Dervos yra angliavandenilis, kurį išskiria daugelis augalų, ypač spygliuočiai.
Kas yra derva?
Iš esmės derva – tai lipni, dažnai klampi arba kieta organinė medžiaga, kuri susidaro kaip augalų (dažniausiai medžių) sekretas. Iš pradžių ji yra tiršta sula, o vėliau oksiduodam-hardendama ar išgarindama lakias dalis gali sukietėti. Dervos sudėtis nėra vienalytė: tai mišinio pobūdžio medžiagos, kuriose dominuoja terpentiniai hidrokarbonatai, rūgštys, esteriai ir kitos organinės medžiagos.
Kilmė ir funkcija augaluose
Augalai išvystė daug sudėtingų cheminių medžiagų, kad apsisaugotų nuo žolėdžių ir patogenų. Derva atlieka kelias funkcijas: užkemša žaizdas, atstumia arba nuodusina vabzdžius ir mikrobus bei sumažina vandens nuostolius. Dėl šių apsauginių savybių augalai periodiškai išskiria didesnius kiekius dervos, ypač po pažeidimų.
Cheminė sudėtis
Nors pirmoje pastraipoje derva paminėta kaip angliavandenilis, iš tikrųjų dauguma natūralių dervų yra mišrios organinių junginių sistemos. Pagrindiniai komponentai:
- terpenai (pvz., α‑pinenas, β‑pinenas, limonenas) — laisvieji ar oksiduoti hidrokarbonai, dažni spygliuočių dervose;
- resininės rūgštys (pvz., abietinė rūgštis) — poliarūs komponentai, suteikiantys kietumo ir lipnumo;
- eteriai, esteriniai junginiai ir alkoholiai — lemia kvapą ir tirpumą;
- polimerizuotos/aromatinės dalys — kieta dalis, atsirandanti po oksidacijos ar senėjimo.
Cheminė sudėtis priklauso nuo rūšies, klimato ir dervos senėjimo laipsnio.
Fizinės savybės ir išgavimas
Dervos pradinė forma dažnai būna lipni ir klampi; vėliau jos gali sukietėti, tapti trapios arba stiklinės. Dervos tirpsta organiniuose tirpikliuose (pvz., terpentine, alkoholiuose, eteriuose) ir dažnai dega; jos kvapas gali būti ryškus ar aštrus.
Išgavimas vyksta keliais būdais: medžių „pjaustymas“ arba įbrėžimai, per kuriuos išteka sula; rinkimas nuo žievės; arba pramoninis perdirbimas, pavyzdžiui garų distiliacija, skirta atskirti lakias frakcijas (terpentiną) nuo kietesnės dalies (kolofonija/rosinas).
Panaudojimas
Žmonės juos vertina dėl jų cheminių sudedamųjų dalių ir naudojimo. Jie naudojami lakuose, klijuose, kaip žaliava organinei sintezei, smilkalams ir kvepalams gaminti. Kiti įprasti panaudojimai:
- muzikos instrumentų lakuose ir rosin (kolofonijos) gamyboje (pvz., smuiko ar violončelės lanko rosinai);
- vaistų ir tradicinės medicinos preparatų sudedamosios dalys (priklausomai nuo rūšies);
- pramoniniai rišikliai ir dervų pagrindo kompozitai;
- liejimo, izoliacijos ir elektrotechnikos medžiagos (kai kurias dervas perdirbus galima naudoti kaip izoliacines medžiagas);
- specializuoti chemijos produktai: terpentinai, priedai dažams ir tirpikliai, prekursorai sintezėms.
Gintaras
Gintaro šaltinis - suakmenėjusios dervos. Gintaras – fosilinis derva, kuri kelis milijonus metų kietėjo ir polimerizavosi; jis dažnai saugo įtraukimus, pavyzdžiui vabzdžius, augalų dalis ar mineralines priemaišas. Ypač žinomas Baltijos gintaras, plačiai naudojamas juvelyrikoje ir kultūros paveldue.
Sintetinės dervos
Terminas „derva“ taip pat vartojamas sintetinėms medžiagoms, pasižyminčioms panašiomis savybėmis. Tai apima įvairius polimerus ir rišiklius (pvz., epoksidines, poliesterines, fenolinias dervas), kurie plačiai naudojami statyboje, elektronikoje ir pramonėje. Sintetinės dervos dažnai turi kontroliuojamas savybes, skirtingai nei natūralios gamtos dervos.
Saugumas ir aplinka
Dervos ir su jomis susiję produktai gali būti uždegūs, todėl su jomis reikia dirbti atsargiai. Kai kurios natūralios dervos arba jų garai gali sukelti dirginimą ar alergines reakcijas (pvz., kontaktinį dermatitą). Išgavimo praktikos turi būti tvarios: pernelyg intensyvus žievės ardymas gali pakenkti medžiams, todėl daugelyje regionų taikomi atsakingo surinkimo principai.
Apibendrinant, dervos – tai plataus panaudojimo natūralūs ir sintetiniai organiniai mišiniai, turintys tiek tradicinių, tiek modernių pritaikymų, o jų savybės ir sudėtis labai priklauso nuo kilmės ir perdirbimo būdo.
