Muzika

Muzikos apibrėžimas

Muzika - tai ritmu, melodija ar harmonija organizuotas garsas. Jei kas nors gamindamas maistą daužo puodais, tai kelia triukšmą. Jei žmogus ritmingai daužo puodus ar puodus, jis kuria paprastą muziką.

Yra keturi dalykai, kurie dažniausiai būdingi muzikai:

• Muzikoje dažnai būna aukščio. Tai reiškia aukštas ir žemas natas. Melodijos yra sudarytos iš natų, kurios kyla arba leidžiasi, arba išlieka to paties aukščio.
• Muzika dažnai turi ritmą. Ritmas - tai muzikinių garsų ir tylų išdėstymas viena po kitos. Kiekviena melodija turi ritmą, į kurį galima įsiklausyti. Muzika paprastai turi reguliarų ritmą.
• Muzika dažnai pasižymi dinamika. Tai reiškia, ar ji yra tyli, ar garsi, ar kažkur tarp jų.
• Muzika dažnai turi tembrą. Tai prancūziškas žodis (tariamas prancūziškai: "TAM-br"). Garso "tembras" yra tai, kuo garsas yra įdomus. Skambesio rūšis gali būti griežta, švelni, sausa, šilta ar dar kokia nors kita. Dėl tembro klarnetas skamba kitaip nei obojus, o vieno žmogaus balsas - kitaip nei kito.

Apibrėžtys

Nėra paprastos muzikos apibrėžties, kuri apimtų visus atvejus. Tai yra meno forma, todėl atsiranda įvairių nuomonių. Muzika yra tai, ką žmonės mano esant muzika. Kitoks požiūris - išvardyti savybes, kuriomis turi pasižymėti muzika, pavyzdžiui, garsas, turintis ritmą, melodiją, garso aukštį, tembrą ir t. t.

Šie ir kiti bandymai neapima visų muzikos aspektų arba neįtraukia pavyzdžių, kurie neabejotinai yra muzika. Pasak Thomo Cliftono, muzika yra "tam tikras abipusis santykis, atsirandantis tarp žmogaus, jo elgesio ir skambančio objekto".^p10 Muzikinė patirtis ir muzika kartu vadinami reiškiniais, o reiškinių aprašymo veikla vadinama fenomenologija.

Istorija

Net akmens amžiuje žmonės kūrė muziką. Pirmoji muzika tikriausiai buvo kuriama bandant imituoti natūraliai sklindančius garsus ir ritmus. Žmonių muzika gali atkartoti šiuos reiškinius naudodama raštus, pasikartojimus ir tonalumą. Tokia muzika gyvuoja ir šiandien. Šamanai kartais imituoja gamtoje girdimus garsus. Ji taip pat gali tarnauti kaip pramoga (žaidimai) arba turėti praktinę paskirtį, pavyzdžiui, pritraukti gyvūnus medžioklėje.

Kai kurie gyvūnai taip pat gali naudoti muziką. Giesmininkai giesmėmis saugo savo teritoriją arba vilioja partnerį. Beždžionės buvo pastebėtos mušančios tuščiavidurius rąstus. Tai, žinoma, taip pat gali būti skirta teritorijai ginti.

Pirmasis žmonių naudotas muzikos instrumentas tikriausiai buvo balsas. Žmogaus balsas gali skleisti daugybę skirtingų garsų. Gerklos (balso dėžutė) yra tarsi pučiamasis instrumentas.

1983 m. buvo rastas seniausias žinomas neandertaliečio žandikaulio kaulas, turintis šiuolaikinio žmogaus formą, ir tai rodo, kad neandertaliečiai mokėjo kalbą, nes žandikaulis palaiko žmogaus gerklėje esantį balso aparatą.

Greičiausiai pirmieji ritmo instrumentai arba mušamieji instrumentai buvo susiję su pliaukšėjimu rankomis, akmenų daužymu ar kitais ritmui palaikyti naudingais dalykais. Tokių radinių yra rasta dar paleolite. Kai kurie iš jų yra dviprasmiški, nes gali būti naudojami arba kaip įrankiai, arba kaip muzikos instrumentai.

