Karinis naudojimas: greiti reidai, desantiniai išsilaipinimai, netikėti šturmų veiksmų atvejai. Ant bortų dažnai kabindavo skydus, o laive imdavo ginkluotą įgulą.
• Prekyba ir transportas: širši, knarr tipo laivai (platesnis korpusas) buvo labiau pritaikyti krovinio gabenimui, tačiau ilgieji laivai taip pat gabeno prekes ir žmones tarp uostų.
• Tyrinėjimai ir kolonizacija: su longšipais skandinavai pasiekė Islandiją, Grenlandiją ir net šiaurės Amerikos pakrantes; jie taip pat žygiavo upėmis į rytus į Rytų Europą ir Bizantiją.
• Diplomatija ir prestižas: dideli, puošniais galais išraižyti laivai būdavo naudojami kaip statuso simboliai, laidojimo procesijoms (pvz., kažkokie laivų kapai).

Archeologiniai radiniai ir žinomi pavyzdžiai

Šie laivai paliko gerų archeologinių pavyzdžių:

• Gokstad (Norvegija) – IX a. laivas, išlikęs gana visas, apie 23,8 m ilgio, demonstruojantis karinio tipo longšipo struktūrą.
• Oseberg (Norvegija) – XI a. laivas, garsi laidojimo laivo konstrukcija, gerai dekoruotas, apie 21 m ilgio.
• Skuldelev laivai (Danija) – keli laivų likučiai, pagal kuriuos atliktos rekonstrukcijos (pvz., „Sea Stallion from Glendalough“), parodė skirtingų tipų laivų savybes.

Šie ir kiti radiniai saugomi muziejuose (pvz., Vikingų laivų muziejus Oslas, Roskildės muziejus), kur atlikta daug restauracijų ir rekonstrukcijų, leidžiančių suprasti statybos technikas ir laivų elgseną jūroje.

Modernios rekonstrukcijos ir paveldas

Per pastaruosius dešimtmečius archeologai ir laivų statytojai atkartoję kelias skandinavų laivų rekonstrukcijas, kurios plaukė ilgesnes distancijas siekiant patikrinti, kaip šie laivai elgdavosi praktikoje. Tokie projektai padėjo patikrinti greičio, manevringumo ir išlikimo prielaidas, taip pat parodė valties svarbą vikingų ekspedicijoms. Longšipai yra stiprus kultūrinis simbolis Šiaurės šalyse, juos dažnai vainikuoja ripūs drožiniai, vėliavos, tradiciniai renginiai ir jūrinės šventės.

Svarbiausi bruožai trumpai

• Lengvas, lankstus klinkerinės statybos korpusas;
• Plokščias arba seklus grimzlė, leidžianti artintis prie krantų ir plaukti upėmis;
• Kombinuotas jėgos šaltinis: burė + irklai;
• Universalumas: karas, prekyba, tyrinėjimai, transportas;
• Archeologiniai radiniai ir modernios rekonstrukcijos leidžia įvertinti jų technologinę pažangą ir vaidmenį Viduramžių jūroje.

Pastaba: terminai ir klasifikacijos (pvz., snekkja, skeid, knarr) gali skirtis priklausomai nuo istorikų ir archeologų interpretacijų; vietinis pavadinimas „longšipas“ yra bendrinis, atspindintis ilgą, siaurą ir greitą laivo tipą, naudojamą įvairiems tikslams.

Kilmė

Seniausias aptiktas iš lentų pastatytas ilgasparnis laivas datuojamas apie 350 m. pr. m. e. Laivas buvo rastas Hjortspringo pelkėje pietų Danijoje. Pavadintas Hjortspringo laivu, jis buvo pagamintas iš medinių lentų, susiūtų virvele. Tarpai tarp lentų buvo užpildyti derva. Laivo ilgis buvo apie 59 pėdų (18 metrų), jis buvo labai lengvos ir lanksčios konstrukcijos. Jis turėjo dvigubą priekį ir laivagalį, kurie atrodė kaip paukščio snapas. Laive buvo vietos 20 vyrų irkluoti, o abiejuose jo galuose buvo po vairinį irklą. Buvo pastatyta ir išbandyta šios konstrukcijos kopija. Jis buvo labai tinkamas plaukioti, greitas ir manevringas. Ramiuose vandenyse jo greitis buvo vidutiniškai 6 mazgai (apie 7 mylios per valandą).

