Ragtime'as: sinkopuota fortepiono muzika — kilmė, ypatybės, istorija

Ragtime (arba rag‑time) – tai XX a. pradžios muzikos žanras, kuriam didžiausias populiarumas teko maždaug 1897–1918 m. Jo pagrindinis atpažinimo bruožas – griežtai sinkopuotas, „nelygus“ ritmas, derinamas su stabiliu kairės rankos akcentu fortepijone. Ragtime kilo afroamerikiečių bendruomenėse ir buvo kuriamas kaip šokių bei pramoginė muzika Amerikos miestų, pavyzdžiui, Sent Luiso ir Naujojo Orleano, raudonųjų žibintų kvartaluose, ilgą laiką dar prieš išleidžiant jo atskiras notines publikacijas fortepijonui.

Kilmė ir istorija

Ragtime susiformavo iš kelių įtakų: Vakarų maršo atmainų (populiarių ir išreklamuotų gyvo garso paraduose ir orkestruose), afroamerikiečių ritmų tradicijų, cakewalk šokių ir minstrelių pasirodymų. Ragtime'o ritminę įvairovę papildė Afrikos muzikai būdingi poliritmai, o formą ir tam tikrus bruožus dalinai atėmė iš Johno Philipo Sousos išpopuliarinto maršo modelių.

Muzikinės ypatybės

Pagrindiniai ragtime elementai:

• Sinkopacija: melodinė linija dažnai „slenka“ prieš arba už kairės rankos taktinių akcentų, todėl susidaro charakteringa „raginta“ (ragged) impulsacija.
• Kairės rankos modelis: įprastas „oom‑pah“ tipo basto ir akordų pakartojimas, kuris suteikia pastovų metrinį griaučių ir leidžia dešinei rankai laisvai kurti sinkopacijas.
• Formos: ragtime dažnai sudarytas iš kelių 16 takelių (strains) segmentų, juos kartojant pagal maršo panemeriką (pvz., A A B B A C C D D), kartais su moduliacijomis į subdominantę poroje.
• Metrika ir harmonija: paprastai rašomas dviejų arba keturių taktų metru (2/4 arba 4/4), naudojamos tradicinės armoninės progresijos, kartais su chromatinėmis figūromis ir žaismingais melodiniais poslinkiais.

Žymūs autoriai ir kūriniai

Vienas žinomiausių ragtime kompozitorių yra Scottas Joplinas, kurio 1899 m. išleistas „Maple Leaf Rag“ tapo plačiai atpažįstamu žanro simboliu. Šis kūrinys (ir vėlesni Joplino darbai) savo melodinėmis linijomis, harmoninėmis progresijomis ir metriniais modeliais darė didelę įtaką kitiems ragtime'o autoriams mažiausiai dešimtmečiais po pasirodymo. Be Joplino, svarbūs ragtime kūrėjai yra ir tokie autoriai kaip Jamesas Scottas, Josephas Lambas, Tom Turpinas bei kiti pianisto‑kompozitoriaus tradicijos atstovai.

Platinimas, nuosmukis ir atgimimai

Ragtime išpopuliarėjo kartu su natų leidyba: daug kūrinių buvo platinama kaip solinė fortepijono notacija, taip pat fiksuota pianino ritmu plokštelėse ir pianolų ritmu. Po Pirmojo pasaulinio karo ir ypač nuo apie 1917 m., kai džiazas pradėjo plisti ir keisti publikos skonį, ragtime ėmė prarasti pirmtakų – jis buvo perteiktas kaip „senamadiškas“ palyginti su naujais džiazo stiliais. Tačiau ragtime ne kartą atgimė:

• XX a. 4-ame dešimtmetyje daugelis džiazo ansamblių į savo repertuarą įtraukė ragtime'ą ir išleido jo įrašų 78 rpm plokštelėse.
• XX a. 6-ame dešimtmetyje susidomėjimas atlikėjais ir kolekcininkais lėmė platesnį praeities ragtime stilių atkūrimą, leidinius ir naujų ragtime kūrinių komponavimą bei įrašymus.
• 1971 m. pianistas Joshua Rifkinas išleido Scott Joplin kūrinių kompiliaciją, kuri atkreipė platesnės klausytojų auditorijos dėmesį ir buvo nominuota "Grammy" apdovanojimui.
• 1973 m. filmas "Žaizdos" (The Sting), kuriame skambėjo Joplino melodijos, plačiai paskatino ragtime'ui susigrąžinti populiarumą. Vėliau filmo skambėjusi 1902 m. Joplino melodijos interpretacija „The Entertainer“ 1974 m. pateko į populiariausių hitų penketuką.

Įtaka kitoms sritims

Ragtime'as (su Joplino kūryba priešakyje) kartais buvo vadinamas amerikietiškuoju Mozarto menuetų, Šopeno mazurkų ar Brahmso valsų atitikmeniu – turima omenyje jo meistriškas formos ir grakščios melodikos derinys. Ragtime'o ritminės ir melodinės idėjos paveikė ir klasikinės muzikos kompozitorius, tokius kaip Erikas Satie, Claude'as Debussy ir Igoris Stravinskis. Ragtime taip pat buvo integruotas į populiarius šokių stilius – jį įtraukė Vernonas ir Irena Kastlai, o ragtime'o ritmai prisidėjo prie angliškoms šokių formoms, tokioms kaip fokstrotas ir kvikstepas, susiformavimo.

Ragtime šiandien

Nors ragtime nebeužima tokių populiariausių radijo topų, jis gyvuoja kaip koncertinė ir istorinė praktika: jis atliekamas soliui, ansambliams, įrašomas, jam skirtos koncertinės serijos ir festivaliai. Modernės interpretacijos derina autentišką XIX–XX a. pradžios atlikimo praktiką su naujomis aranžuotėmis, o edukaciniai leidiniai padeda naujoms kartoms suprasti šio žanro techniką bei estetiką.

Apibendrinant: ragtime – tai unikaliai amerikietiškas muzikinis reiškinys, susikūręs iš maršo, afroamerikietiškų ritmų ir populiariosios scenos tradicijų, pasižymintis sinkopacija, aiškia forma ir didžiule įtaka vėlesnei muzikai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra ragtime?

K: Kas buvo žymiausias ragtime'o kompozitorius?

K: Kokią įtaką ragtime'as padarė klasikinės muzikos kompozitoriams?

K.: Kada ragtime'as tapo nebemadingas?

K: Kas lėmė, kad po 1917 m. atgimė susidomėjimas ragtime'u?

K.: Kaip Johnas Philipas Sousa prisidėjo prie ragtime'o raidos?

Paieška pagal raidę