Tonacija (tonalumas): kas tai — mažorinė/minorinė skalė, modulacija, atonalumas
Tonacija: mažorinė ir minorinė skalė, modulacijos principai ir atonalumas — aiškiai paaiškinta su pavyzdžiais ir istorija, tinkama pradedantiesiems ir pažengusiems.
Muzika yra tonali, jei joje dominuoja mažorinės arba minorinės gamos natos ir iš jų kylantis funkcinių santykių tinklas. Tokia muzika turi aiškų „tonacijos“ jausmą: yra nustatoma pagrindinė nata — tonika — aplink kurią sukasi melodija ir harmonija. Beveik visa Vakarų klasikinė, populiarioji ir didelė dalis liaudies muzikos yra tonali.
Mažorinė ir minorinė skalė (tonacijos)
Visos tonalios muzikos pagrindas yra mažorinė arba minorinė skalė. Pavyzdžiui, jei melodija „Twinkle, twinkle little star“ pradedama groti nuo natos C, dažniausiai bus naudojama C mažorinė gama. Tuo atveju nata C skambės kaip pagrindinė — tonika — ir melodija natūraliai linksta baigtis į C. Tą pačią melodiją galima pradėti nuo bet kurios kitos natos (pvz., cis, d, es, f ir t. t.), tačiau tuomet reikės žinoti tos gaminės dermę — bus naudojami tam tikri kryžiukai (dies) arba bemolai (juodieji klavišai), kad skalė būtų teisinga.
Toninė muzika remiasi ne tik vienu melodiniu laipsniu, bet ir funkcine harmonija: pvz., dominantė (V laipsnis) kuria įtampą, kuri linkusi spręstis į toniką; subdominantė (IV laipsnis) turi kitokį „atidarymo“ pojūtį. Šie santykiai padeda klausytojui jausti kryptį ir užbaigimą.
Moduliacija — tonacijos keitimas
Toninės muzikos kūriniai dažnai moduliuojasi — trumpam ar ilgesniam laikui pereina į kitą tonaciją. Moduliacija gali būti į artimą tonaciją (pvz., į dominantę arba į paralelinę mažorinę/minorinę) arba į tolimą tonaciją. Kartais moduliacija naudojama kaip kelionė per skirtingas „tonacines sritis“, o kūrinys neskambės pilnai baigtas, kol negrįš į pradinę tonaciją (į toniką) — tai suteikia muzikai užbaigtumo jausmą. Pvz., jei kas nors dainuoja „The Star-Spangled Banner“ ir sustoja prieš paskutinę grįžtančią frazę, daina skambės „nebaigta“; tik grįžimas į pradinę tonaciją ir užbaigianti kadencija suteikia galutinį jausmą.
Moduliacijos technikos gali būti labai įvairios: naudojami tarpiniai akordai (pivot chords), chromatinės eilutės, sekos ar net staigūs perėjimai. Svarbu, kad dažnai modulacija sugrąžina klausytoją į pradinį centrinį toninį centą, kad būtų jaučiama forma ir pabaiga.
Istorinis kontekstas ir išimtys
Dauguma Vakarų muzikos nuo maždaug 1600 m. vartoto yra mažorine arba minorine tonacija. Šią sistemą naudojo visi didieji kompozitoriai iki pat XX a., ir ji tebėra dominuojanti populiariojoje bei liaudies muzikoje. Klausydami L. van Beethoveno simfonijų kartais patiriate tikrą tonacijų kelionę: kūrinys pereina per įvairias tonacijas ir galiausiai grįžta į pradinę. Kartais kompozitorius pasirenka įdomų efektą — pvz., L. van Beethoveno Penktoji simfonija prasideda minorine tonacija ir baigiasi mažorine (tai suteikia transformacijos jausmą). Tradiciškai minorinė tonacija dažnai suvokiama kaip rimtesnė ar įtampingesnė, o mažorinė — kaip šviesesnė, „laimingesnė“.
