Pelkė – apibrėžimas, tipai, augalija, durpės ir ekologinė reikšmė
Pelkė – tai drėgna, ilgai besivystanti ekosistema, kurioje kaupiasi durpės. Kartais vartojamas ir sinonimas pelkė, tačiau paprastai šiuo terminu apibūdinamas konkretus drėgnosios buveinės tipas, kur organinės medžiagos sutrinka ir kaupiasi. Durpės yra nevisiškai sukritusi ir lėtai skaidoma augalinė medžiaga, dažnai susidaranti iš samanų, ypač Sphagnum genties samanų. Pelkės gali būti labai įvairios – jas galima skirstyti į kelis pagrindinius tipus; tarp jų yra aukštapelkės, žemapelkės, pereinamosios ir plokščiosios pelkės. Taip pat pelkėse aptinkamos mišrios formos, pvz., miško tipo pelkės.
Tipai
- Aukštapelkės (raised bogs) – dažnai ombrotrofinės, maitinamos daugiausia iš kritulių, tada vandens, turi mažai išorinių maisto medžiagų ir būna rūgščios.
- Žemapelkės (fenai) – minerotrofinės, maitinamos gruntinio arba paviršinio vandens, turinčios daugiau maistingųjų medžiagų.
- Pereinamosios pelkės – turi savybių tiek aukštapelkės, tiek žemapelkės; dažnai susidaro pereinamuosiuose kraštiniuose ruožuose.
- Plokščiosios pelkės (blanket bogs) – dengia didelius kraštovaizdžio plotus, paplitusios vėsaus ir drėgno klimato regionuose.
Augalija ir gyvūnija
Pelkių augalija yra specializuota dėl drėgnų, rūgščių ir maistingųjų medžiagų skurdžių sąlygų. Dažniausi augalai – Sphagnum samanų rūšys, kurios formuoja durpės sluoksnį; taip pat dažni krūmai iš Ericaceus šeimos (pvz., viržiai), įvairios šilagėlės, Carex (vazninės) ir kiti šiauduočių atstovai. Kai kuriose pelkėse sutinkami sausumos augalai, krūmai ar net medžiai (pvz., beržai, alksniai) pakraščiuose. Dėl specifinių sąlygų pelkėse gyvena ir specializuotos gyvūnų rūšys: vabzdžiai, varliagyviai, paukščiai, o kai kur – ir žinduoliai, kurie prisitaikė prie drėgnos aplinkos.
Durpės: susidarymas ir paskirtis
Durpių sluoksnis susidaro per šimtmečius iš lėtai skaidomos augalinės medžiagos. Dėl šalto, prisotinto oro trūkumo ir rūgštinių sąlygų skaidymo procesai sulėtėja, o tai leidžia kauptis organinėms liekanoms. Dideli kraštovaizdžio plotai gali būti padengti daugelio metrų gylio durpėmis, kurios yra svarbi anglies sankaupa ir turi komercinių panaudojimų (kūrenimui, sodininkystei, žemės ūkyje), nors tokie naudojimo būdai dažnai kenksmingi ekosistemai.
Hidrologija ir cheminės savybės
Pelkės susidaro ten, kur žemės paviršiaus vanduo yra rūgštus ir turi mažai maistingųjų medžiagų. Kai kuriais atvejais vanduo gaunamas tik iš kritulių, tada jos yra ombrotrofinės. Iš pelkių ištekantis vanduo dažnai turi būdingą rudą spalvą dėl ištirpusių durpių taninų ir kitų humininių medžiagų.
Ekologinė reikšmė ir grėsmės
Pelkės atlieka kelias esmines funkcijas: jos saugo vandenį, reguliuoja vietinius hidrologinius režimus, padeda sumažinti potvynių riziką ir, svarbiausia, veikia kaip svarbi anglies sankaupa – kitaip tariant, jos yra anglies dioksido absorbentas, kaupiantis didelius anglies kiekius durpių sluoksniuose. Be to, pelkės yra svarbios biologinei įvairovei, nes jose gyvena ir veisiasi specializuotos rūšys, retai sutinkamos kituose biotopuose.
Tačiau pelkės yra pažeidžiamos: pagrindinės grėsmės – drenažas ir melioracija žemės ūkiui ar medienos auginimui, durpių kasyba, miškų sodinimas ant pelkių, tarša, klimato kaita ir per didelis rekreacinis bei urbanizacijos spaudimas. Drenuojant pelkes, durpės oksiduojasi ir išskiria anglies dioksidą, taip mažindamos jų gebėjimą kaupti anglies atsargas.
Sauga ir atkūrimas
Pelkės apsaugai taikomos priemonės: drenažo užtvindymas (rewetting), natūralių hidrologinių sąlygų atkūrimas, durpių kasybos ribojimas, apsaugos zonų steigimas ir tvarios žemės ūkio praktikos. Atkuriant pelkes siekiama atkurti jų hidrologiją, skatinti Sphagnum augimą ir palaipsniui atstatyti ekosistemos funkcijas bei anglies kaupimą.
Apibendrinant, pelkės yra unikalios ir ekologiniu požiūriu itin svarbios buveinės: jos palaiko biologinę įvairovę, reguliuoja vandens režimą ir kaupia anglies atsargas. Jų išsaugojimas ir atsakingas valdymas yra būtinas siekiant ilgalaikės aplinkos tvaros.
Mer Bleue pelkė, tipiška durpinė pelkė rytų Ontarijuje
Mėsėdžiai augalai dažnai aptinkami pelkėse. Vabzdžių gaudymas suteikia azoto ir fosforo, kurių tokiomis sąlygomis paprastai trūksta.
Didžiausias pasaulyje durpynas
Didžiausias pasaulyje durpynas yra Konge (Brazavilyje). Ji yra tokio pat dydžio kaip Anglija. Pelkė užima nuo 100 000 iki 200 000 kvadratinių kilometrų plotą, o durpių sluoksnis siekia iki 7 m (23) po žeme. Jame yra milijardai tonų iš dalies suirusios augmenijos.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra pelkė?
A: Pelkė - tai šlapynė, kurioje kaupiasi durpės.
K: Kas yra durpės?
A: Durpės - tai negyvos augalinės medžiagos, dažnai samanų, ypač Sphagnum samanų, sluoksniai.
K: Kaip kitaip vadinamos pelkės?
A: Kiti pelkių pavadinimai yra pelkė, pelkė ir muskusas.
K: Kodėl pelkės yra anglies dioksido absorbentas?
A: Pelkėje palaipsniui kaupiantis pūvančioms augalinėms medžiagoms, susidaro anglies dioksido absorbentas.
K: Kodėl pelkėse yra mažai maistinių medžiagų?
A: Pelkės atsiranda ten, kur žemės paviršiuje vanduo yra rūgštus ir mažai maistinių medžiagų.
K: Dėl ko iš pelkių ištekantis vanduo yra rudos spalvos?
A: Iš pelkių ištekantis vanduo turi būdingą rudą spalvą, kuri atsiranda dėl ištirpusių durpių taninų.
K: Kodėl pelkės svarbios biologinei įvairovei?
A.: Pelkės pasižymi išskirtinėmis augalų ir gyvūnų rūšimis, todėl yra labai svarbios biologinei įvairovei, ypač kraštovaizdžiuose, kurie yra apgyvendinti ir ūkininkaujami.
