Ludwig van Beethoven

Ankstyvieji metai

Apie Beethoveno vaikystę žinoma labai nedaug. Jis buvo pakrikštytas 1770 m. gruodžio 17 d. ir tikriausiai gimė keliomis dienomis anksčiau. Beethoveno tėvai buvo Johannas van Beethovenas (1740 m. Bonoje - 1792 m. gruodžio 18 d.) ir Marija Magdalena Keverich (1744 m. Erenbreitšteine - 1787 m. liepos 17 d.). Magdalenos tėvas Johannas Heinrichas Keverichas buvo vyriausiasis Tryro arkivyskupijos dvaro viršininkas priešais Koblencą esančioje Festung Ehrenbreitstein tvirtovėje. Jo tėvas buvo gana nereikšmingas muzikas, dirbęs Kelno kurfiursto dvare. Šis dvaras buvo Bonoje, čia jis gyveno iki jaunystės. Tėvas jam davė pirmąsias fortepijono ir smuiko pamokas. Beethovenas, kaip ir Mocartas, buvo vunderkindas, tačiau jei Mocartą, kaip mažą berniuką, tėvas vežiojo po visą Europą, tai Bethovenas nekeliavo iki 17 metų. Tuo metu jo fortepijono mokytojas buvo vyras, vardu Neefe, kuris groti fortepijonu mokėsi iš Johanno Sebastiano Bacho sūnaus Carlo PhilippoEmanuelio Bacho. Neefe'as pasakė kurfiurstui, kad jaunajam Beethovenui reikėtų suteikti galimybę keliauti, todėl jam buvo leista išvykti į Vieną. Ten jis galėjo gauti vieną ar dvi pamokas iš Mocarto, bet tada Bethovenas gavo laišką, kad jo motina miršta, todėl skubiai grįžo į Boną. Netrukus motina mirė, o Beethovenui teko padėti prižiūrėti šeimą, nes tėvas tapo alkoholiku. Bethovenas grojo altu kurfiursto orkestre, pradėjo kurti ir susirado daug draugų. Kai kurie iš šių draugų buvo muzikantai, o kiti - labai svarbūs žmonės, daugelis jų buvo aristokratai, kurie galėjo padėti jam siekti karjeros.

1792 m. kurfiurstas vėl leido Bethovenui keliauti į Vieną. Tikėjosi, kad po kurio laiko jis sugrįš. Tačiau Beethovenas taip ir neišvyko iš Vienos. Jis liko ten iki gyvenimo pabaigos. Jis būtų norėjęs gauti dar keletą kompozicijos pamokų iš Mocarto, tačiau Mocartas buvo ką tik miręs, todėl vietoj jo pamokas jam vedė Haidnas. Haydnas buvo geras mokytojas, bet po metų išvyko į Angliją. Todėl Beethovenas ėmė mokytis pas žmogų, vardu Albrechtsbergeris, kuris nebuvo toks garsus kaip Haydnas. Jis taip pat buvo geras mokytojas ir privertė jį parašyti daug techninių pratimų. Jis parodė jam, kaip rašyti pažangius kontrapunktus ir fugas. Tai padėjo jam tapti puikiu kompozitoriumi.

Beethovenas norėjo išgarsėti kaip pianistas ir kompozitorius, todėl pradėjo bendrauti su svarbiais aristokratais. Kai kurie iš šių žmonių jau buvo girdėję jį Bonoje, kai ten keliavo, todėl jo vardas tapo žinomas Vienoje. Padėjo ir tai, kad jis galėjo sakyti esąs garsiojo Josepho Haydno mokinys. Vienoje buvo daug aristokratų, mėgstančių muziką, ir daugelis jų turėjo savo privačius orkestrus. Kai kurie iš jų, 1794 m. Bonos kurfiurstui nustojus siųsti jam pinigus, ėmė skirti Beethovenui būstą. Beethovenas pradėjo koncertuoti privačiuose namuose ir išgarsėjo savo improvizacijomis. 1795 m. jis atliko vieną iš savo fortepijoninių koncertų koncerte. Jis taip pat išleido pirmąjį savo leidinį (opusą Nr. 1). Tai buvo trijų fortepijoninių trio grupė. Prieš metus Haydnas juos išgirdo privačiame koncerte ir patarė Beethovenui neskelbti trečiojo trio. Vis dėlto jis jį išleido, ir būtent šis kūrinys sulaukė didžiausios sėkmės. Antrasis jo opusas buvo trijų fortepijoninių sonatų grupė, kurią jis grojo savo draugo kunigaikščio Lichnovskio dvare. Jas išleisdamas dedikavo Haydnui.

