Richardas Vagneris

Jo gyvenimas

Ankstyvieji metai

Jis studijavo Leipcigo universitete, nors negalėjo būti pilnateisiu studentu, nes neturėjo tinkamo išsilavinimo. Nors gyveno laukinį gyvenimą, sunkiai dirbo muzikoje. Išstudijavo L. van Beethoveno styginių kvartetų ir simfonijų partitūras ir parašė savo simfoniją, kuri 1833 m. buvo atlikta garsiajame Leipcigo Gewandhauze. Viurcburge jis parašė savo pirmąją operą "Fėjos" ("Die Feen"). Tapęs keliaujančios operos grupės dirigentu, įsimylėjo vieną iš dainininkių Minną Planer ir 1836 m. ją vedė. Antroji jo opera "Das Liebesverbot", sukurta pagal V. Šekspyro pjesę "Matas už matą" (Measure for Measure), patyrė nesėkmę.

Vagneris visada mėgo leisti pinigus ir netrukus sužinojo, kad yra skolingas daugeliui žmonių, todėl išvyko į Paryžių, kur gyveno trejus metus. Ten jam visai nesisekė, niekas iš prancūzų muzikantų juo nesidomėjo ir jis buvo labai neturtingas. Vis dėlto 1841 m. jam pavyko parašyti operą "Rienzi", o netrukus po jos sekė "Skrajojantisolandas" ("Der fliegendeHolländerkuri ir šiandien mėgstama operos mėgėjų. Pirmą kartą ji buvo atlikta 1843 m. Drezdene. Žiūrovams ji nelabai patiko, nes jie buvo pripratę prie tokių operų kaip "Rienzi", kurios buvo parašytos senuoju stiliumi. Vagneriui buvo patikėtas Drezdeno dvaro operos kompozitoriaus darbas. Ten jis išbuvo iki 1849 m. Per tą laiką jis labai daug dirbo, kad operos spektakliai būtų geresni, tobulino orkestrą ir mokė dainininkus. 1845 m. jis parašė dar vieną puikią operą - "Tanhoizeris". Žmonės pamažu ėmė suprasti, kaip Vagnerio muzika perteikia istorijos dramą. Po to visos jo operos sulaukė didelės sėkmės, nors visada išliko žmonių, kurie nekentė jo muzikos, pavyzdžiui, muzikos kritikas Eduardas Hanslickas.

Metai tremtyje

1848 m. jis baigė kurti "Lohengriną", bet jo neatliko, nes palaikė 1848 m. revoliucijas Vokietijos žemėse ir dalyvavo demonstracijose. Nors ir prisijungė prie kovų, jį ketino suimti, todėl Franzas Lisztas padėjo jam pabėgti į Šveicariją. Ciuriche jis gyveno iki 1858 m. Ten rašė apie muziką, dirigavo, skaitė pasakojimus iš šiaurės mitologijos. Pradėjo galvoti apie operų rašymą pagal šias istorijas. Tam jam prireikė daugiau nei 25 metų. Jos turėjo tapti keturiomis operomis, žinomomis kaip "Nibelungų žiedas" ("Der Ring des Nibelungen"), kurios kartu pasakoja vieną ilgą istoriją. Keturios operos, sudarančios šį garsųjį "Žiedo" ciklą, yra "Reino auksas" (Das Rheingold), "Valkirija" (Die Walküre), "Zygfrydas" (Siegfried) ir "Dievų saulėlydis" (Götterdämmerung). Dėl tuometinės politinės situacijos Vokietijoje Wagneris tikėjosi socialistinės valstybės iškilimo. Žiedo ciklo operos buvo naujos rūšies muzikinė drama (kurią Wagneris vadino tiesiog "drama"). Šias operas galima vertinti kaip aprašančias naujo tipo pasaulį, kuriame žmonės yra laisvi. Muzikoje buvo naudojama leitmotyvo (angl. leitmotif - "pagrindinis motyvas") idėja, kai muzikinės idėjos simbolizuoja personažus ar emocijas ir padeda plėtoti bei suprasti istoriją.

Iki 1857 m. Vagneris parašė dvi pirmąsias operas ir pirmą bei antrą "Zygfrydo" veiksmą. Tačiau trečiąjį "Zygfrydo" veiksmą parašė tik po daugelio metų, nes matė, kad tuo metu nebuvo tinkamo operos teatro šioms operoms atlikti. Jis įsimylėjo moterį, vardu Matilda Vesendonk, kurios vyras buvo labai turtingas. Dėl šio romano išsiskyrė su žmona Minna. Jis parašė operą apie nelaimingą meilės romaną: Tristanas ir Izolda (Tristan und Isolde).

Karjeros vidurys

Tuo tarpu jis parašė dar vieną operą: Jis taip pat parašė operą "Die Meistersinger von Nürnberg" ("Niurnbergo dainininkas"). Tai vienintelė Vagnerio parašyta komedija. Jos veiksmas vyksta viduramžių Vokietijoje ir pasakoja apie dainų konkursą.