Kita konstrukcija buvo klinkerio konstrukcijos (dar vadinama lapstrake). Šios konstrukcijos perdangos lentos tarpusavyje sujungtos vinimis. Pavadintas Nydamo laivu, nes 1863 m. rastas Nydamo pelkėje pietų Jutlandijoje. Jo ilgis siekė 77 pėdas (23,5 m), plotis - kiek daugiau nei 11 pėdų (3,5 m), o gylis - apie 4 pėdas (1,2 m). Šis laivas buvo nuskandintas (ir pripildytas ginklų) tarp 350-400 m. po Kr. Skirtingai nei Hjortspringo laive, lentos tarpusavyje sujungtos vinimis (jų galai išlenkti). Jis neturėjo stiebo, kaip vėlesnės konstrukcijos, jame buvo vietos 30 vyrų irkluoti. Ji taip pat neturėjo kilio. Toks negilus atviras laivas galėjo plaukioti atviroje jūroje, tačiau galėjo būti apsemtas (užpiltas vandeniu) ir nuskęsti. Tai buvo klasikinė šiaurietiška konstrukcija, kuri įvairiomis formomis galėjo pasiekti Konstantinopolį arba Niufaundlendą.

Klinkerio konstrukcijos, palyginti su karvelio formos konstrukcijomis.


Hjortspringo laivo modelis iš Vokietijos muziejaus Miunchene.

Klasikiniai tipai

Vikingų sukonstruotas ilgasparnis laivas galėjo perplaukti vandenyną arba irkluoti seklioje upėje. Laikui bėgant konstrukcija keitėsi. Buvo sukurta daugybė skirtingų tipų ilgųjų laivų, skirtų skirtingiems tikslams. Mažiausi laivai buvo "Faering" (keturi irklai) ir "Sexaeringer" (šeši irklai), naudojami aplink fiordus žmonėms pervežti ir žvejybai.

Karvi

12-32 irklų ilgieji laivai buvo vadinami Karvi. Gokstado laivas yra garsus Karvi tipo laivas. Gokstado laivas buvo iškastas 1880 m. Jo stiebas buvo nupjautas, tačiau kitaip laivas buvo gerai išsilaikęs. Jis buvo 76 pėdų (23 metrų) ilgio ir 17½ (5,3 metro) pločio. Gokstado laivas turėjo kilį ir buvo pagamintas iš ąžuolo. Jo vairas buvo apie 11 pėdų (3,3 metro) ilgio; pakankamai didelis, kad laivą būtų galima valdyti bet kokiu oru. Stiebas buvo apie 12 metrų (40 pėdų) aukščio.

1893 m. per Atlanto vandenyną perplaukė "Gokstad" laivo kopija.

Snekkja

Specialaus tipo laivas su mažiausiai 20 irklavimo suolų buvo vadinamas snekkja, o tai reiškia "plonas ir išsikišęs". Tai buvo karinis laivas, kurį naudojo ir švedų vikingai, ir vendai. Juo galėjo plaukti 44 vyrai ir 2 arkliai. Snekkjas buvo vienas iš labiausiai paplitusių karo laivų tipų. Vendų kunigaikštis Ratiboras turėjo 660 šio tipo laivų, kuriuos naudojo 1135 m. puldamas Kongälfą.

