Claude Debussy

Gyvenimas

Claude'o Debussy vaikystė nebuvo lengva. Jo tėvas buvo keliaujantis prekeivis, o motina dirbo siuvėja. Vaikystėje jis išmoko skambinti fortepijonu, o būdamas 11 metų buvo priimtas į Paryžiaus konservatoriją. Kurį laiką atrodė, kad jis taps koncertuojančiu pianistu, tačiau per egzaminus jam nepasisekė. Laimėjęs svarbią premiją - Romos premiją, jis dvejiems metams išvyko į Romą, tačiau ten jam nepatiko. Jis lankėsi Bairoite 1888 ir 1889 pasiklausyti Vagnerio operų, bet jos jam nepatiko. Jam labiau patiko Javos gamelano garsai, kuriuos išgirdo Paryžiuje per pasaulinę parodą.

Svetainėje 1899 jis vedė jauną moterį, vardu Rosalie Texier. Jis įsidarbino muzikos kritiku žurnale "La revue blanche". Parašė operą "Pélleas et Mélisande", kuri buvo atlikta "Opéra-Comique". Ji sulaukė didžiulio pasisekimo ir per ateinančius dešimt metų ten buvo parodyta 100 kartų. Jis rašė jaudinančią muziką orkestrui: Jis parašė muziką orkestrui: "Fêtes galantes" ir kūrinį "La Mer" ("Jūra"), kurį sukūrė gyvendamas Braitone, pietinėje Anglijos pakrantėje. Tai vienas įdomiausių muzikos kūrinių apie jūrą.

Debussy pradėjo labai išgarsėti. Pasikeitė jo asmeninis gyvenimas. Jis paliko žmoną, nes įsimylėjo Emmą Bardac, dainininkę mėgėją, kuriai Gabrielis Fauré parašė dainų ciklą "La Bonne Chanson". Jos vyras buvo bankininkas. Ji nusipirko butą, kuriame Debussy gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jiems gimė duktė Chou-Chou, gimusi 1905. Jie susituokė 1908 m.

Kitas Debussy kūrinys orkestrui vadinosi "Vaizdai". Jis pradėjo kurti preliudus fortepijonui. Vėliau sekė kiti kūriniai: Khamma", "Le martyre de St. 1913 Djagilevo trupė. Žmonės netrukus pamiršo šį kūrinį, nes vos po dviejų savaičių ta pati baleto trupė pastatė Stravinskio "Pavasario apeigas", kurios sukėlė riaušes.

Tuo metu Debussy sirgo storosios žarnos vėžiu. 1914 m. apsilankymas Londone buvo paskutinė jo kelionė į kitą šalį. Jis parašė daugiau kūrinių fortepijonui: etiudų rinkinį ir fortepijoninį duetą "En blanc et noir" ("Balta ir juoda"). Jis planavo parašyti šešias sonatas, kiekvieną skirtingai instrumentų grupei, tačiau parašė tik tris: vieną violončelei ir fortepijonui, vieną fleitai, altui ir arfai bei vieną smuikui ir fortepijonui. Sonata smuikui ir fortepijonui (1917 m.) buvo paskutinis kūrinys, kurį jis atliko viešai (grojo fortepijono partiją). Mirė 1918 m. nuo storosios žarnos vėžio.

Jo muzika

Pavyzdžiui, Saint-Saënsas nesuprato, kaip muzikinės idėjos švelniai pereina viena į kitą. Jis visada buvo Debussy priešas.

Debussy fortepijoninės muzikos įvairovė labai didelė. Kai kuriuos kūrinius labai sunku groti, pavyzdžiui, etiudus ir tokias pjeses kaip "Laiminga sala" ("L'isle joyeuse"). Kiti rinkiniai daug paprastesni, pavyzdžiui, Suite bergamasque, į kurią įtrauktas labai populiarus kūrinys Clair de lune (Mėnulio šviesa). Jis parašė dvi preliudų knygas. Kiekvienas kūrinys turi pavadinimą, tačiau pavadinimai išspausdinti kiekvieno kūrinio pabaigoje, tarsi jis būtų nenorėjęs, kad klausytojas iki galo sužinotų, apie ką kūrinys.

Debussy nuostabiai rašė balsui, o jo muzika atitiko prancūzų kalbos ritmą. Tai galima išgirsti jo dainose ir operoje. Naudodamas dažnai gana paprastas melodijas ir harmonijas, jis sukuria ypatingą svajonių pasaulį, kuris gali būti labai stiprus. Jis dažnai naudoja viso tono skalę ir pentatoninę skalę, kurios suteikia muzikai miglotumo, nes atrodo, kad ji nėra aiškiai išreikšta vienoje konkrečioje tonacijoje. Jis mėgo naudoti neįprastus akordus tiesiog dėl jų pačių, o ne tam, kad jie vestų į konkrečią tonaciją. Jis taip pat naudojo senąsias gamas, vadinamas bažnytinėmis modomis.

Debussy muzika padarė didelę įtaką daugeliui XX a. kompozitorių. Cage'as, Messiaenas, Boulezas ir Stockhausenas mokėsi klausydamiesi jo muzikos.