Gintaras: kas tai? Apibrėžimas, kilmė, rūšys ir panaudojimas
Gintaras – kas tai? Sužinokite apie gintaro kilmę, rūšis, savybes ir panaudojimą papuošaluose bei istoriją, įskaitant Baltijos gintarą ir kopalą.
Gintaras yra įprastas iškastinės dervos pavadinimas. Ji būna įvairių spalvų — nuo geltonos, gintarinės, oranžinės iki rudos, žalios, net mėlynos ar juodos — ir plačiai naudojama papuošalams ir kitiems dekoratyviniams dirbiniams gaminti. Nors gintaras nėra mineralizuotas, kartais jis laikomas brangakmeniu dėl grožio, retumo ir istorinės reikšmės.
Kilmė ir amžius
Didžioji pasaulio gintaro dalis yra 30–90 mln. metų senumo. Pusiau suakmenėjusi derva arba subfosilinis gintaras vadinamas kopalu — tai jaunesnė ir mažiau kietėjusi dervos forma. Baltijos gintarą šiauriečiai vadino Frėjos ašaromis, o senovės graikai — Heliados ašaromis. Gintaro kilmė siejama su priešistorinių medžių sultimis, kurios ilgainiui polimerizavosi ir išsaugojo organines medžiagas.
Sudėtis ir fizikinės savybės
Gintarą sudaro kelios dervos, kurios dažniausiai tirpsta alkoholyje, eteryje ir chloroforme, ir bituminė medžiaga, kuri netirpsta. Gintaro kietumas pagal Mohso skalę paprastai yra 2–2,5 (labai minkštas), tankis apie 1,05–1,10 g/cm3 (priklausomai nuo rūšies), jį lengva įbrėžti, o esant trinimui gali įkaisti ir tapti elektros laidus — trintas gintaras pritraukia smulkias dulkes ar plaukus.
Rūšys ir kilmės vietos
- Baltijos gintaras (dažnai vadinamas succinitu) — viena žymiausių ir geologiškai vertingiausių rūšių.
- Dominikos (Dominican) gintaras — paprastai jaunesnis, gali būti labai skaidrus ir dažnai turi gerai išsaugotus įterpinius (įskaitant vabzdžius).
- Mišrios kilmės gintarai — karstelėję arba presuoti gabalai (reconstruotas gintaras).
- Kopalai — subfosilinis, mažiau polimerizuotas gintaro atitikmuo.
Įterpiniai ir mokslinė reikšmė
Vienas iš gintaro vertingiausių bruožų — dažnai randami organiniai įterpiniai (inclusions), pvz., vabzdžiai, augalų dalys ar mikroskopinės organizmų liekanos. Tokie radiniai yra vertingi paleontologams ir ekologams, nes leidžia rekonstruoti senovės ekosistemas ir gyvūnijos įvairovę.
Kaip atpažinti natūralų gintarą
- Druskos tirpalo (plūdimo) bandymas: natūralus gintaras dažniausiai plūduriuoja tirpale, kurio specifinis tankis apie 1,2–1,3 (vanduo su druska), plastikai paprastai grimzta.
- UV šviesa: daug gintaro rūšių fluorescuoja mėlynai arba žalsvai ultravioletinėje šviesoje.
- Karštas adatos testas: įkaitinta adata įkaitinus įterpti į medžiagą — plastikas suteiks kvapą, o gintaras smirda kaip derva (šį testą rekomenduojama vengti, nes gali sužaloti gabalą).
- Padidinamasis stiklas: tikras gintaras dažnai turi burbuliukus, kryžmines reljefines struktūras ir natūralius įtrūkimus; plastikiniai netikriniai turi vienodas burbuliukų formas.
Imitacijos ir apdirbimas
Rinkoje paplitę imitaciniai gaminiai: kopalas, plastikai (pvz., bakelitas, polistirenas), rekonstruotas arba spaustas gintaras (iš mažų gabalėlių suspaustas), taip pat dažytas medus ar stiklas. Labai didelę įtaką kainai ir kokybei turi gabalo dydis, skaidrumas, spalva ir ar jis turi gerai išsaugotus įterpinius.
Panaudojimas
Gintaras plačiai naudojamas:
- papuošalų gamyboje (karoliai, auskarai, žiedai, pakabutukai),
- dekoratyviniuose ir kolekcionuojamuose daiktuose,
- istorinėse relikvijose ir meninėje drožyboje,
- parfumerijoje (gintaro natūralios dervos kvapas ir jo komponentai),
- moksliniuose tyrimuose (paleobiologija),
- liaudies medicinoje ir ritualuose (tradicinėse kultūrose).
Priežiūra ir saugojimas
Gintaras yra jautrus šilumai ir tirpikliams: reikėtų vengti ilgalaikio kontakto su kvepalais, alkoholiu, acetonu ar kitais tirpikliais, saugoti nuo ilgalaikės saulės šviesos ir stiprių temperatūros pokyčių. Gintarą geriausia valyti minkšta sausa arba šiek tiek drėgna šluoste; poliravimui naudoti specialias priemones arba labai švelnią šluostę.