1864 m. Vagneris vėl turėjo skolų. Jis pabėgo į Štutgartą, kad išvengtų kalėjimo (tuo metu Vokietiją vis dar sudarė daug mažų šalių, kurių kiekviena turėjo savo įstatymus). Tada jam labai pasisekė. Naujasis Bavarijos karalius Liudvikas II, kuriam buvo vos 18 metų, dievino Vagnerio muziką. Jis perskaitė poemą apie "Nibelungų žiedą" (Vagneris buvo parašęs žodžius, bet nebaigęs muzikos). Karalius Liudvikas pakvietė Vagnerį užbaigti "Žiedo" ciklą, kad jis būtų rodomas Miunchene. Jis davė jam kur gyventi, o jo naujosios operos buvo atliekamos Miunchene: 1865 m. - "Tristanas ir Izolda", 1868 m. - "Nűrnbergo meisterzingeris", 1869 m. - "Reino auksas", 1870 m. - "Valkata". Miunchene buvo planuojama statyti naują operos teatrą, tačiau jis taip ir nebuvo pastatytas, nes žmonės pyko ant Vagnerio už tai, kad šis turėjo skolų, nors iš karaliaus gavo daug pinigų. Žmonėms nepatiko ir tai, kad jis įsimylėjo jo operas dirigavusio Hanso von Bülowo žmoną. Jos vardas buvo Cosima. Jos tėvas buvo kompozitorius Franzas Lisztas, kuris nebuvo vedęs Cosimos motinos. 1865 m. Vagneris jau buvo išvykęs iš Miuncheno, tačiau karalius vis dar jį rėmė, sudarydamas sąlygas gyventi dideliame name Triebschene prie Liucernos ežero. 1870 m. Cosima išsiskyrė su von Bülow ir tais pačiais metais ištekėjo už Wagnerio.

Bairoitas ir Vahnfridas

Šiuo metu Wagneris vėl intensyviai dirbo prie "Žiedo" ciklo. Jis pažadėjo karaliui, kad keturios operos bus parodytos Miunchene, kai tik bus parengtos, tačiau suprato, kad joms reikės ypatingo operos teatro. Todėl jis suprojektavo savo operos teatrą ir liepė jį pastatyti Bairoito mieste. Jis daug laiko praleido keliaudamas ir diriguodamas, kad surinktų pinigų šiam didžiuliam projektui. Karalius Liudvikas taip pat skyrė jam daug pinigų ir gražius naujus namus Bairoite, kuriuos Vagneris pavadino Wahnfried (namo pavadinimas reiškia maždaug taip: ramybė nuo beprotiško pasaulio). Galiausiai visas keturių operų ciklas buvo parodytas 1876 m. rugpjūtį naujame operos teatre (Bayreuth Festspielhaus). Trečioji ir ketvirtoji ciklo operos - "Zygfrydas" (Siegfried) ir "Geterdämmerung" - buvo atliekamos pirmą kartą.

Vagneris visą likusį gyvenimą gyveno Vahnfryde. Kartais jis keliaudavo. Buvo nuvykęs į Londoną ir keletą kartų keliavo į Italiją. Parašė paskutinę savo operą "Parsifalis", kurioje jaučiamas beveik religinis jausmas. Istorija susijusi su legendomis apie karalių Artūrą ir Šventąjį Gralį. Vagneris diktavo savo atsiminimus žmonai. Jo autobiografija pavadinta "Mano gyvenimas" (Mein Leben). Jis mirė nuo širdies smūgio, kai buvo apsistojęs Venecijoje. Jis buvo palaidotas Vagnerio žemėje.

Vagnerio reputacija

Vagneris padarė didžiulę įtaką muzikos raidai. Daugelis kompozitorių mėgdžiojo jo harmonijas arba leidosi jų paveikiami. XX a. pradžioje kai kurie kompozitoriai, pavyzdžiui, Arnoldas Šenbergas (Arnold Schoenberg), žengė dar toliau, kurdami vis sudėtingesnes harmonijas, todėl kompozitoriams teko ieškoti naujų komponavimo būdų.

Vagneris savo orkestrus kūrė daug didesnius nei įprastai. Pavyzdžiui, mediniams pučiamiesiems reikia po keturis instrumentus (keturios fleitos, keturi obojai ir t. t.), be to, yra papildomų instrumentų, pavyzdžiui, bosinis klarnetas ir Vagnerio tūbos. Labai svarbios buvo jo idėjos apie muzikos dramaturgiją. Jo muzika padeda papasakoti dramą, nes ji visą laiką plėtojama, kaip simfonijos muzika.

Wagneris buvo antisemitas. Vagnerio raštai apie žydus, įskaitant "Žydiškumą muzikoje", atitiko kai kurias XIX a. Vokietijoje egzistavusias antisemitines minties tendencijas. Publikuotoje esė užsipuolami du žydų kompozitoriai ir žydai apskritai.

Vagneris mirė gerokai anksčiau nei naciai. Vagnerio našlė ir paveldėtojai užmezgė tiesioginius politinius ryšius su naciais. Jų veiksmai menkinant žydų menininkus ir dalyvavimas antisemitinių organizacijų veikloje po 1914 m. padėjo paruošti dirvą valstybės organizuotam žydų menininkų išsiuntimui po 1933 m.

Kai XX a. trečiajame dešimtmetyje Hitleris atėjo į valdžią, jam patiko Vagnerio muzika ir jis manė, kad ji yra tipiškai vokiška. Vagnerio "Die Meistersinger von Nűrnberg" idėjos apie vokiečių meną atitiko kai kurias Hitlerio mintis. Po karo apie šią muziką klaidingai buvo manoma, kad ji yra kažkas nacių. Vagneris rašė dalykus, kuriuose laisvai reiškė savo nemeilę žydų kompozitoriams, nors ir gyrė Feliksą Mendelsoną už Hebridų uvertiūrą. Vagneris taip pat turėjo draugų žydų. Vagnerio muzika Izraelyje skamba labai retai. Danielis Barenboimas supykdė Izraelio žmones, 2001 m. Jeruzalės festivalyje diriguodamas Vagnerio muziką.