L. van Beethovenas pradėjo garsėti, keliavo į Prahą ir Prešburgą. Jis rašė daug kamerinės muzikos. Galbūt jis šiek tiek pavydėjo Haydnui sėkmės, kurią jam atnešė naujausios simfonijos, parašytos Londone. 1800 m. jis surengė pirmąjį viešą koncertą su savo paties muzika. Jis dirigavo savo Pirmąją simfoniją ir Septetą. Tuo metu kelios leidyklos bandė įtikinti jį leisti išleisti savo naujus kūrinius. Beethovenas garsėjo kaip kompozitorius. Šiuo laikotarpiu Beethovenas sukūrė savo garsiausią fortepijoninę sonatą: Nr. 14 cis-moll, pramintą "Mėnulio šviesa". Ji buvo parašyta jo merginai, šešiolikmetei Giuliettai Guicciardi. Tačiau jis toli gražu nebuvo laimingas, nes suprato, kad pradeda kursti. O kai jis paprašė Džiuljetos vedybų, jos tėvai atsisakė ir vietoj to ištekino ją už kito 20-mečio vyro.

Trylikametis Beethovenas apie 1783 m.

Vidurinysis laikotarpis

Atrodo, kad Beethovenas stengėsi pamiršti šias blogas mintis labai sunkiai dirbdamas. Jis sukūrė daug daugiau muzikos, įskaitant Trečiąją simfoniją, vadinamą "Eroica". Iš pradžių ją pavadino Bonaparte Napoleono, kuriuo žavėjosi, garbei. Tačiau kai 1804 m. Napoleonas karūnavo save imperatoriumi, Beethovenas ėmė galvoti, kad jis tėra tironas, norintis daug valdžios. Jis nuėjo prie stalo, ant kurio gulėjo simfonijos partitūra, ir suplėšė titulinį puslapį. Tais metais Bethovenas liko Vienoje, sunkiai dirbo operoje ir davė fortepijono pamokas Žozefinai fon Brunsvik, kuriai rašė aistringus laiškus. Ji buvo jauna našlė, auginanti keturis vaikus. Neįmanoma tiksliai žinoti, kokie buvo jos jausmai Beethovenui, tačiau socialiai ji priklausė aukštesnei visuomenei ir tikriausiai manė, kad laukinis muzikantas nėra tinkamas vyras. Galiausiai ji ištekėjo už barono, tačiau ir ši santuoka, kaip ir pirmoji, nebuvo laiminga.

1805 m. Bethovenas parašė savo vienintelę operą. Kitų metų pavasarį ji buvo parodyta du kartus, bet vėliau dar aštuonerius metus nebuvo rodoma. Beethovenas padarė keletą pakeitimų operoje, kuri tapo žinoma kaip "Fidelio". Uvertiūra, kurią jis parašė 1806 m. spektakliui, dabar žinoma kaip "Leonora 3" ir paprastai koncertuose atliekama atskirai. Ši opera yra "gelbėjimo" opera - tipiška prancūziška operų rūšis, kurioje aprašomas įkalintas vyras, kurį išgelbsti jo meilužė, persirengusi vyru ir sugebėjusi patekti į kalėjimą.