Pirmosios fleitos

Seniausia kada nors rasta fleita gali būti vadinamoji Divje Babe fleita, 1995 m. rasta Slovėnijos Divje Babe I urve. Nėra aišku, ar tai tikrai fleita. Šis daiktas yra jauno urvinio lokio šlaunikaulio fragmentas, datuojamas maždaug prieš 43 000 metų. Tačiau ar tai tikrai muzikos instrumentas, ar tiesiog mėsėdžio išgraužtas kaulas, tebesitęsia diskusijos.

2008 m. Hohle Felso urve netoli Ulmo, Vokietijoje, archeologai aptiko kaulinę fleitą. Penkiapirštė fleita turi V formos kandiklį ir yra pagaminta iš grifo sparno kaulo. Atradime dalyvavę mokslininkai 2009 m. birželio mėn. oficialiai paskelbė savo atradimus žurnale "Nature". Šis atradimas taip pat yra seniausias istorijoje patvirtintas bet kokio muzikos instrumento radinys. Urve rasta ir kitų fleitų. Ši fleita rasta šalia Hohle Felso Veneros ir netoli seniausio žinomo žmogaus drožinio. Paskelbę apie atradimą mokslininkai teigė, kad "radiniai rodo, jog tuo metu, kai šiuolaikiniai žmonės kolonizavo Europą, egzistavo nusistovėjusi muzikos tradicija".

Seniausi žinomi mediniai pypkės vamzdžiai buvo rasti 2004 m. netoli Greystoneso, Airijoje. Medžiu išklotoje duobėje buvo rasta šešių 30-50 cm ilgio, viename gale siaurėjančių, bet be pirštų skylučių, iš kukmedžio medienos pagamintų fleitų grupė. Galbūt jos kadaise buvo surištos diržais.

1986 m. Kinijos Henano provincijos Jiahu mieste buvo rastos kelios kaulinės fleitos. Jos datuojamos maždaug 6000 m. pr. m. e. Kiekvienoje jų yra nuo 5 iki 8 skylučių, jos buvo pagamintos iš tuščiavidurių paukščio - raudonkojo gervės - kaulų. Atradimo metu buvo nustatyta, kad vienu iš jų vis dar galima groti. Kaulinėmis fleitomis grojama senovės kinų muzikos sistemos Xia Zhi penkių arba septynių natų skalėje ir Qing Shang šešių natų skalėje.

Senovės laikai

Nėra žinoma, kokia buvo ankstyviausia urvinių žmonių muzika. Kai kuriems architektūros paminklams, net kai kuriems paveikslams yra tūkstančiai metų, tačiau senoji muzika negalėjo išlikti, kol žmonės neišmoko jos užrašyti. Apie ankstyvąją muziką galime spėlioti tik žiūrėdami į labai senus paveikslus, kuriuose pavaizduoti muzikos instrumentais grojantys žmonės, arba radę juos archeologinių kasinėjimų metu (kasinėjant po žeme ir ieškant senų daiktų). Ankstyviausias kada nors užrašytas ir neprarastas muzikos kūrinys buvo rastas maždaug 1500 m. pr. m. e. plokštelėje, užrašytoje hurrų kalba, kuria kalbėta šiaurės Mesopotamijoje (dabartinio Irako teritorijoje) ir jos apylinkėse. The Oxfords Companion to Music, red. Percy Scholes, Londonas, 1970 m.

Viduramžiai

Kitas išlikęs ankstyvasis rašytinės muzikos kūrinys buvo raundas "Sumer Is Icumen In". Jį užrašė vienuolis apie 1250 m. Viduramžiais (maždaug 450-1420 m.) didžioji dalis muzikos buvo liaudies muzika, kurią grodavo dainuoti ar šokti norintys darbo žmonės. Kai žmonės grojo instrumentais, jie dažniausiai grodavo šokėjams. Tačiau didžioji dalis užrašytos muzikos buvo skirta katalikų bažnyčiai. Ši muzika buvo rašoma vienuoliams giedoti bažnyčioje. Ji vadinama grigališkuoju choralu (arba grigališkuoju choralu).

