Rūgštis
Straipsnis apie tam tikras duomenų bazių savybes yra ACID
Kartais rūgštis yra kitas narkotiko LSD (lizergo rūgšties dietilamido) pavadinimas.
Rūgštis - tai medžiaga, kuri gali perduoti vandenilio joną (H+ ) (paprastai tai būna protonas) kitai medžiagai. Rūgščių pH yra mažesnis nei 7,0. Cheminė medžiaga gali atiduoti protoną, jei vandenilio atomas yra prijungtas prie elektroneigiamo atomo, pavyzdžiui, deguonies, azoto ar chloro. Kai kurios rūgštys yra stiprios, o kitos - silpnos. Silpnosios rūgštys išlaiko kai kuriuos savo protonus, o stipriosios rūgštys atiduoda visus. Visos rūgštys į tirpalus išskiria vandenilio jonus. Pagal tai, kiek jonų išsiskiria vienoje molekulėje, sprendžiama, ar rūgštis yra silpna, ar stipri. Silpnosios rūgštys - tai rūgštys, kurios iš dalies išlaisvina prisijungusius vandenilio atomus. Taigi šios rūgštys gali sumažinti pH disocijuodamos vandenilio jonus, bet ne visiškai. Silpnųjų rūgščių pH paprastai būna 4-6, o stipriųjų rūgščių - 1-3.
Bazė yra rūgšties "cheminė priešingybė". Bazė yra medžiaga, kuri priima rūgšties vandenilio atomą. Bazės - tai molekulės, kurios gali skilti vandenyje ir išskirti hidroksido jonus.
Druskos rūgštis (stiklinėje) reaguoja su amoniako garais ir susidaro amonio chloridas (balti dūmai).
Rūgštys gali būti pavojingos: Skylės popieriuje padarytos 98% sieros rūgšties tirpalu.
Kaip veikia rūgštys
Rūgštys ir bazės paprastai egzistuoja kartu pusiausvyros sąlygomis. Tai reiškia, kad viename rūgšties mėginyje kai kurios molekulės atiduoda savo protonus, o kitos juos priima. Net vanduo yra rūgštinio jono H3 O+ (vadinamo hidronio jonu) ir bazinio jono OH- (vadinamo hidroksido jonu) mišinys. Hidronio jonas atiduos savo protoną hidroksido jonui, sudarydamas dvi neutralaus H O molekules. 2Ši reakcija vandens mėginyje vyksta nuolat, tačiau apskritai mėginys yra neutralus, nes jame yra vienodas kiekis hidronio ir hidroksido. Tačiau daugumoje reakcijų rūgščių ir bazių yra ne vienodi kiekiai, ir būtent dėl šio disbalanso gali vykti cheminė reakcija.
Kiekviena rūgštis turi konjuguotą bazę, kuri susidaro pašalinus rūgšties protoną. Pavyzdžiui, druskos rūgštis (HCl) yra rūgštis, o jos konjuguota bazė yra chloro anijonas arba Cl-. Rūgšties ir jos konjuguotos bazės stiprumas yra priešingas. Kadangi HCl yra stipri rūgštis, Cl -yra silpna bazė.
Savybės
Rūgštys gali būti skirtingo stiprumo, kai kurios jų yra reaktyvesnės už kitas. Reaktyvesnės rūgštys dažnai yra pavojingesnės.
Rūgštys, priklausomai nuo jų molekulinės struktūros, gali turėti daug skirtingų savybių. Dauguma rūgščių pasižymi šiomis savybėmis:
- valgomi rūgštaus skonio.
- palietus gali įgelti į odą.
- gali suardyti (arba suėsti) metalus ir odą.
- gali būti naudojamas kaip reagentas elektrolizės metu dėl judriųjų jonų buvimo
- mėlyną lakmuso popierėlį paversti raudonu.
- universalaus indikatoriaus spalva tampa raudona arba oranžinė.
- praleidžia elektrą
Rūgštys gali nudeginti odą, o nudegimo stiprumas priklauso nuo rūgšties rūšies ir koncentracijos. Dėl šių cheminių nudegimų būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Kadangi rūgštys atiduoda vandenilio jonus, visose rūgštyse turi būti vandenilio.