Beethovenas ir toliau rašė kūrinius: koncertą smuikui, simfonijas, koncertus fortepijonui, styginių kvartetus ir kamerinę muziką. Dvi didžiausios jo simfonijos buvo sukurtos 1806 m.: Simfonija Nr. 5 ir Simfonija Nr. 6 "Pastoralė". Pirmoji garsėjo tamsiu ir giliu skambesiu, ypač pirmojoje dalyje. Antroji garsėjo kaimo vaizdavimu. Jis taip pat parašė Koncertą fortepijonui Nr. 4 ir Koncertą fortepijonui Nr. 5 "Imperatorius". Pinigų užsidirbdavo pataikaudamas aristokratams, dedikuodamas jiems kūrinius už honorarą ir parduodamas savo muziką leidykloms. Retkarčiais užsidirbdavo iš koncertų. Tai nebuvo reguliarios pajamos. Jam būtų patikęs imperatoriaus kapelmeisterio darbas. To jam nepavyko gauti, tačiau 1809 m. trys turtingi aristokratai: erchercogas Rodolfas, kunigaikštis Lobkovicas ir kunigaikštis Kinskis suteikė jam pajamas iki gyvenimo pabaigos su sąlyga, kad jis liks Vienoje. Tai reiškė, kad Beethovenui nebereikėjo taip rūpintis pinigais. Jis buvo paprašytas parašyti muziką Gėtės pjesei "Egmontas". Uvertiūra labai dažnai atliekama kaip koncertinis kūrinys. Beethovenas labai norėjo susitikti su Goethe. Šie du didieji vyrai susitiko Teplitzo mieste. Vėliau Gėtė apibūdino Bethoveną kaip ganėtinai laukinį žmogų, kuris savo kryžminiu požiūriu į pasaulį apsunkino sau gyvenimą. Beethovenas žavėjosi keliomis moterimis, įskaitant vieną, kuriai parašė aistringą laišką. Ji vadinama "Nemirtingąja mylimąja", tačiau niekas nežino, kas ji buvo. Atrodo, kad Beethovenas pølle tapo giliai prislėgtas, nes taip ir nerado tikros laimės meilėje.

Kurtumas

1801 m. birželio 29 d. laiške L. van Beethovenas draugui Bonoje papasakojo apie baisią paslaptį, kurią jau kurį laiką saugojo. Jis žinojo, kad tampa kurčias. Kurį laiką jį kamavo karščiavimo ir skrandžio skausmai. Jaunas žmogus nesitiki, kad taps kurčias, tačiau dabar jis pradėjo sau tai pripažinti. Jam buvo sunku girdėti, ką žmonės kalba. Kaip tik tuo metu, kai jis pradėjo garsėti kaip vienas didžiausių kompozitorių, suvokti, kad praranda klausą, buvo baisus smūgis. 1802 m. jis kuriam laikui apsistojo Heiligenštate, kuris dabar yra Vienos priemiestis, bet tuo metu buvo už miesto ribų. Ten jis parašė garsųjį laišką, kuris žinomas kaip Heiligenštato testamentas. Jis datuotas spalio 6 d. ir jame pasakojama apie didėjantį jo nusivylimą dėl kurtumo. Jis prašo žmonių atleisti jam, jei negali girdėti, ką jie kalba. Jis sakė, kad dažnai galvojo apie savižudybę, bet jo galvoje buvo tiek daug muzikos, kurią reikėjo užrašyti, kad jis nusprendė tęsti gyvenimą. Šis labai emocingas laiškas po jo mirties buvo rastas tarp jo dokumentų. Jis niekada niekam jo nesiuntė.

Vėlesnis gyvenimas

1814 m. Beethovenas pasiekė savo šlovės viršūnę. Vienos gyventojai jį laikė didžiausiu gyvu kompozitoriumi, o karališkieji asmenys jį dažnai kvietė į savo rūmus. Tais metais jis grojo savo garsųjį fortepijoninį trio op. 97 "Erchercogas". Tai buvo paskutinis kartas, kai jis viešai grojo fortepijonu. Dėl jo kurtumo buvo neįmanoma toliau groti.

Beethovenas turėjo daug problemų, kai mirė jo brolis Casparas Carlas, palikęs 9 metų sūnų. Berniuko motina galėjo būti nepajėgi juo pasirūpinti, tačiau Beethovenas turėjo tai įrodyti teisme. Kelerius metus jis rūpinosi sūnėnu, tačiau tai buvo sudėtingi santykiai, teko rašyti daug teisinių laiškų ir bylinėtis su žmonėmis. 1826 m. Karlas bandė nusišauti. Jis išgyveno, bet žmonės įtikino Beethoveną nustoti būti jo globėju. Karlas išėjo į kariuomenę.