Renesansas

Renesanso epochoje (maždaug 1400-1550 m.) buvo sukurta daug muzikos ir daugelis kompozitorių parašė muzikos kūrinių, kurie išliko iki šių dienų ir gali būti atliekami, grojami ar dainuojami. Šio laikotarpio pavadinimas (Renesansas) yra prancūziškas žodis, kuris reiškia "atgimimas". Šis laikotarpis buvo vadinamas "atgimimu", nes per jį atgimė daug naujų meno ir muzikos rūšių.

Italų kompozitorius Giovanni da Palestrina (1525-1594) parašė labai gražią muziką, skirtą bažnytinėms pamaldoms (sakralinę muziką). Palestrinos muzikoje daug giedotojų gieda kartu (tai vadinama choru). Taip pat buvo daug ne bažnyčiai skirtos muzikos, pavyzdžiui, linksmos šokių muzikos ir romantiškų meilės dainų. Populiarūs Renesanso epochos instrumentai buvo violos (styginis instrumentas, kuriuo grojama lanku), liutnios (styginiai instrumentai, šiek tiek panašūs į gitarą) ir virginalas - mažas, tylus klavišinis instrumentas.

Barokas

Menų srityje barokas buvo Vakarų kultūros epocha, prasidėjusi XVII a. pabaigoje Romoje. Jai būdingas skulptūros, tapybos, literatūros, šokio ir muzikos dramatizmas ir didingumas. Muzikoje terminas "barokas" taikomas paskutiniam imitacinio kontrapunkto dominavimo laikotarpiui, kai skirtingi balsai ir instrumentai atkartoja vieni kitus, bet skirtingais aukščiais, kartais apverčia aidą ir net pakeičia teminę medžiagą.

Baroko stiliaus populiarumą ir sėkmę skatino Romos katalikų bažnyčia, kuri Tridento susirinkimo metu nusprendė, kad menas turi tiesiogiai ir emocingai perteikti religines temas. Aukštesnioji klasė dramatišką baroko architektūros ir meno stilių taip pat laikė priemone padaryti įspūdį lankytojams ir išreikšti triumfuojančią galią bei kontrolę. Baroko rūmai pastatyti aplink įėjimą su kiemais, didingais laiptais ir priėmimo kambariais, kurių prabanga nuosekliai didėjo. Panašiomis detalių gausomis dailė, muzika, architektūra ir literatūra baroko kultūriniame judėjime įkvėpė vieni kitus, nes menininkai tyrinėjo, ką gali sukurti iš pasikartojančių ir įvairių raštų. Kai kurie baroko paveikslų bruožai ir aspektai, išskiriantys šį stilių iš kitų, yra gausybė detalių, dažnai ryški polichromija, mažiau realistiški subjektų veidai ir bendras baimės jausmas, kuris buvo vienas iš baroko meno tikslų.

Žodis "barokinis" tikriausiai kilęs iš senovinio portugališko daiktavardžio "barroco", reiškiančio perlą, kuris nėra apvalus, bet yra nenuspėjamos ir sudėtingos formos. Taigi neoficialioje vartosenoje žodis "barokinis" gali reikšti tiesiog, kad kažkas yra "įmantrus", su daugybe detalių, be nuorodos į XVII-XVIII a. baroko stilius.

Klasikinis laikotarpis

Vakarų muzikoje klasikinis laikotarpis - tai maždaug 1750-1825 m. muzika. Tai buvo tokių kompozitorių kaip Josephas Haydnas, Wolfgangas Amadeus Mozartas ir Ludwigas van Beethovenas laikas. Orkestrai tapo didesni, o kompozitoriai dažnai rašė ilgesnius muzikos kūrinius, vadinamus simfonijomis, kuriuos sudarė kelios dalys (vadinamos dalimis). Kai kurios simfonijos dalys buvo triukšmingos ir greitos, kitos - ramios ir liūdnos. Tuo metu muzikos kūrinio forma buvo labai svarbi. Muzika turėjo turėti gražią formą. Dažnai buvo naudojama struktūra, vadinama sonatos forma.

