Tonacijos signatūra muzikos teorijoje: kas tai, reikšmė ir pavyzdžiai
Tonacijos signatūra: aiškus paaiškinimas, reikšmė ir praktiniai pavyzdžiai muzikos teorijoje — supraskite kirčius, lygiuosius ir enharmoninius santykius greitai ir aiškiai.
Tonacijos signatūra (angliškai „key signature“) – tai simbolių rinkinys, užrašomas muzikos eilutės (takto) pradžioje, tarp gamos ženklo (clef) ir laiko signatūros. Ji nurodo, kurios natos visame kūrinyje turi būti nuolatos pažeistos (užaštrintos) arba paminkštintos (bemolizuotos), t. y. kurias natas reikia groti kaip fis, cis, bes ar pan. Pavyzdžiui, jei tonacijos signatūroje yra vienas kryžiukas prie F, reiškia, kad kiekvieną kartą užrašius F reikia groti F♯ (klaviatūroje: juoda nata dešiniau nuo F).
Kiek tonacijų ir kodėl
Iš tiesų oktavoje yra dvylika skirtingų natų aukščių (septynios „baltos“ ir penkios „juodos“ klaviatūros natos), todėl galime sudaryti dvylika skirtingų pagrindinių pithų, o kiekvienam pagrindui galima turėti didžiąją (major) arba mažąją (minor) tonaciją. Tai suteikia iki 24 pavadinimų tonacijų, tačiau tonacijų signatūrų praktikoje yra penkiolika galimų parašų. Kodėl penkiolika, o ne dvylika? Todėl, kad kai kurios tonacijos yra enharmoniškos – tos pačios garsinės reikšmės, bet su skirtingais pavadinimais ir kita signatūra. Pavyzdžiui:
- Fis-dur (F♯ dur, 6 kryžiukai) yra enharmoniškai tas pats, kas Ges-dur (G♭ dur).
- Cis-dur (C♯ dur, 7 kryžiukų) yra enharmoniškai tas pats, kas Des-dur (D♭ dur).
- B-dur (B dur, 5 kryžiukų) yra enharmoniškai tas pats, kas C♭-dur (C♭ dur, 7 bemolių).
Šiuos atitikmenis dažnai rodo kvintų ratas (kvintų ratas), kuris padeda suvokti, kaip signatūros keičiasi pridedant kryžiukus arba bemolius.
Tonacijų signatūros ir santykis su mažoriais / didžiaisiais
Vienas ir tas pats tonacijos signatūros parašas gali atitikti dvi skirtingas tonacijas: didžiąją (major) ir jos reliatyviąją mažąją (minor). Pavyzdžiui, vienas kryžiukas reiškia arba G-dur, arba e-moll. Norint nustatyti, kuri iš jų yra kūrinio tonacija, žiūrime į kūrinio harmoninę/auditorinę pabaigą (ar ji „stabilizuojasi“ ant tonic G, ar ant e) arba į charakteringus pakylėjimus: mažorinėje melodijoje paprastai dominuoja didžiųjų skambesys, o mažorinėje tonacijoje dažnai naudojamas pakeltas septintasis laipsnis (harmoninis mažorinis), pvz., e-moll dažnai turi D♯ (pakeltas d) kaip vedantįjį toną.
Aksidentalai (laikinieji ženklai) ir jų taisyklės
Jei kompozitorius kūrinyje nori laikinai pakeisti natą, jis užrašo aksidentalą (vietinį pakeitimą) prieš atitinkamą natą: kryžiuką (♯), bemolį (♭), natūralę (♮), dvigubą kryžiuką (x) arba dvigubą bemolį (♭♭). Aksidentalas veikia tol, kol galioja taktui ar raiščio (tied) riboms: įsigalioja visame to paties takto likusiame dalyje ir turi įtaką tik tos pačios aukščio natoms tame pačiame oktavos lygyje, nebent yra nurodyta kitaip. Jei norime vėl grįžti prie tonacijos signatūros numatytos formos, užrašome natūralią (♮) ar atitinkamą aksidentalą.
Pavyzdys: G-dur (vienas kryžiukas prie F) reiškia, kad visi F yra F♯. Jei kompozitorius nori F natūralės konkrečioje vietoje, jis parašo natūralės ženklą prieš F. Jei nori F× (dvigubo kryžiuko), jis parašo dvigubą kryžiuką (x). Aksidentalas paprastai galioja iki takto pabaigos ir tampa nebegaliojančiu kitame takte, išskyrus jeigu tonacijos signatūra pakeista oficialiai.
