Kontrapunktas — kas tai? Polifoninė muzika, taisyklės ir pavyzdžiai

Sužinokite, kas yra kontrapunktas: polifoninės muzikos principai, taisyklės, imitacija, kanonas ir praktiniai pavyzdžiai – aiškiai paaiškinta pradedantiesiems ir pažengusiems.

Kontrapunktas – tai muzikinis menas sujungti kelias nepriklausomas melodines dalis (balsus) taip, kad jos kartu skambėtų sklandžiai, įdomiai ir logiškai. Muzika, kurioje kelios lygiateisės dalys vystomos vienu metu, vadinama kontrapunktine arba platesne prasme – polifonine muzika.

Kontrapunkto ir harmonijos skirtumas

Jeigu fortepijonu grojama "Twinkle, twinkle little star" melodija ir pridedami akordai, tai yra harmonija, o ne kontrapunktas: akordai suteikia verticalią dermę ir akcentuoja vieną pagrindinę melodiją. Jei tuo pačiu metu grojamos dvi ar daugiau nepriklausomų melodijų (kiekviena turi savą formą ir judėjimą), tai yra kontrapunktas. Pvz., jei viena ranka groja Twinkle, o kita ranka tuo pat metu groja visiškai kitą melodiją, gaunamas kontrapunktinis audinys.

Pavyzdys su "Twinkle"

Galima melodiją pradėti groti dešine ranka, o kairiąja ranka po tam tikrų taktų imituoti tą pačią melodiją oktava žemiau. Toliau pasitaikys momentų, kai tiesioginė imitacija sukels disonuoti (skambėti nemaloniai) intervalus, todėl kairėje rankoje reikės atlikti pakeitimus, kad viskas susiderintų. Toks rašymo būdas, kai vienu metu vystomos dvi (ar daugiau) dalys, vadinamas kontrapunktine muzika. Šiame pavyzdyje kairioji ranka iš pradžių mėgdžiojo dešiniąją – tai vadinama imitacija.

Imitacija, kanonas, raundas

Jeigu antroji dalis imituotų visą kūrinį, tai būtų kanonas. Kai kanonas gali grįžti ir būti kartojamas cikliškai, jis vadinamas raundu. Kanonas yra viena iš ryškių kontrapunkto formų, bet kontrapunktas nebūtinai turi būti griežtai imitacinis.

Polifonija ir istorija

Žodis "kontrapunktas" kilęs iš lotynų k. frazės "punctus contra punctum" – "taškas prieš tašką", kur "taškas" reiškė natą. Prieš kelis šimtus metų kompozitoriai vystė sistemas, kaip prie cantus firmus (stabilios melodijos) pridėti kitų balsų. Taip susiformavo polifoninė muzika. Renesanso epochoje polifonija buvo plačiai naudojama bažnytinėje muzikoje. Vienas ryškiausių to laikotarpio meistrų buvo Giovanni da Palestrina (1525-1594), kurio pavyzdžiai iki šiol vartojami mokantis griežtojo kontrapunkto.

Pagrindinės taisyklės ir principai

Nors kontrapunktas turi daug stilių ir laisvių, tradicinė harmoninė-logika ir balsų vedimas remiasi keliomis taisyklėmis:

• Lygiavertis balsų suvokimas: kiekviena dalis turi būti savarankiška ir muzikinė, o ne vien akompanimentas.
• Intervalų pasirinkimas: dažnai siekiama naudoti konsonansus (tokių kaip tercijos, siestos, sekstos), o perfektiškus intervalus (oktava, kvinta) naudoti atsargiai ir vengti paralelės kvintos ar oktavos tarp tų pačių dviejų balsų.
• Balso vedimas: kiekvienas balsas turi natūralų melodinį judėjimą – vengti nesuderinamų šuolių, rūpestingai spręsti didelius intervalus.
• Dissonancijų naudojimas: disonansai nėra draudžiami – jie turi būti veiksnūs: paslankūs perėjimai (passing tones), kaimyninės natos (neighbor tones), suspensijos (suspensions) ir kt., o jų sprendimas turi būti logiškas.
• Ritmikos nepriklausomybė: balsai gali turėti skirtingas ritmo figūras, todėl kontrapunktas gali būti ne tik nata prieš natą, bet ir įvairių ritmų sandūra.