Kita svarbi muzikos rūšis buvo styginių kvartetas - kūrinys, skirtas dviem smuikams, altui ir violončelei. Kaip ir simfonijos, styginių kvarteto muziką sudarė kelios dalys. Haydnas, Mozartas ir Beethovenas parašė daug garsių styginių kvartetų.

Tuo metu buvo išrastas fortepijonas. Kompozitoriai pamėgo fortepijoną, nes juo buvo galima groti dinamiškai (garsiau arba tyliau). Kiti populiarūs instrumentai buvo smuikas, violončelė, fleita, klarnetas ir obojus.

Romantizmo laikotarpis

XIX amžius vadinamas romantizmo laikotarpiu. Kompozitoriai buvo ypač suinteresuoti perteikti savo emocijas per muziką. Svarbus romantizmo laikotarpio instrumentas buvo fortepijonas. Kai kurie kompozitoriai, pavyzdžiui, Frederikas Šopenas, rašė santūrius, išraiškingus, tyliai emocingus kūrinius fortepijonui. Dažnai muzika garsais apibūdindavo jausmą arba pasakodavo istoriją. Kiti kompozitoriai, pavyzdžiui, Franzas Schubertas, rašė dainas dainininkui ir fortepijonui, vadintas Lied (vokiškas žodis, reiškiantis "daina"). Šios Lieder (daugiskaita nuo Lied) pasakojo istorijas pasitelkdamos dainos žodžius ir išradingus fortepijono akompanimentus. Kiti kompozitoriai, pavyzdžiui, Richardas Straussas ir Franzas Lisztas, kūrė pasakojimus ir pasakojo istorijas pasitelkdami tik muziką, kuri vadinama tonine poema. Tokie kompozitoriai kaip Franzas Lisztas ir Johannesas Brahmsas fortepijonu skambino garsią, dramatišką, stipriai emocionalią muziką.

Daugelis kompozitorių pradėjo rašyti muziką didesniems orkestrams, kuriuose buvo net 100 instrumentų. Tai buvo "nacionalizmo" (jausmo didžiuotis savo šalimi) laikotarpis, kai daugelis kompozitorių kūrė muziką naudodami savo šalies liaudies dainas ar melodijas. Tuo metu gyveno daug garsių kompozitorių, pavyzdžiui, Francas Šubertas, Feliksas Mendelsonas, Frederikas Šopenas, Johanesas Brahmsas, Piotras Čaikovskis ir Richardas Vagneris.

Šiuolaikiniai laikai

Nuo maždaug 1900 m. ir vėliau vadinamas "moderniuoju laikotarpiu". Daugelis XX a. kompozitorių norėjo kurti muziką, kuri skambėtų kitaip nei klasikinė ir romantinė muzika. Modernieji kompozitoriai ieškojo naujų idėjų, pavyzdžiui, naudojo naujus instrumentus, kitokias formas, kitokius garsus ar kitokią harmoniją.

Kompozitorius Arnoldas Šenbergas (1874-1951) rašė atonalius kūrinius (tai reiškia, kad jie neskambėjo pagal aiškią muzikinę tonaciją). Vėliau A. Šenbergas išrado naują muzikos rašymo sistemą, vadinamą dvylikos tonų sistema. Dvylikos tonų sistema parašyta muzika kai kam skamba keistai, tačiau ji yra matematinio pobūdžio, dažnai įgaunanti prasmę tik atidžiai ją išstudijavus. Gryna dvylikos tonų muzika buvo populiari tarp mokslininkų šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, tačiau kai kurie kompozitoriai, pavyzdžiui, Benjaminas Brittenas, ją naudoja ir šiandien, kai reikia išgauti tam tikrą pojūtį.

Vienas svarbiausių XX a. kompozitorių Igoris Stravinskis (1882-1971) rašė muziką su labai sudėtingais (sudėtingais) akordais (kartu grojamų natų grupėmis) ir ritmais. Kai kurie kompozitoriai manė, kad muzika darosi pernelyg sudėtinga, todėl rašė minimalistinius kūrinius, kuriuose naudojamos labai paprastos idėjos. XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmetyje tokie kompozitoriai kaip Karlheinzas Stockhausenas eksperimentavo su elektronine muzika, naudodami elektronines grandines, stiprintuvus ir garsiakalbius. Septintajame dešimtmetyje kompozitoriai pradėjo naudoti elektroninius sintezatorius ir rokenrolo muzikos instrumentus, pavyzdžiui, elektrinę gitarą. Šiuos naujus instrumentus jie naudojo naujiems garsams išgauti.