Paskutinieji metai Beethovenui buvo nelaimingi. Per tą laiką jis sukūrė labai mažai kūrinių. Tačiau 1817 m. jis atsigavo ir parašė dvi paskutines simfonijas, mišias "Missa Solemnis", penkias paskutines fortepijonines sonatas ir styginių kvartetus, kurie buvo tokie modernūs ir sudėtingi, kad tik nedaugelis to meto žmonių suprato jų muziką. Šiais laikais žmonės mano, kad tai didžiausi kada nors parašyti kūriniai styginių kvartetui.

Jo Devintoji simfonija vadinama Choraline simfonija, nes paskutinėje dalyje dalyvauja choras ir solistai. Tuo metu žmonės to taip pat nesuprato, nes simfonija paprastai yra kūrinys orkestrui, o ne su dainininkais. Beethovenas pasirinko vokiečių poeto Friedricho Schillerio eilėraščio žodžius: Šilerio Šilerio Schillerio "Odė džiaugsmui" ("An die Freude"). Joje kalbama apie taikų ir darnų gyvenimą kartu, todėl ji siunčia žmonėms svarbią žinią. Todėl pastaraisiais metais ji buvo pasirinkta Europos Sąjungos himnu. Devintoji simfonija buvo atlikta 1824 m. gegužės 7 d. koncerte. Po scherzo dalies publika entuziastingai plojo, tačiau Beethovenas negirdėjo plojimų, todėl vienam iš dainininkų teko jį apsukti, kad matytų, jog žmonės plojo.

Beethovenas mirė 1827 m. kovo 26 d. Į jo laidotuves gatvėse susirinko apie 20 000 žmonių. Garsus poetas Franzas Grillparzeris parašė laidotuvių kalbą. Vienas iš deglų nešėjų buvo Francas Šubertas. Šubertas mirė kitais metais. 1888 m. Beethoveno ir Šuberto palaikai buvo perkelti į kitas Vienos kapines ir sudėti greta.

Beethovenas 1823 m. Ferdinandas Georgas Waldmülleris

Palikimas

Beethoveno muzika paprastai skirstoma į tris laikotarpius: Ankstyvasis, vidurinysis ir vėlyvasis. Dauguma ilgai gyvenančių kompozitorių senstant tobulėja ir keičiasi jų komponavimo būdas. Žinoma, šie stiliaus pokyčiai nėra staigūs, tačiau jie gana gerai padeda suprasti skirtingus kompozitoriaus gyvenimo laikotarpius.

Pirmasis laikotarpis apima kūrinius, kuriuos jis parašė jaunystėje Bonoje, ir ankstyvąsias dienas Vienoje iki maždaug 1803 m. Vidurinysis laikotarpis prasideda simfonija "Eroica" ir apima daugumą jo orkestrinių kūrinių. Paskutinysis laikotarpis apima Devintąją simfoniją ir vėlyvuosius styginių kvartetus.

Beethovenas yra bene garsiausias iš visų kompozitorių ir apie jį rašoma daugiausiai. Jis buvo laukinė asmenybė, o to XIX a. romantikai visada tikėjosi iš didžiųjų menininkų. Romantikai manė, kad menininkas yra kažkuo perdėtų savybių turintis žmogus, nepanašus į normalius žmones. Beethovenas buvo labai stipri asmenybė. Jis gyveno Prancūzijos revoliucijos laikais ir turėjo tvirtas pažiūras į nepriklausomybę ir gyvenimo būdus be tironijos. Dėl to daugelio žmonių akyse jis tapo didvyriu.

Jo muzika buvo tokia garsi, kad daugeliui XIX a. kompozitorių buvo gana sunku kurti, nes jie manė, kad bus lyginami su juo. Pavyzdžiui, Johannesas Brahmsas ilgai užtruko, kol parašė savo Pirmąją simfoniją. Jis manė, kad visi tikisi, jog jis bus kitas Beethovenas. Tik XIX a. pabaigoje Gustavas Mahleris parašė kelias simfonijas, kuriose dainuojama, nors jis tai daro visai kitaip nei Beethovenas.

Beethovenas ant Vokietijos pašto ženklo.