Įspėjamasis paveikslėlis, naudojamas su pavojingomis rūgštimis ir šarmais. Bazės yra rūgščių priešingybės.
Svarbumas
Rūgštys yra svarbios. Nukleino rūgštys, pavyzdžiui, DNR ir RNR, yra genetinis kodas. Šios molekulės lemia daugelį organizmo savybių, jos perduodamos iš tėvų palikuonims. DNR yra planai, kaip sukurti baltymus, kurie sudaryti iš aminorūgščių.
Riebalų rūgštys ir jų dariniai yra dar viena karboksirūgščių grupė, kuri atlieka svarbų vaidmenį biologijoje. Jas sudaro ilgos angliavandenilių grandinės, kurių viename gale yra karboksirūgšties grupė. Beveik visų organizmų ląstelių membraną iš esmės sudaro fosfolipidų dvisluoksnis - hidrofobinių riebalų rūgščių grandinių ir polinių hidrofilinių fosfatų "galvučių" grupių micelė.
Žmonėms ir daugeliui kitų gyvūnų druskos rūgštis yra skrandyje išskiriamos skrandžio rūgšties dalis. Ji gali padėti hidrolizuoti baltymus ir polisacharidus. Ji taip pat gali paversti neaktyvų profermentą pepsinogeną į fermentą pepsiną. Kai kurie organizmai rūgštis gamina gynybai, pavyzdžiui, skruzdės gamina skruzdžių rūgštį, o aštuonkojai - juodąją rūgštį, vadinamą magneta.
Daugumą rūgščių galima rasti gamtoje. Kai kurios iš jų yra šios:
- Actas yra vienas iš geriausiai žinomų; jo sudėtyje yra acto rūgšties, kuri suteikia jam gerai žinomą skonį.
- Azoto rūgštis, NHO,3 žinoma maždaug nuo XIII a.
- Citrinųrūgščių, C6 H8 O7, galima rasti įvairiuose vaisiuose. Jas tikriausiai VIII a. atrado Geberis.
- Pieno rūgštį, C3 H6 O3, 1780 m. atrado Carlas Wilhelmas Scheele. Jos yra rūgštaus pieno produktuose, pavyzdžiui, jogurte.
- Sieros rūgštį, H2 SO4, tikriausiai atrado Geberis. Šiandien jos galima rasti akumuliatoriuose.
Susiję puslapiai
- Šarmai
- Folio rūgštis
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra rūgštis?
A: ACID - tai straipsnis apie tam tikras duomenų bazių savybes.
K: Kas apskritai yra rūgštis?
A: Rūgštis apskritai yra medžiaga, kuri gali atiduoti vandenilio joną (H+) kitai medžiagai, o jos pH yra mažesnis nei 7,0.
K: Kokiomis sąlygomis cheminė medžiaga gali atiduoti protoną?
A: Cheminė medžiaga gali atiduoti protoną, jei vandenilio atomas yra prijungtas prie elektroneigiamo atomo, pavyzdžiui, deguonies, azoto ar chloro.
K: Kuo skiriasi stipriosios ir silpnosios rūgštys?
A: Stipriosios rūgštys atiduoda visus savo protonus, o silpnosios rūgštys dalį jų išlaiko. Pagal tai, kiek jonų išsiskiria iš vienos molekulės, sprendžiama, ar rūgštis yra silpna, ar stipri.
K: Koks yra silpnųjų ir stipriųjų rūgščių pH intervalas?
Atsakymas: Silpnųjų rūgščių pH paprastai būna 4-6, o stipriųjų rūgščių - 1-3.
K: Kas yra bazė?
A: Bazė yra rūgšties "cheminė priešingybė". Bazė yra medžiaga, kuri priima rūgšties vandenilio atomą. Bazės - tai molekulės, kurios gali skilti vandenyje ir išskirti hidroksido jonus.
K: Kas yra LSD?
A: LSD (lizerginės rūgšties dietilamidas) yra narkotikas, kuris kartais vadinamas rūgštimi, tačiau jis nėra susijęs su šiame straipsnyje minima rūgštimi.