Skeid

Skeid (skeið), reiškiantis "tai, kas skrodžia vandenį", buvo didesni karo laivai. Skeiduose paprastai būdavo daugiau kaip 30 irklavimo suolų. Tai buvo didžiausi kada nors atrasti ilgieji laivai. Jie turėjo šarvus virš irklų angų (angų irklams), saugančių irkluojančius vyrus. Anglijos karalius Etelredas įsakė tokio tipo laivus gaminti visoje Anglijoje. Kiekviena 310 odų apygarda turėjo parūpinti po vieną tokį laivą.

Drakkar

Didžiausi to laikmečio karo laivai buvo drakaarų (drakonų) tipo. Norvegijos karalius Olafas I turėjo garsųjį šios konstrukcijos ilgo plaukiojimo laivą, pavadintą "Ilgasis gyvatė". Norvegijos karalius Olafas II turėjo ilgo plaukiojimo laivą, pavadintą Visunden (jautis). Jo priekyje buvo išraižyta jaučio galva. Flandrijos karalienė Matilda savo vyrui Vilhelmui Užkariautojui pastatė Drakkaro dizaino laivą. Jis buvo pavadintas "Mora" ir pastatytas 1066 m. vasarą Barfleure, Normandijoje. Šio tipo laivas galėjo plaukioti sekliuose vandenyse ir jį buvo lengva išmesti į krantą.

Transporto laivai

Daugelis tokio tipo laivų buvo vadinami knarrais. Nuo IX a. prekybai užsienyje buvo naudojami didesni buriniai laivai. Daugelis jų buvo specializuoti krovininiai laivai. Jie pasižymėjo tuo, kad turėjo mažą įgulą, nedaug irklų, o jų jėga priklausė nuo burių. Jie turėjo didelę keliamąją galią įvairiems kroviniams gabenti. Pavyzdys galėtų būti "Klåstad" laivas. Jis buvo pastatytas paskutiniaisiais X a. metais. Laivas sudužo netoli Kaupango Norvegijoje. Jo keliamoji galia buvo apie 13 tonų, o ilgis - 69 pėdos (21 metras).

Kitas krovininis laivas buvo arklių transportas, kurį 1066 m. naudojo Vilhelmas Užkariautojas. Laivų sąraše nurodoma, kad užkariautojo laivyne iš viso buvo 776 laivai. Daugelis jų buvo skirti riteriams ir kareiviams, tačiau kiti buvo naudojami reikiamoms atsargoms ir arkliams gabenti. Ankstyvieji vikingai nenaudojo arklių transporto ir paprastai naudojo arklius, kuriuos rasdavo vietovėse, į kurias įsiverždavo. Tačiau normanai naudojo kavaleriją ir jiems reikėjo gabenti savo karo žirgus ir palmės arklius. Tačiau normanai Sicilijoje arklių transportą (1060-61 m.) naudojo ir anksčiau, galbūt remdamiesi panašios konstrukcijos bizantiečių laivais. Bizantiečiai turėjo laivus, vadinamus hippagogoi, skirtus žirgams išlaipinti, kurie galėjo vykti tiesiai į mūšį. Gajus iš Amjeno pastebėjo, kad Vilhelmo invazijos pajėgas sudarė vyrai iš Apulijos, Kalabrijos ir Sicilijos. Vilhelmas turėjo laivų statytojų, išmanančių arklių transportavimo priemonių statybą. Kiek jų jis pastatė, nežinoma, tačiau savo laivyne jis turėjo tokių laivų.

"Drakkar" laivas Stokholme.


Vikingų snekkjos replika Moronge, Lenkijoje


Gokstado laivo modelis.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kam buvo naudojami ilgieji laivai?

K: Kas, be vikingų, naudojo ilgakojus laivus?

K: Kokią konstrukciją buvo įvaldę vikingai?

K: Kokios žmonių grupės atplaukė į Britaniją ilgaisiais laivais?

K: Kur taip pat buvo statomi ir naudojami ilgieji laivai?

K: Kas 1066 m. savo kariuomenei į Angliją gabenti naudojo longšipus?

K: Ar ilgieji laivai buvo naudojami tik vikingų?

Paieška pagal raidę