Vertė ir kolekcionavimas
Gintaro vertę lemia spalva, skaidrumas, dydis, originalumas (natūralumas), retumas ir įterpinių buvimas. Ypač vertinami dideli, skaidrūs gabalai su gerai išsaugotais vabzdžių ar augalų įterpiniais. Rinkoje egzistuoja specializuotos vertinimo gairės ir sertifikatai, kurie padeda nustatyti autentiškumą ir kilmę.
Kultūrinė reikšmė
Per amžius gintaras turėjo simbolinę reikšmę — nuo papuošalų ir talismanų iki religinių objektų. Baltijos regionams gintaras buvo svarbi prekinė žaliava, o jo paminėjimai ir legendos istoriniuose šaltiniuose liudija ilgą žmonių susižavėjimą šia medžiaga.
Apibendrinant, gintaras yra natūrali iškastinė derva su dideliu tiek estetine, tiek moksline verte. Tinkamai prižiūrint ir identifikavus autentiškumą, jis gali būti tiek graži papuošalų medžiaga, tiek vertinga moksline ir kolekcionavimo atrakcija.
Baltijos gintaro inkliuzas: (Coleoptera, Cerambycidae)
Uodai gintare
Voras Baltijos gintare.
Medžio derva - senovinis gintaro šaltinis
Debesuotas nešlifuotas gintaras, dirbtinai apšviestas
Gintaras geologijoje
Gintaras susidaro iš tam tikrų medžių dervų. Tai nėra medžių sultys ar derva. Dervos netrukus tampa lipnios ir vėliau suakmenėja kaip gintaras. Priklausomai nuo kilmės ir vėlesnės geologinės istorijos gintaras gali atrodyti skirtingai.
Kad būtų gintaras, pradinė derva turi būti atspari irimui. Daugelis medžių gamina dervą, tačiau paprastai ji suskaidoma fiziniais ir biologiniais procesais. Veikiant oro sąlygoms, derva dažniausiai suyra, o tam padeda mikroorganizmai, pavyzdžiui, bakterijos ir grybai. Kad derva išliktų pakankamai ilgai ir taptų gintaru, ji turi būti atspari šioms jėgoms arba būti gaminama tokiomis sąlygomis, kurios neleidžia joms veikti.
Baltijos gintaras (istoriškai vadinamas Prūsijos gintaru) randamas netaisyklingų gniužulų pavidalu jūriniame smėlyje, vadinamame mėlynąja žeme, apatinio oligoceno sluoksniuose Sambijoje, Kaliningrado srityje, kur jis dabar sistemingai kasamas.
Agathis gintaras gaunamas iš spygliuočių Agathis - medžio, kuris anksčiau augo daug didesniame plote.
Amerikoje ir Afrikoje gintaras dažnai gaunamas iš ankštinių medžių genties Hymenaea protera.
Gintaro intarpai
Be puikiai išlikusių augalų struktūrų, dervoje gali būti vabzdžių, vorų, annelidų, varlių, vėžiagyvių ir kitų smulkių organizmų liekanų, kurios įstrigo, kol ji buvo skysta. Daugeliu atvejų organinės struktūros išnyko, liko tik ertmė, galbūt su chitino pėdsakais.
Vietos ir naudojimas
Gintaro galima rasti visuose Žemės žemynuose, išskyrus ašigalių regionus, daugiausia rytinėje JAV pakrantėje, Kanadoje, Birmoje, Meksikoje, Libane, Borneo, Rumunijoje, Sicilijoje ir kitur. Mokslininkų teigimu, seniausias gintaras yra kilęs iš anglies laikų, jo amžius - apie 345 mln. metų (viršutinio karbono periodas, Nortumberlandas, JAV). Gintaro yra Meksikoje ir Karibų jūros regione, daugiausia Dominikos Respublikoje. Tačiau daugumoje iš jų gintaro išeiga kur kas mažesnė nei Baltijos regione aplink Baltijos jūrą randamo gintaro. Baltijos gintaras taip pat yra geriausiai žinomas gintaras dėl Europos istorijos. Homeras jį mini savo Odisėjoje, 15 knygoje, 459-465 m. pr. m. e.: "... aukso vėrinys, tarp kurio buvo suverti gintaro karoliukai...". Gintaras iš "Naujojo pasaulio", pavyzdžiui, Meksikos ir Dominikos Respublikos, komerciškai išgaunamas tik nuo praėjusio šimtmečio.
Baltijos gintaras randamas didžiojoje Baltijos ir Šiaurės jūrų dalyje. Didžiausia gintaro augintoja yra Sambijos iškyšulys, dabar priklausantis Rusijos Kaliningrado sričiai. Apie 90 % pasaulyje išgaunamo gintaro yra Rusijos Kaliningrado srityje prie Baltijos jūros.
