Tonacijos signatūra -
Tonacijos signatūra - tai aukštų arba žemų garsų grupė, spausdinama muzikos eilutės (takto) pradžioje. Ji parodo, kurios natos turi būti pakeistos į griežtąsias arba lygiąsias. Pavyzdžiui: jei tonacijos signatūroje yra viena fis, tai bus fis. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai parašyta nata F, vietoj jos reikia groti (arba dainuoti) fis (klaviatūroje: juoda nata tiesiai į dešinę nuo F).
Yra dvylika mažorinių ir dvylika minorinių tonacijų (vadinamų modusais). Taip yra todėl, kad gamą galima pradėti nuo bet kurios natos, o oktavoje yra dvylika natų: septynios baltos ir penkios juodos klaviatūros natos. Kiekviena mažorinė tonacija turi savo tonacijos signatūrą. Santykis tarp tonacijų paaiškintas straipsnyje "kvintų ratas". Kiekviena mažorinė tonacija turi bendrą tonacijos parašą su viena iš didžiųjų tonacijų.
Yra penkiolika galimų tonacijų: iki septynių kirčių, iki septynių lygiųjų arba be kirčių ir lygiųjų. Priežastis, kodėl jų yra penkiolika, o ne dvylika, yra ta, kad trys iš jų turi du galimus pavadinimus: fis-dur (6 fis) taip pat gali būti vadinama G plokščia, cis yra D plokščia, o B - C plokščia. Juos vadiname enharmoniniais, t. y. tos pačios natos, bet su skirtingais pavadinimais.
Yra dvi priežastys, kodėl reikia rašyti rakto signatūrą. Pirma, tai padeda išvengti daugybės skardžių ir lygių natų rašymo kūrinio metu. Antra, tai padeda groti pagal kūrinio tonaciją (muziką). Tai padeda geriau suprasti muziką.
Jei kompozitorius kūrinio metu pageidauja papildomų kirčių ar lygiųjų arba nori panaikinti tonacijoje esančius kirčius, juos galima įrašyti į natas. Jie vadinami akcidentalais. Akcidentalas visada rašomas prieš natą, kuriai jis priklauso (sakome "cis", bet rašome cis ženklą, o tada natą C). Pavyzdys: G-dur kūrinyje visi F yra fis. Jei kompozitorius nori cis, jis rašo cis ženklą prieš cis, kurį reikia paryškinti. Tai tęsis visą likusį taktą (taktą). Jei jis nori biso, jis turi jį įrašyti. Jei jis nori F vietoj įprasto fis, jis rašo natūralų ženklą. Taip pat būna dvigubos fis (ženklas atrodo kaip x) ir dvigubos flat (du flat ženklai). Dvigubas fis - tai paryškintas fis. Tai ta pati nata kaip ir G.
Kiekvienos muzikos eilutės pradžioje rašomos tonacijos signatūros. Tai padeda žaidėjui prisiminti, kokia yra tonacijos signatūra. Tačiau laiko signatūra rašoma tik kūrinio pradžioje (eilės tvarka: skiemuo - tonacijos signatūra - laiko signatūra). Kartais kūrinio metu muzika keičia tonaciją (moduliuoja). Jei muzika kurį laiką išliks naujoje tonacijoje, kompozitorius gali nuspręsti pakeisti tonacijos signatūrą. Kita priežastis keisti tonaciją gali būti ta, kad muzika moduliuota į tokią tonaciją kaip G-dur su aštuoniais fisais (įskaitant dvigubą fisą). Lengviau skaityti muziką, jei ji užrašyta As-dur (4 fis).
Iš tonacijos signatūros galima nustatyti, kokios tonacijos yra kūrinys, jei žinome, ar jis yra mažorinis, ar minorinis (žr. "moda"). Pavyzdžiui, jei tonacija yra vieno cis, tai yra arba G-dur, arba e-moll. Geriausias būdas išsiaiškinti, kuri iš jų tai yra, - pažiūrėti, ar kūrinio pabaiga pagrįsta G-dur, ar e-moll. Be to: jei kūrinys yra mažorinės tonacijos, labai tikėtina, kad kūrinyje bus kelios avarijos, kurios aštrina septintąją gamos natą (šiuo atveju daug d keičia į d aštrią).
Kai kurie šiuolaikiniai kompozitoriai nenaudoja tonacijų signatūrų. Dažnai taip būna, kai muzika yra atonali arba ne itin tvirtai laikosi vienos tonacijos. Jei kūrinyje yra daug aukštų ir žemų natų ir taktai yra labai ilgi, jie gali rašyti avarines natas prieš kiekvieną natą, kuriai jų reikia, o ne tik vieną kartą per taktą. Tai turėtų būti paaiškinta natų viršuje. Taip gali būti ir dėl to, kad kūrinys yra modalinis.
Susiję puslapiai
- Skalė
- Tonalumas
- Penktadalių ratas
- Transpozicinis instrumentas
| ||||||||
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra rakto signatūra?
A: Tonacijos signatūra - tai aukštų arba žemų garsų grupė, spausdinama muzikos eilutės (takto) pradžioje. Ji parodo, kurios natos turi būti pakeistos į griežtas ar lyges.
K: Kiek yra mažorinių ir minorinių tonacijų?
A: Yra dvylika mažorinių ir dvylika minorinių tonacijų (vadinamų modusais). Taip yra todėl, kad skalė gali prasidėti bet kuria nata, o oktavoje yra dvylika natų.
K: Kiek yra galimų tonacijų?
A: Yra penkiolika galimų tonacijų: iki septynių kirčių, iki septynių lygiųjų arba be kirčių ir lygiųjų. Priežastis, kodėl jų yra penkiolika, o ne dvylika, yra ta, kad trys iš jų turi du galimus pavadinimus.
Klausimas: Kodėl kompozitoriai naudoja tonacijų signatūras?
A: Kompozitoriai naudoja tonacijų signatūras dėl dviejų priežasčių: pirma, tai padeda sutaupyti rašant kūrinį daugybę kirčių ar lygių, antra, tai padeda groti kūrinio tonacijoje (muzikoje) ir geriau suprasti muziką.
K: Kas atsitinka, jei per kūrinį reikia įrašyti papildomų kirčių ar lygiųjų?
A: Jei per kūrinį reikia pridėti papildomų kirčių ar lygiųjų, jas galima įrašyti kaip atsitiktines natas prieš kiekvieną natą, kuriai jų reikia, o ne tik vieną kartą per taktą.
K: Ar muzikos užrašuose naudojami dvigubi fis ir dvigubi plokščiažodžiai?
A: Taip, prireikus muzikos notacijoje gali būti naudojami dvigubi fisai (ženklas panašus į x) ir dvigubi lygūs ženklai (du lygūs ženklai).
Klausimas: Ar šiuolaikiniai kompozitoriai visada naudoja tonacijos ženklus?
A: Ne, kai kurie šiuolaikiniai kompozitoriai ne visada naudoja tonacijos ženklus, ypač kai muzika yra atonali arba ne itin tvirtai laikosi vienos tonacijos.