Dešimtajame ir septintajame dešimtmetyje kūrę kompozitoriai, tokie kaip Johnas Adamsas (gimęs 1947 m.) ir Jamesas MacMillanas (gimęs 1959 m.), dažnai naudoja visų šių idėjų mišinį, tačiau jie mėgsta rašyti ir tonalią muziką su lengvomis melodijomis.

Elektroninė muzika

Muziką galima kurti elektroniniu būdu. Dažniausiai tai daroma kompiuteriais, klavišiniais instrumentais, elektrinėmis gitaromis ir diskiniais stalais. Jie gali imituoti tradicinius instrumentus, taip pat išgauti labai skirtingus garsus. XXI a. elektroninė muzika dažniausiai kuriama kompiuterinėmis programomis ir aparatiniais mikseriais.

Džiazas

Džiazas - tai muzikos rūšis, išrasta apie 1900 m. Naujajame Orleane JAV pietuose. Ten gyveno daug juodaodžių muzikantų, kurie grojo muzikos stilių, vadinamą bliuzo muzika. Bliuzo muzikai įtakos turėjo afrikietiška muzika (nes JAV juodaodžiai į JAV atvyko kaip vergai. Jie buvo prievarta išvežti iš Afrikos). Bliuzo muzika buvo grojama dainuojant, naudojant armoniką arba akustinę gitarą. Daugelyje bliuzo dainų buvo liūdni žodžiai apie liūdnas emocijas (jausmus) arba liūdnus išgyvenimus, pavyzdžiui, darbo praradimą, šeimos nario mirtį arba būtinybę patekti į kalėjimą (kalėjimą).

Džiazo muzikoje bliuzo muzika maišėsi su europietiška muzika. Kai kurie juodaodžiai kompozitoriai, pavyzdžiui, Scottas Joplinas, rašė muziką, vadinamą ragtime, kurios ritmas labai skyrėsi nuo standartinės europietiškos muzikos, tačiau joje buvo naudojamos natos, panašios į kai kurias europietiškos muzikos natas. Ragtime'as padarė didelę įtaką ankstyvajam džiazui, vadinamajam diksilendo džiazui. Džiazo muzikantai naudojo tokius instrumentus kaip trimitas, saksofonas ir klarnetas, kuriais buvo atliekamos melodijos (melodijos), būgnai - mušamieji, o kontrabosas, fortepijonas, bandža ir gitara - foninis ritmas (ritminė sekcija). Džiazas paprastai yra improvizacinis: atlikėjai muziką kuria (sugalvoja) grodami. Nors džiazo muzikantai kuria muziką, džiazo muzika vis tiek turi taisykles; muzikantai groja akordus (natų grupes) tam tikra tvarka.

Džiazo muzikos ritmas svinguoja. Žodį "svingas" sunku paaiškinti. Kad ritmas būtų "svinguojantis", jis turi būti natūralus ir atsipalaidavęs. Svingo ritmas net nepanašus į maršą. Jame vyrauja ilgų ir trumpų atkarpų pojūtis, o ne tas pats. "Svinguojantis ritmas" taip pat jaudina klausytojus, nes jiems patinka jo skambesys. Kai kurie žmonės sako, kad "svingo ritmas" atsiranda tada, kai visi džiazo muzikantai pradeda jausti tą patį dainos pulsą ir energiją. Jei džiazo grupė labai gerai groja kartu, žmonės sakys: "Tai svinguojanti džiazo grupė" arba "Ši grupė tikrai gerai svinguoja".