Šis gintaras nusėdo vėlyvajame eocene ir ankstyvajame oligocene priešistorinės upės deltoje, seklioje jūros baseino dalyje. Be pakrantės prie Kaliningrado, gintaro randama ir kitose Baltijos jūros regiono vietose. Nedideli Baltijos gintaro kiekiai aptinkami net už Baltijos regiono ribų, pavyzdžiui, pietryčių Anglijos pakrantėje. Remiantis gintaro ir gyvų medžių dervos analizės infraraudonųjų spindulių Furjė transformacijos mikrospektroskopijos (FTIR) metodu, nustatyta, kad gintaro ir dervos iš gyvų medžių susidarė iš Sciadopityaceae šeimos spygliuočių. Vienintelis gyvas šios šeimos atstovas yra japoninė skėtinė pušis Sciadopitys verticillata.
Iš išnykusio medžio Hymenaea protera derva yra Dominikos gintaro ir tikriausiai daugumos tropikuose randamo gintaro šaltinis. Dominikos gintaras nuo Baltijos gintaro skiriasi tuo, kad beveik visada yra skaidrus ir turi daugiau iškastinių intarpų. Tai leido detaliai atkurti seniai išnykusio atogrąžų miško ekosistemą.
Gintaras plačiai naudojamas karoliukams ir kitiems papuošalams, taip pat cigarų laikikliams ir pypkių kandikliams gaminti. Jekaterinos rūmuose netoli Sankt Peterburgo esantis gintaro kambarys yra žymus. Tai Antrojo pasaulinio karo metu sunaikinto originalaus gintaro kambario kopija.
Baltijos šalyse gintaras dažnai apdorojamas autoklave, daugiausia siekiant išgauti ir sustiprinti spalvas bei vizualinius efektus ir taip sukurti gražius papuošalus. Palaipsniui kaitinamas aliejaus vonioje gintaras tampa minkštas ir lankstus. Du gintaro gabalėlius galima sujungti jų paviršių patepus sėmenų aliejumi, įkaitinus ir karštus suspaudus. Drumstas gintaras gali tapti skaidresnis aliejaus vonioje, nes aliejus užpildo daugybę porų, dėl kurių atsiranda drumstumas. Nedideli fragmentai, kurie anksčiau buvo išmetami arba naudojami tik lakui, dabar plačiai naudojami "ambroidui" arba "presuotam gintarui" gaminti. Gabalėliai kruopščiai kaitinami, neįtraukiant oro, o paskui intensyviu hidrauliniu slėgiu suspaudžiami į vieną masę, suminkštėjęs gintaras išstumiamas pro metalinėje plokštelėje esančias skylutes. Kaip minėta, produktas plačiai naudojamas pigiems papuošalams ir rūkalams gaminti.
Ankstyvaisiais laikais gintaras buvo labai vertinamas ne tik kaip dekoratyvinė medžiaga, bet ir kaip religinė medžiaga. Rožinio karolius iki šių dienų naudoja ir katalikai, ir musulmonai. Apie 58 m. po Kristaus Romos imperatorius Neronas pasiuntė romėnų riterį ieškoti šio "Šiaurės aukso" ir į Romą atvežė šimtus svarų gintaro. Vėlesniais laikais, nuo 1283 m., iš kryžiaus žygių grįžę Kryžiuočių ordino riteriai tapo absoliučiais Prūsijos ir Baltijos šalių gintaro šaltinių, taip pat iš gintaro pagamintų daiktų gamybos valdovais, o nusižengusiuosius baudė mirties bausme pakariant. Istorija byloja, kad 1492 m. atvykęs į Karibų jūros salą "La Hispaniola" (Dominikos Respublika), Kolumbas iš jauno tainų kunigaikščio gavo porą batų, papuoštų dominikietišku gintaru, mainais į jo pasiūlytą Baltijos gintaro karolių vėrinį.
Susiję puslapiai
- Amber (spalva)
- Mineralų sąrašas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra gintaras?
A: Gintaras yra įvairių spalvų iškastinė derva, plačiai naudojama papuošalams ir kitiems papuošalams gaminti.
K: Ar gintaras yra mineralas?
Atsakymas: Ne, gintaras nėra mineralizuotas, bet kartais laikomas brangakmeniu.
K.: Kiek metų senumo yra didžioji dalis pasaulio gintaro?
A.: Didžiajai daliai pasaulio gintaro yra 30-90 mln. metų.
K: Kaip vadinama pusiau suakmenėjusi derva arba subfosilinis gintaras?
A.: Pusiau suakmenėjusi derva arba subfosilinis gintaras vadinamas kopalu.
K: Kaip Baltijos gintarą vadino šiauriečiai ir senovės graikai?
A.: Baltijos gintarą šiauriečiai vadino "Frėjos ašaromis", o senovės graikai - "Heliados ašaromis".
K: Iš ko sudarytas gintaras?
A: Gintarą sudaro kelios dervos, kurios dažniausiai tirpsta alkoholyje, eteryje ir chloroforme, ir bituminė medžiaga, kuri netirpsta.
K: Kam naudojamas gintaras?
A: Gintaras plačiai naudojamas papuošalams ir kitiems papuošalams gaminti.
Ieškoti