Taip pat egzistuoja modalinė muzika (pvz., gregoriškieji režimai arba liaudies modalės), politonaiškos praktikos ir įvairios ne-tonalinės sistemos, ypač kitų kultūrų muzikoje; tačiau šios temos yra atskiros nuo klasikinės mažorinės/minorinės tonacijos sistemos.
Atonalumas ir dodekafonija
Tonalumo priešingybė yra atonalumas. Atonalus kūrinys — toks, kuriame nėra aiškaus pagrindinės tonacijos jausmo; melodija ir harmonija nevedžioja klausytojo prie tonikos taip, kaip tai daro toninė muzika. Grojant daug atsitiktinių natų ar laužant funkcinius harmonicinius ryšius, muzika gali skambėti atonaliai.
Šenbergas buvo vienas žymiausių atonalios muzikos kūrėjų. Nors pirmieji jo atonalūs kūriniai klausytojui galėjo atrodyti kaip „atsitiktinių natų“ srautas, Šenbergas norėjo suteikti savo muzikai struktūrą, todėl vėliau sukūrė dvylikos tonų sistemą (dodekafoniją). Šioje sistemoje kompozitorius sudaro dodekafoninę eilutę (t. y. visų 12 tonų eilę), kuriuo remiasi kūrinio melodinė ir harmoninė medžiaga — taip gaunamas alternatyvus tvarkos principas, leidžiantis formuoti atonalią, bet organizuotą muziką. Kiti su šia tradicija susiję kompozitoriai yra A. Webernas ir A. Bergas.
Kaip atpažinti tonaciją klausantis
- Pabandykite rasti „namų“ natą — toniką: kuri nata skamba „ramiausiai“ ar kaip natūrali pabaiga?
- Stebėkite kadencijas: dominanto (V) → tonika (I) judesys suteikia užbaigimo jausmą.
- Atkreipkite dėmesį į raktines nuorodas (key signature) — raktiniai kryžiukai ar bemolai nuteikia, ar tai mažorė, ar minorė.
- Jei muzika dažnai keičia tonaciją arba nejaučiamas tonikos „centras“, ji gali būti moduliuojanti arba atonali.
Apibendrinant: tonalumas (tonacija) — tai sistema, kurioje melodija ir harmonija organizuojami aplink centrą, toniką, dažniausiai remiantis mažorine arba minorine gama. Moduliacija yra tonacijos keitimas, suteikiantis dinamikos ir kontrasto, o atonalumas atmeta tradicinį toninį centrą ir reikalauja kitokių principų muzikinei organizacijai.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra tonacija?
A: Tonalumas - tai muzikos sistema, kurioje naudojamos mažorinės arba minorinės skalės natos. Ši muzikos rūšis yra tam tikros tonacijos, ir beveik visa Vakarų muzika yra tonali.
K: Kaip sužinoti, ar muzikos kūrinys yra tonalus?
A: Ar muzikos kūrinys yra tonalus, galite nustatyti klausydamiesi mažorinės arba minorinės skalės natų. Jei šios natos skamba, tikėtina, kad kūrinys yra tonalus.
K: Ką reiškia, kai kūrinys moduliuojamas?
A: Moduliacija atsiranda tada, kai tame pačiame muzikos kūrinyje keičiasi tonacija. Tai reiškia, kad melodija pereina iš vienos tonacijos į kitą, o pabaigoje vėl grįžta į pradinę tonaciją.
K: Ar atonalumas skiriasi nuo tonalumo?
A: Taip, atonalumas skiriasi nuo tonalumo tuo, kad atonaliame kūrinyje nėra namų tonacijos pojūčio. Atonaliuose kūriniuose dažnai skamba atsitiktinės natos ir chromatinės gamos, kurios nesukuria jokio harmonijos ar sprendimo jausmo kaip tonaliuose kūriniuose.
K: Kas buvo vienas garsus kompozitorius, kūręs atonalią muziką?
A: Šenbergas buvo vienas garsus kompozitorius, kuris rašė atonalią muziką ir išrado dvylikos tonų sistemą kaip alternatyvų būdą suteikti savo kūriniams formą ir struktūrą, nesiremiant tradicinėmis tonacijomis ir skalėmis.
Ieškoti