Kur rašoma signatūra ir kada ją keisti
Tonacijos signatūra rašoma kiekvienos muzikos eilutės pradžioje, kad atlikėjui būtų patogu greitai matyti, kurios natos nuolatos pakeistos. Paprastai eilės pradžioje matome tvarką: gamos ženklas – tonacijos signatūra – laiko signatūra (clef - key signature - time signature). Laiko signatūra dažniausiai parašoma tik kūrinio pradžioje, o tonacijos signatūra kartojama kiekvienoje eilutėje.
Kompozitorius gali pakeisti tonacijos signatūrą kūrinio viduryje, jei muzika ilgesnį laiką būna moduliuota į kitą tonaciją arba jei skaitymui būtų geriau naudoti enharmoniškai ekvivalentinę signatūrą su mažesniu ženklų skaičiumi. Pvz., vietoje sudėtingo užrašymo su daug dvigubų kryžiukų kompozitorius gali pasirinkti persirašyti signatūrą į enharmoniškai lygiavertę, bet patogesnę formą.
Moduliacija, atonalumas ir modalumas
Jei kūrinys moduliuoja (pereina į kitą tonaciją), kompozitorius gali laikinai pakeisti signatūrą arba naudoti individualius aksidentalus norimoms natoms pažymėti. Kai kurie XX–XXI a. kompozitoriai visiškai nenaudoja tradicinių tonacijų signatūrų – taip nutinka atonalioje muzikos kalboje arba ten, kur kūrinys neturi nuolatinės tonacijos. Taip pat modalinė muzika (kai muzika remiasi senovinėmis skalėmis, t. y. modusais)) kartais rašoma be klasikinės tonacijos signatūros ir vietoj to aiškinama natų panaudojimo taisyklė ar žymima aksidentalus ties kiekviena nata.
Naudinga atsiminti (santrauka)
- Tonacijos signatūra nurodo, kurios natos nuolatos užaštrintos arba paminkštintos visame kūrinyje.
- Vienas signatūros parašas gali priklausyti dviem tonacijoms – didžiajai ir jos reliatyviajai mažajai.
- Yra 15 praktiškai vartojamų signatūrų dėl enharmoninių pavadinimų sutapimų.
- Aksidentalas (laikinas ženklas) rašomas prieš natą ir paprastai galioja iki takto pabaigos.
- Signatūros keitimas viduryje kūrinio naudojamas moduliacijai arba patogesniam notavimui.
Jei norite konkrečių pavyzdžių, pavyzdžiui, kaip atrodo 1 kryžiukas (G-dur / e-moll) arba 1 bemolis (F-dur / d-moll) signatūros, galiu parengti iliustracijas arba pateikti garso pavyzdžius.
Susiję puslapiai
- Skalė
- Tonalumas
- Penktadalių ratas
- Transpozicinis instrumentas
| ||||||||
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra rakto signatūra?
A: Tonacijos signatūra - tai aukštų arba žemų garsų grupė, spausdinama muzikos eilutės (takto) pradžioje. Ji parodo, kurios natos turi būti pakeistos į griežtas ar lyges.
K: Kiek yra mažorinių ir minorinių tonacijų?
A: Yra dvylika mažorinių ir dvylika minorinių tonacijų (vadinamų modusais). Taip yra todėl, kad skalė gali prasidėti bet kuria nata, o oktavoje yra dvylika natų.
K: Kiek yra galimų tonacijų?
A: Yra penkiolika galimų tonacijų: iki septynių kirčių, iki septynių lygiųjų arba be kirčių ir lygiųjų. Priežastis, kodėl jų yra penkiolika, o ne dvylika, yra ta, kad trys iš jų turi du galimus pavadinimus.
Klausimas: Kodėl kompozitoriai naudoja tonacijų signatūras?
A: Kompozitoriai naudoja tonacijų signatūras dėl dviejų priežasčių: pirma, tai padeda sutaupyti rašant kūrinį daugybę kirčių ar lygių, antra, tai padeda groti kūrinio tonacijoje (muzikoje) ir geriau suprasti muziką.
K: Kas atsitinka, jei per kūrinį reikia įrašyti papildomų kirčių ar lygiųjų?
A: Jei per kūrinį reikia pridėti papildomų kirčių ar lygiųjų, jas galima įrašyti kaip atsitiktines natas prieš kiekvieną natą, kuriai jų reikia, o ne tik vieną kartą per taktą.
K: Ar muzikos užrašuose naudojami dvigubi fis ir dvigubi plokščiažodžiai?
A: Taip, prireikus muzikos notacijoje gali būti naudojami dvigubi fisai (ženklas panašus į x) ir dvigubi lygūs ženklai (du lygūs ženklai).
Klausimas: Ar šiuolaikiniai kompozitoriai visada naudoja tonacijos ženklus?
A: Ne, kai kurie šiuolaikiniai kompozitoriai ne visada naudoja tonacijos ženklus, ypač kai muzika yra atonali arba ne itin tvirtai laikosi vienos tonacijos.
Ieškoti