Rūšys (species) kontrapunktas)

Viduramžių ir renesanso pedagogikoje kontrapunkto mokymas dažnai vyko per vadinamąsias rūšis:

• Pirmoji rūšis – nata prieš natą (one note against one): kiekvienai cantus firmus natai atitinka viena kontrapunktinė nata.
• Antroji rūšis – du (ar daugiau) prieš vieną: kontrapunktas turi dvigubą tempą (pvz., ketvirtinės prieš dvigubas), dažnai naudojamas judrumui.
• Trečioji rūšis – ketvirtinės ar aštuntosios (skirtingi santykiai), leidžianti įvairinti melodinę figūrą.
• Ketvirtoji rūšis – sinuso ar suspensijų naudojimas (dissonantų sąmoningas valdymas su sprendimais).
• Penktasis laisvasis tipas – laisvasis arba motetinis kontrapunktas, kur daugiau dėmesio skiriama polifonijos išraiškai, mažiau griežtam balsų santykiui.

Ši klasifikacija padeda suprasti, kaip ritmiškai ir melodiniu požiūriu gali būti derinamos dalys.

Dissonancijos ir jų funkcijos

Nors senesni traktatai akcentavo konsonansų prioritetą, vėliau buvo išplėtotos priemonės disonansams prasmėti:

• Passing tone – praeinamoji nata tarp dviejų konsonansų;
• Neighbor tone – trumpa nupoliruojanti disonansinė nata;
• Suspension – disonansinė nata, laikoma iš ankstesnio akordo, kuri vėliau „sprendžiama“ į konsonansą;
• Cambiata – specialus melodinis poslinkis, leidžiantis lietiškai išnaudoti disonansą.

Visi šie elementai naudojami tam, kad polifonija taptų dinamiška ir ekspresyvi, bet kartu logiškai sureguliuota.

Invertuojamas kontrapunktas

Kontrapunktą galima keisti jį apverčiant – viršutinę dalį perkelti į apatinę ir atvirkščiai. Kai muzika parašyta taip, kad dalis galima sukeisti vietomis ir vis tiek išlaikyti priimtinus intervalus, tai vadinama invertuojamu kontrapunktu. Tokie sprendimai reikalauja atsižvelgti į intervalų klasę ir jų išlikimą inversijos metu.

Fuga, kanonas ir kitos polifoninės formos

Kontrapunktas pasireiškia daugelyje formų: nuo laisvo moteto iki griežtos fugos ar kanono. Fuga (J. S. Bach yra pagrindinis exemplo) remiasi subjekto (tema) imitacija per kelis balsus, naudojant inversijas, moduliacijas ir kontrapunktines apdailas. Vieną garsųjį kanoną yra sukūręs Thomas Tallis. Visa tai yra kontrapunktinė muzika.

Kaip mokytis kontrapunkto

Mokymasis paprastai prasideda nuo cantus firmus ir paprastų rūšių, vėliau pereinama prie sudėtingesnių funkcinių disonansų ir imitacijos technikų. Tradiciškai studentai studijuoja Palestrinos mokyklą dėl jos aiškaus balsų vedimo ir „skaidrios“ polifonijos. Be to, vėlesni kompozitoriai (pvz., Bachas) praplėtė kontrapunkto galimybes – ypač fuga ir instrumentinė polifonija.

Santrauka

Kontrapunktas – tai meno forma, kuria siekiama suderinti kelias nepriklausomas melodijas taip, kad kiekviena būtų muzikalus ir logiškas balsas. Tai apima imitaciją, kanonus, rūšis, disonansų valdymą ir balsų vedimo taisykles. Nuo Renesanso polifonijos iki baroko fugų kontrapunktas išliko vienu iš pagrindinių vakarų muzikos konstrukcijos elementų.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra kontrapunktas?

K: Kuo kontrapunktas skiriasi nuo harmonijos?

K: Ką reiškia, kai muzika yra "invertuojama"?

K: Koks buvo Giovanni da Palestrinos indėlis į polifoniją?

K: Kokioje muzikoje naudojama polifonija?

K: Ar kontrapunktui būtina imitacija?

K: Ką reiškia "punctus contra punctum"?

Paieška pagal raidę