Gintaras

Gintaras geologijoje

Gintaras susidaro iš tam tikrų medžių dervų. Tai nėra medžių sultys ar derva. Dervos netrukus tampa lipnios ir vėliau suakmenėja kaip gintaras. Priklausomai nuo kilmės ir vėlesnės geologinės istorijos gintaras gali atrodyti skirtingai.

Kad būtų gintaras, pradinė derva turi būti atspari irimui. Daugelis medžių gamina dervą, tačiau paprastai ji suskaidoma fiziniais ir biologiniais procesais. Veikiant oro sąlygoms, derva dažniausiai suyra, o tam padeda mikroorganizmai, pavyzdžiui, bakterijos ir grybai. Kad derva išliktų pakankamai ilgai ir taptų gintaru, ji turi būti atspari šioms jėgoms arba būti gaminama tokiomis sąlygomis, kurios neleidžia joms veikti.

Baltijos gintaras (istoriškai vadinamas Prūsijos gintaru) randamas netaisyklingų gniužulų pavidalu jūriniame smėlyje, vadinamame mėlynąja žeme, apatinio oligoceno sluoksniuose Sambijoje, Kaliningrado srityje, kur jis dabar sistemingai kasamas.

Agathis gintaras gaunamas iš spygliuočių Agathis - medžio, kuris anksčiau augo daug didesniame plote.

Amerikoje ir Afrikoje gintaras dažnai gaunamas iš ankštinių medžių genties Hymenaea protera.

Gintaro intarpai

Be puikiai išlikusių augalų struktūrų, dervoje gali būti vabzdžių, vorų, annelidų, varlių, vėžiagyvių ir kitų smulkių organizmų liekanų, kurios įstrigo, kol ji buvo skysta. Daugeliu atvejų organinės struktūros išnyko, liko tik ertmė, galbūt su chitino pėdsakais.

Vietos ir naudojimas

Gintaro galima rasti visuose Žemės žemynuose, išskyrus ašigalių regionus, daugiausia rytinėje JAV pakrantėje, Kanadoje, Birmoje, Meksikoje, Libane, Borneo, Rumunijoje, Sicilijoje ir kitur. Mokslininkų teigimu, seniausias gintaras yra kilęs iš anglies laikų, jo amžius - apie 345 mln. metų (viršutinio karbono periodas, Nortumberlandas, JAV). Gintaro yra Meksikoje ir Karibų jūros regione, daugiausia Dominikos Respublikoje. Tačiau daugumoje iš jų gintaro išeiga kur kas mažesnė nei Baltijos regione aplink Baltijos jūrą randamo gintaro. Baltijos gintaras taip pat yra geriausiai žinomas gintaras dėl Europos istorijos. Homeras jį mini savo Odisėjoje, 15 knygoje, 459-465 m. pr. m. e.: "... aukso vėrinys, tarp kurio buvo suverti gintaro karoliukai...". Gintaras iš "Naujojo pasaulio", pavyzdžiui, Meksikos ir Dominikos Respublikos, komerciškai išgaunamas tik nuo praėjusio šimtmečio.

Baltijos gintaras randamas didžiojoje Baltijos ir Šiaurės jūrų dalyje. Didžiausia gintaro augintoja yra Sambijos iškyšulys, dabar priklausantis Rusijos Kaliningrado sričiai. Apie 90 % pasaulyje išgaunamo gintaro yra Rusijos Kaliningrado srityje prie Baltijos jūros.

Šis gintaras nusėdo vėlyvajame eocene ir ankstyvajame oligocene priešistorinės upės deltoje, seklioje jūros baseino dalyje. Be pakrantės prie Kaliningrado, gintaro randama ir kitose Baltijos jūros regiono vietose. Nedideli Baltijos gintaro kiekiai aptinkami net už Baltijos regiono ribų, pavyzdžiui, pietryčių Anglijos pakrantėje. Remiantis gintaro ir gyvų medžių dervos analizės infraraudonųjų spindulių Furjė transformacijos mikrospektroskopijos (FTIR) metodu, nustatyta, kad gintaro ir dervos iš gyvų medžių susidarė iš Sciadopityaceae šeimos spygliuočių. Vienintelis gyvas šios šeimos atstovas yra japoninė skėtinė pušis Sciadopitys verticillata.

Iš išnykusio medžio Hymenaea protera derva yra Dominikos gintaro ir tikriausiai daugumos tropikuose randamo gintaro šaltinis. Dominikos gintaras nuo Baltijos gintaro skiriasi tuo, kad beveik visada yra skaidrus ir turi daugiau iškastinių intarpų. Tai leido detaliai atkurti seniai išnykusio atogrąžų miško ekosistemą.

Gintaras plačiai naudojamas karoliukams ir kitiems papuošalams, taip pat cigarų laikikliams ir pypkių kandikliams gaminti. Jekaterinos rūmuose netoli Sankt Peterburgo esantis gintaro kambarys yra žymus. Tai Antrojo pasaulinio karo metu sunaikinto originalaus gintaro kambario kopija.

Baltijos šalyse gintaras dažnai apdorojamas autoklave, daugiausia siekiant išgauti ir sustiprinti spalvas bei vizualinius efektus ir taip sukurti gražius papuošalus. Palaipsniui kaitinamas aliejaus vonioje gintaras tampa minkštas ir lankstus. Du gintaro gabalėlius galima sujungti jų paviršių patepus sėmenų aliejumi, įkaitinus ir karštus suspaudus. Drumstas gintaras gali tapti skaidresnis aliejaus vonioje, nes aliejus užpildo daugybę porų, dėl kurių atsiranda drumstumas. Nedideli fragmentai, kurie anksčiau buvo išmetami arba naudojami tik lakui, dabar plačiai naudojami "ambroidui" arba "presuotam gintarui" gaminti. Gabalėliai kruopščiai kaitinami, neįtraukiant oro, o paskui intensyviu hidrauliniu slėgiu suspaudžiami į vieną masę, suminkštėjęs gintaras išstumiamas pro metalinėje plokštelėje esančias skylutes. Kaip minėta, produktas plačiai naudojamas pigiems papuošalams ir rūkalams gaminti.

Ankstyvaisiais laikais gintaras buvo labai vertinamas ne tik kaip dekoratyvinė medžiaga, bet ir kaip religinė medžiaga. Rožinio karolius iki šių dienų naudoja ir katalikai, ir musulmonai. Apie 58 m. po Kristaus Romos imperatorius Neronas pasiuntė romėnų riterį ieškoti šio "Šiaurės aukso" ir į Romą atvežė šimtus svarų gintaro. Vėlesniais laikais, nuo 1283 m., iš kryžiaus žygių grįžę Kryžiuočių ordino riteriai tapo absoliučiais Prūsijos ir Baltijos šalių gintaro šaltinių, taip pat iš gintaro pagamintų daiktų gamybos valdovais, o nusižengusiuosius baudė mirties bausme pakariant. Istorija byloja, kad 1492 m. atvykęs į Karibų jūros salą "La Hispaniola" (Dominikos Respublika), Kolumbas iš jauno tainų kunigaikščio gavo porą batų, papuoštų dominikietišku gintaru, mainais į jo pasiūlytą Baltijos gintaro karolių vėrinį.

Susiję puslapiai

• Amber (spalva)
• Mineralų sąrašas