Džiazas darė įtaką kitoms muzikos rūšims, pavyzdžiui, XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Vakarų meno muzikai. Tokie meno muzikos kompozitoriai kaip George'as Gershwinas rašė muziką, kuriai įtakos turėjo džiazas. Džiazo muzika darė įtaką popmuzikos dainoms. XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje daugelyje popmuzikos dainų imta naudoti džiazo dainų akordus ar melodijas. Vienas žinomiausių džiazo muzikantų buvo Louis Armstrong (1900-1971).

Popmuzika

"Popmuzika - tai populiariosios muzikos rūšis, kurios mėgsta klausytis daugelis žmonių. Terminas "popmuzika" gali būti vartojamas kalbant apie visų rūšių muziką, kuri buvo sukurta tam, kad būtų populiari. Žodis "popmuzika" pradėtas vartoti maždaug nuo 1880 m., kai buvo populiari muzikos rūšis, vadinama muzika.

Šiuolaikinė popmuzika išaugo iš 1950 m. rokenrolo (pvz., Chuck Berry, Bo Diddley ir Little Richard) ir rokenrolo (pvz., Elvis Presley ir Buddy Holly). XX a. septintajame dešimtmetyje garsia popmuzikos grupe tapo "The Beatles". Septintajame dešimtmetyje su popmuzika buvo maišomi kiti muzikos stiliai, pavyzdžiui, funk ir soul muzika. Popmuzika paprastai turi sunkų (stiprų) ritmą, kad būtų tinkama šokti. Popmuzikos dainininkai paprastai dainuoja naudodami mikrofonus, kurie yra prijungti prie stiprintuvo ir garsiakalbio.

Amono muzikantai, Nachto kapas, XVIII dinastija, Vakarų Tėbai


Divje Babe fleita

Kaip mėgautis muzika

Klausydamiesi

Žmonės gali mėgautis muzika jos klausydamiesi. Jie gali eiti į koncertus ir klausytis muzikantų pasirodymų. Klasikinė muzika paprastai atliekama koncertų salėse, tačiau kartais rengiami didžiuliai festivaliai, kuriuose ji skamba lauke, lauke ar stadione, pavyzdžiui, popmuzikos festivaliai. Žmonės gali klausytis muzikos kompaktiniuose diskuose, kompiuteriuose, "iPod" grotuvuose, televizoriuje, per radiją, kasečių grotuvuose ir net mobiliuosiuose telefonuose.

Šiandien liftuose, prekybos centruose ir parduotuvėse skamba tiek daug muzikos, kad ji dažnai tampa foniniu garsu, kurio iš tikrųjų negirdime.

Grojant arba dainuojant

Žmonės gali išmokti groti instrumentu. Tikriausiai labiausiai paplitę pradedantiesiems yra pianinas arba klaviatūra, gitara arba fleita (ją įsigyti tikrai pigiausia). Išmokę groti gamą, groti paprastas melodijas ir skaityti paprasčiausią muzikinį užrašą, jie gali galvoti, kokiu instrumentu tobulėti toliau. Jie turėtų rinktis instrumentą, kuris būtų praktiškas jų ūgiui. Pavyzdžiui, labai žemo ūgio vaikas negali groti viso dydžio kontrabosu, nes kontrabosas yra daugiau kaip penkių pėdų aukščio. Žmonės turėtų pasirinkti instrumentą, kuriuo jiems patinka groti, nes tik reguliariai grojant galima tobulėti. Galiausiai padeda geras mokytojas.

Sudarydami

Kiekvienas gali sukurti savo muzikos kūrinius. Nėra sunku sudainuoti paprastas dainas ar melodijas (melodijas). Lengviau žmonėms, kurie patys moka groti kokiu nors instrumentu. Tereikia eksperimentuoti su instrumento skleidžiamais garsais. Kas nors gali sugalvoti kūrinį, kuriame būtų pasakojama istorija, arba tiesiog rasti gražią melodiją ir pagalvoti, kaip ją galima keisti kiekvieną kartą kartojant. Instrumentas gali būti kieno nors balsas.

Susiję puslapiai

• Klasikinė muzika
• Džiazo muzika
• Kubos muzika
• Muzikos instrumentas
• Orkestras
• Popmuzika
• Tradicinė popmuzika
• Skalė (muzika)